Krystyna Janda – apie paprastą prezidentienę

Rūta Oginskaitė 2014-10-22 lrytas.lt, 14 10 22

aA

Spalio 21 d. Nacionaliniame dramos teatre žymiausia lenkų kino ir teatro aktorė Krystyna Janda suvaidino spektaklį „Danuta W." pagal pirmojo nepriklausomos Lenkijos prezidento Lecho Walęsos žmonos Danutos autobiografinę knygą „Svajonės ir paslaptys". Po spektaklio vykusiame susitikime dalyvavo abi moterys: herojė ir aktorė. Tada ir galima buvo įsitikinti, kad Krystyna Janda scenoje niekuo nekopijavo Danutos Walęsos. Nei išvaizda, nei manieromis. Aktorė ir sakė to niesiekusi, jos tikslas - kad Danutos W. istorija būtų universali ir atpažįstama.

D.Walęsos knyga „Svajonės ir paslaptys" Lenkijoje tapo labai populiari, išversta į šešias kalbas, taigi skaičiuojant su vertimais, po pasaulį pasklido apie 450 000 šios knygos egzempliorių. Autorė sakė, kad daugelio žmonių buvo kalbinama aprašyti savo gyvenimą, svarsčiusi su šeima šią idėją net šešerius metus. Pačią knygą parašė per porą metų. Ir štai - tokia sėkmė, net ir vaidinimas.

Klausiama, kaip visa tai ją veikia, D.Walęsa palygino save su rože, kuri išsiskleidė. K.Janda pasakojo, ką jai reiškia vaidinti istorinę asmenybę, kuri netgi ir žiūri spektaklį. „Ponia Danuta matė spektaklį šešis kartus, o mane tai labai jaudina, ir aš paprašiau, kad ji nebežiūrėtų, nes tada vaidinti labai sunku", - juokdamasi sakė aktorė.

„Įsimintina buvo premjera, kai įėjau vaidinti ir pamačiau salėje Walęsų porą. Pradėjau vardinti ponios Danutos pagimdytus vaikus ir, pasakiusi antrojo sūnaus vardą, užsikirtau. Iš salės pasigirdo pono L.Walęsos balsas: nieko baisaus, aš irgi neatsimenu, kada gimė mūsų vaikai. Salė ėmė juoktis, o aš turėjau minutę susikaupimui. Po to, ponios Danutos padedama, išvardijau jų vaikų vardus ir gimimo metus", - prisiminė K.Janda.

Taip prasidėjo spektaklio „Danuta W." gyvenimas scenoje. K.Jandos teatre „Polonia" jį režisavo Januszas Zaorskis, o inscenizaciją parašė pati aktorė. Po premjeros Gdanske ir Varšuvoje 2012 metų spalį „Danuta W." jau suvaidinta 120 kartų.

Pačiame spektaklyje kažin ar kas tikėjosi tokio derinio: kad scenos ir ekrano žvaigždės vaidinama pirmosios damos istorija bus tiek paprasta ir jaudinanti, jog per spektaklį kiekvienas žmogus galės atpažinti save ir savus išgyvenimus, verkti ir juoktis. Bent jau Lietuvoje dažniau pasitaiko, kad įžymaus žmogaus biografija virsta „šventųjų gyvenimu", kaip tai yra taikliai apibūdinęs rašytojas Alvydas Šlepikas.

„Danuta W." - monospektaklis didžiojoje scenoje, kuri, galima sakyti, tam vakarui tapo virtuve. Moteris užsimeta prijuostę, lupa obuolius ir kepa įprastą savo šeimai obuolių pyragą. Ir kol pyragas realiai iškeps ir net pakvips, sužinosime „Danutos W." gyvenimo storiją. Taip, lyg viešėtume tos moters virtuvėje Gdanske.

Neperkrauta toji virtuvė ir nebuitiška. Permatomas stalas, permatoma orkaitė ir permatoma kėdė. Viskas tarsi pabrėžia - čia spektaklis. Bet neperkrautas ir spektaklis - užtenka turiningo herojės gyvenimo, jos emocijų. Ir stilizuotos kino kronikos fone.

K.Janda nevaidina charakterio. Ji kalba savo vardu. Herojės pasakojimas ištisai paremtas buitimi, iš kurios tai moteriai nepavyksta ir net nesinori ištrūkti. Pati kilusi iš daugiavaikės valstiečių šeimos (Danuta buvo antras vaikas iš devynių), ji pagimdė aštuonis vaikus, mylėdama savo nekalbų, nuolat darbe, vėliau politikoje prapuolantį vyrą.

Šalia paprasčiausių gyvenimiškų, šeimyninių siužetų, Danuta kalba ir apie meilę, apie tikėjimą, kuris padeda ir didžiausiai nevilčiai apėmus. Atrodytų, čia jau galėtų būti poza, koktus patosas. Nė kiek. K.Janda sugeba lyg niekur nieko, dažniausiai sąmojumi nukenksminti bet kokį iškilmingumą.

Danutos meilė - valstietiška, su giliom šaknim. Mylėti jai reiškia gimdyti, rūpintis, daryti valgį. Amžina ir neišmušama. O per visus tuos gimdymus, vaikų auginimus, namų tvarkymus, naktipiečių ruošimus parsirandančiam vyrui - Lenkijos ir „Solidarumo" istorija. Ir karti moters patirtis: „Žmonės negailestingi. Labai negailestingi. Bet tiek to". Tai sako Danuta, iš valstiečių ir namų šeimininkės statuso pakilusi iki šalies pirmosios damos.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.