Krystyna Janda – apie paprastą prezidentienę

Rūta Oginskaitė 2014-10-22 lrytas.lt, 14 10 22

aA

Spalio 21 d. Nacionaliniame dramos teatre žymiausia lenkų kino ir teatro aktorė Krystyna Janda suvaidino spektaklį „Danuta W." pagal pirmojo nepriklausomos Lenkijos prezidento Lecho Walęsos žmonos Danutos autobiografinę knygą „Svajonės ir paslaptys". Po spektaklio vykusiame susitikime dalyvavo abi moterys: herojė ir aktorė. Tada ir galima buvo įsitikinti, kad Krystyna Janda scenoje niekuo nekopijavo Danutos Walęsos. Nei išvaizda, nei manieromis. Aktorė ir sakė to niesiekusi, jos tikslas - kad Danutos W. istorija būtų universali ir atpažįstama.

D.Walęsos knyga „Svajonės ir paslaptys" Lenkijoje tapo labai populiari, išversta į šešias kalbas, taigi skaičiuojant su vertimais, po pasaulį pasklido apie 450 000 šios knygos egzempliorių. Autorė sakė, kad daugelio žmonių buvo kalbinama aprašyti savo gyvenimą, svarsčiusi su šeima šią idėją net šešerius metus. Pačią knygą parašė per porą metų. Ir štai - tokia sėkmė, net ir vaidinimas.

Klausiama, kaip visa tai ją veikia, D.Walęsa palygino save su rože, kuri išsiskleidė. K.Janda pasakojo, ką jai reiškia vaidinti istorinę asmenybę, kuri netgi ir žiūri spektaklį. „Ponia Danuta matė spektaklį šešis kartus, o mane tai labai jaudina, ir aš paprašiau, kad ji nebežiūrėtų, nes tada vaidinti labai sunku", - juokdamasi sakė aktorė.

„Įsimintina buvo premjera, kai įėjau vaidinti ir pamačiau salėje Walęsų porą. Pradėjau vardinti ponios Danutos pagimdytus vaikus ir, pasakiusi antrojo sūnaus vardą, užsikirtau. Iš salės pasigirdo pono L.Walęsos balsas: nieko baisaus, aš irgi neatsimenu, kada gimė mūsų vaikai. Salė ėmė juoktis, o aš turėjau minutę susikaupimui. Po to, ponios Danutos padedama, išvardijau jų vaikų vardus ir gimimo metus", - prisiminė K.Janda.

Taip prasidėjo spektaklio „Danuta W." gyvenimas scenoje. K.Jandos teatre „Polonia" jį režisavo Januszas Zaorskis, o inscenizaciją parašė pati aktorė. Po premjeros Gdanske ir Varšuvoje 2012 metų spalį „Danuta W." jau suvaidinta 120 kartų.

Pačiame spektaklyje kažin ar kas tikėjosi tokio derinio: kad scenos ir ekrano žvaigždės vaidinama pirmosios damos istorija bus tiek paprasta ir jaudinanti, jog per spektaklį kiekvienas žmogus galės atpažinti save ir savus išgyvenimus, verkti ir juoktis. Bent jau Lietuvoje dažniau pasitaiko, kad įžymaus žmogaus biografija virsta „šventųjų gyvenimu", kaip tai yra taikliai apibūdinęs rašytojas Alvydas Šlepikas.

„Danuta W." - monospektaklis didžiojoje scenoje, kuri, galima sakyti, tam vakarui tapo virtuve. Moteris užsimeta prijuostę, lupa obuolius ir kepa įprastą savo šeimai obuolių pyragą. Ir kol pyragas realiai iškeps ir net pakvips, sužinosime „Danutos W." gyvenimo storiją. Taip, lyg viešėtume tos moters virtuvėje Gdanske.

Neperkrauta toji virtuvė ir nebuitiška. Permatomas stalas, permatoma orkaitė ir permatoma kėdė. Viskas tarsi pabrėžia - čia spektaklis. Bet neperkrautas ir spektaklis - užtenka turiningo herojės gyvenimo, jos emocijų. Ir stilizuotos kino kronikos fone.

K.Janda nevaidina charakterio. Ji kalba savo vardu. Herojės pasakojimas ištisai paremtas buitimi, iš kurios tai moteriai nepavyksta ir net nesinori ištrūkti. Pati kilusi iš daugiavaikės valstiečių šeimos (Danuta buvo antras vaikas iš devynių), ji pagimdė aštuonis vaikus, mylėdama savo nekalbų, nuolat darbe, vėliau politikoje prapuolantį vyrą.

Šalia paprasčiausių gyvenimiškų, šeimyninių siužetų, Danuta kalba ir apie meilę, apie tikėjimą, kuris padeda ir didžiausiai nevilčiai apėmus. Atrodytų, čia jau galėtų būti poza, koktus patosas. Nė kiek. K.Janda sugeba lyg niekur nieko, dažniausiai sąmojumi nukenksminti bet kokį iškilmingumą.

Danutos meilė - valstietiška, su giliom šaknim. Mylėti jai reiškia gimdyti, rūpintis, daryti valgį. Amžina ir neišmušama. O per visus tuos gimdymus, vaikų auginimus, namų tvarkymus, naktipiečių ruošimus parsirandančiam vyrui - Lenkijos ir „Solidarumo" istorija. Ir karti moters patirtis: „Žmonės negailestingi. Labai negailestingi. Bet tiek to". Tai sako Danuta, iš valstiečių ir namų šeimininkės statuso pakilusi iki šalies pirmosios damos.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.