Krystyna Janda – apie paprastą prezidentienę

Rūta Oginskaitė 2014-10-22 lrytas.lt, 14 10 22

aA

Spalio 21 d. Nacionaliniame dramos teatre žymiausia lenkų kino ir teatro aktorė Krystyna Janda suvaidino spektaklį „Danuta W." pagal pirmojo nepriklausomos Lenkijos prezidento Lecho Walęsos žmonos Danutos autobiografinę knygą „Svajonės ir paslaptys". Po spektaklio vykusiame susitikime dalyvavo abi moterys: herojė ir aktorė. Tada ir galima buvo įsitikinti, kad Krystyna Janda scenoje niekuo nekopijavo Danutos Walęsos. Nei išvaizda, nei manieromis. Aktorė ir sakė to niesiekusi, jos tikslas - kad Danutos W. istorija būtų universali ir atpažįstama.

D.Walęsos knyga „Svajonės ir paslaptys" Lenkijoje tapo labai populiari, išversta į šešias kalbas, taigi skaičiuojant su vertimais, po pasaulį pasklido apie 450 000 šios knygos egzempliorių. Autorė sakė, kad daugelio žmonių buvo kalbinama aprašyti savo gyvenimą, svarsčiusi su šeima šią idėją net šešerius metus. Pačią knygą parašė per porą metų. Ir štai - tokia sėkmė, net ir vaidinimas.

Klausiama, kaip visa tai ją veikia, D.Walęsa palygino save su rože, kuri išsiskleidė. K.Janda pasakojo, ką jai reiškia vaidinti istorinę asmenybę, kuri netgi ir žiūri spektaklį. „Ponia Danuta matė spektaklį šešis kartus, o mane tai labai jaudina, ir aš paprašiau, kad ji nebežiūrėtų, nes tada vaidinti labai sunku", - juokdamasi sakė aktorė.

„Įsimintina buvo premjera, kai įėjau vaidinti ir pamačiau salėje Walęsų porą. Pradėjau vardinti ponios Danutos pagimdytus vaikus ir, pasakiusi antrojo sūnaus vardą, užsikirtau. Iš salės pasigirdo pono L.Walęsos balsas: nieko baisaus, aš irgi neatsimenu, kada gimė mūsų vaikai. Salė ėmė juoktis, o aš turėjau minutę susikaupimui. Po to, ponios Danutos padedama, išvardijau jų vaikų vardus ir gimimo metus", - prisiminė K.Janda.

Taip prasidėjo spektaklio „Danuta W." gyvenimas scenoje. K.Jandos teatre „Polonia" jį režisavo Januszas Zaorskis, o inscenizaciją parašė pati aktorė. Po premjeros Gdanske ir Varšuvoje 2012 metų spalį „Danuta W." jau suvaidinta 120 kartų.

Pačiame spektaklyje kažin ar kas tikėjosi tokio derinio: kad scenos ir ekrano žvaigždės vaidinama pirmosios damos istorija bus tiek paprasta ir jaudinanti, jog per spektaklį kiekvienas žmogus galės atpažinti save ir savus išgyvenimus, verkti ir juoktis. Bent jau Lietuvoje dažniau pasitaiko, kad įžymaus žmogaus biografija virsta „šventųjų gyvenimu", kaip tai yra taikliai apibūdinęs rašytojas Alvydas Šlepikas.

„Danuta W." - monospektaklis didžiojoje scenoje, kuri, galima sakyti, tam vakarui tapo virtuve. Moteris užsimeta prijuostę, lupa obuolius ir kepa įprastą savo šeimai obuolių pyragą. Ir kol pyragas realiai iškeps ir net pakvips, sužinosime „Danutos W." gyvenimo storiją. Taip, lyg viešėtume tos moters virtuvėje Gdanske.

Neperkrauta toji virtuvė ir nebuitiška. Permatomas stalas, permatoma orkaitė ir permatoma kėdė. Viskas tarsi pabrėžia - čia spektaklis. Bet neperkrautas ir spektaklis - užtenka turiningo herojės gyvenimo, jos emocijų. Ir stilizuotos kino kronikos fone.

K.Janda nevaidina charakterio. Ji kalba savo vardu. Herojės pasakojimas ištisai paremtas buitimi, iš kurios tai moteriai nepavyksta ir net nesinori ištrūkti. Pati kilusi iš daugiavaikės valstiečių šeimos (Danuta buvo antras vaikas iš devynių), ji pagimdė aštuonis vaikus, mylėdama savo nekalbų, nuolat darbe, vėliau politikoje prapuolantį vyrą.

Šalia paprasčiausių gyvenimiškų, šeimyninių siužetų, Danuta kalba ir apie meilę, apie tikėjimą, kuris padeda ir didžiausiai nevilčiai apėmus. Atrodytų, čia jau galėtų būti poza, koktus patosas. Nė kiek. K.Janda sugeba lyg niekur nieko, dažniausiai sąmojumi nukenksminti bet kokį iškilmingumą.

Danutos meilė - valstietiška, su giliom šaknim. Mylėti jai reiškia gimdyti, rūpintis, daryti valgį. Amžina ir neišmušama. O per visus tuos gimdymus, vaikų auginimus, namų tvarkymus, naktipiečių ruošimus parsirandančiam vyrui - Lenkijos ir „Solidarumo" istorija. Ir karti moters patirtis: „Žmonės negailestingi. Labai negailestingi. Bet tiek to". Tai sako Danuta, iš valstiečių ir namų šeimininkės statuso pakilusi iki šalies pirmosios damos.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.