Krystyna Janda – apie paprastą prezidentienę

Rūta Oginskaitė 2014-10-22 lrytas.lt, 14 10 22

aA

Spalio 21 d. Nacionaliniame dramos teatre žymiausia lenkų kino ir teatro aktorė Krystyna Janda suvaidino spektaklį „Danuta W." pagal pirmojo nepriklausomos Lenkijos prezidento Lecho Walęsos žmonos Danutos autobiografinę knygą „Svajonės ir paslaptys". Po spektaklio vykusiame susitikime dalyvavo abi moterys: herojė ir aktorė. Tada ir galima buvo įsitikinti, kad Krystyna Janda scenoje niekuo nekopijavo Danutos Walęsos. Nei išvaizda, nei manieromis. Aktorė ir sakė to niesiekusi, jos tikslas - kad Danutos W. istorija būtų universali ir atpažįstama.

D.Walęsos knyga „Svajonės ir paslaptys" Lenkijoje tapo labai populiari, išversta į šešias kalbas, taigi skaičiuojant su vertimais, po pasaulį pasklido apie 450 000 šios knygos egzempliorių. Autorė sakė, kad daugelio žmonių buvo kalbinama aprašyti savo gyvenimą, svarsčiusi su šeima šią idėją net šešerius metus. Pačią knygą parašė per porą metų. Ir štai - tokia sėkmė, net ir vaidinimas.

Klausiama, kaip visa tai ją veikia, D.Walęsa palygino save su rože, kuri išsiskleidė. K.Janda pasakojo, ką jai reiškia vaidinti istorinę asmenybę, kuri netgi ir žiūri spektaklį. „Ponia Danuta matė spektaklį šešis kartus, o mane tai labai jaudina, ir aš paprašiau, kad ji nebežiūrėtų, nes tada vaidinti labai sunku", - juokdamasi sakė aktorė.

„Įsimintina buvo premjera, kai įėjau vaidinti ir pamačiau salėje Walęsų porą. Pradėjau vardinti ponios Danutos pagimdytus vaikus ir, pasakiusi antrojo sūnaus vardą, užsikirtau. Iš salės pasigirdo pono L.Walęsos balsas: nieko baisaus, aš irgi neatsimenu, kada gimė mūsų vaikai. Salė ėmė juoktis, o aš turėjau minutę susikaupimui. Po to, ponios Danutos padedama, išvardijau jų vaikų vardus ir gimimo metus", - prisiminė K.Janda.

Taip prasidėjo spektaklio „Danuta W." gyvenimas scenoje. K.Jandos teatre „Polonia" jį režisavo Januszas Zaorskis, o inscenizaciją parašė pati aktorė. Po premjeros Gdanske ir Varšuvoje 2012 metų spalį „Danuta W." jau suvaidinta 120 kartų.

Pačiame spektaklyje kažin ar kas tikėjosi tokio derinio: kad scenos ir ekrano žvaigždės vaidinama pirmosios damos istorija bus tiek paprasta ir jaudinanti, jog per spektaklį kiekvienas žmogus galės atpažinti save ir savus išgyvenimus, verkti ir juoktis. Bent jau Lietuvoje dažniau pasitaiko, kad įžymaus žmogaus biografija virsta „šventųjų gyvenimu", kaip tai yra taikliai apibūdinęs rašytojas Alvydas Šlepikas.

„Danuta W." - monospektaklis didžiojoje scenoje, kuri, galima sakyti, tam vakarui tapo virtuve. Moteris užsimeta prijuostę, lupa obuolius ir kepa įprastą savo šeimai obuolių pyragą. Ir kol pyragas realiai iškeps ir net pakvips, sužinosime „Danutos W." gyvenimo storiją. Taip, lyg viešėtume tos moters virtuvėje Gdanske.

Neperkrauta toji virtuvė ir nebuitiška. Permatomas stalas, permatoma orkaitė ir permatoma kėdė. Viskas tarsi pabrėžia - čia spektaklis. Bet neperkrautas ir spektaklis - užtenka turiningo herojės gyvenimo, jos emocijų. Ir stilizuotos kino kronikos fone.

K.Janda nevaidina charakterio. Ji kalba savo vardu. Herojės pasakojimas ištisai paremtas buitimi, iš kurios tai moteriai nepavyksta ir net nesinori ištrūkti. Pati kilusi iš daugiavaikės valstiečių šeimos (Danuta buvo antras vaikas iš devynių), ji pagimdė aštuonis vaikus, mylėdama savo nekalbų, nuolat darbe, vėliau politikoje prapuolantį vyrą.

Šalia paprasčiausių gyvenimiškų, šeimyninių siužetų, Danuta kalba ir apie meilę, apie tikėjimą, kuris padeda ir didžiausiai nevilčiai apėmus. Atrodytų, čia jau galėtų būti poza, koktus patosas. Nė kiek. K.Janda sugeba lyg niekur nieko, dažniausiai sąmojumi nukenksminti bet kokį iškilmingumą.

Danutos meilė - valstietiška, su giliom šaknim. Mylėti jai reiškia gimdyti, rūpintis, daryti valgį. Amžina ir neišmušama. O per visus tuos gimdymus, vaikų auginimus, namų tvarkymus, naktipiečių ruošimus parsirandančiam vyrui - Lenkijos ir „Solidarumo" istorija. Ir karti moters patirtis: „Žmonės negailestingi. Labai negailestingi. Bet tiek to". Tai sako Danuta, iš valstiečių ir namų šeimininkės statuso pakilusi iki šalies pirmosios damos.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.