Lauktas įvykis ir sutrikusi dabartis
Thomo Manno romanui „Užburtas kalnas“ spektaklio pavidalą suteikė režisierius Krystianas Lupa – tai lauktas įvykis, kurio vertė didės, autoriniam tokių scenos meistrų teatrui palaipsniui traukiantis į nykstančias teritorijas.
Dabartis nebežino, kaip elgtis su Lupos režisūra. Vieni net atsisako dirbti su juo – artėjant W. G. Sebaldo „Išeivių“ premjerai Comédie de Genève teatre, režisieriaus darbo metodams pasipriešino techniniai darbuotojai (plačiau apie tai „Kultūros barai“rašė šių metųNr. 1/2). Antra vertus, spektaklis „Išeiviai“ buvo sėkmingai užbaigtas garsiajame Paryžiaus Odéon-Téâtre de l’Europe, o Prancūzijos Teatro, muzikos ir šokio kritikų sąjunga pripažino „Išeivius“ geriausiu užsieniniu 2023–2024 m. sezono spektakliu, parodytu šioje šalyje.
„Užburtas kalnas“ Vilniuje, Jaunimo teatre, sukurtas Zalcburgo festivalio užsakymu, tarsi savaime suteikiančiu spektakliui išskirtinį statusą, sakytum, scenos meno Michelin žvaigždę. Bilietai į du premjerinius vakarus buvo išpirkti, bet per abu rodymus į antrą spektaklio dalį nemažai žiūrovų negrįžo, išreikšdami nepasitenkinimą, nuobodulį, nusivylimą, ilgo sėdėjimo sukeltus fiziologinius nepatogumus etc. Iš esmės pademonstravo nenorą būti kartu su Lupa sceniniame jo pasaulyje.
Iš recenzijų Austrijos spaudoje žinome, kad panašiai publika elgėsi ir per „Užburto kalno“ rodymą Zalcburgo festivalyje – po pertraukos žiūrėti antros spektaklio dalies grįždavo gerokai mažiau žiūrovų. Tačiau pasilikusieji, kaip tvirtinama, ilgai plodavo po spektaklio.
Neprotingas sprendimas ir antrametystė
Rašyta, kad spektaklio trukmė – penkios su puse valandos – yra neprotingas sprendimas. Gal ir neprotingas, jei galvosime, ar publikos neišvargins ilgas spektaklis, ar žiūrovams bus patogu, ar jie neišsivaikščios. Šiaip ar taip, trukmės reikia tokios, kad atsiskleistų režisieriaus regimas vidinis konkretaus scenos kūrinio peizažas – tai viena iš sudedamųjų Lupos teatro ypatybių. Akivaizdu, kad toks požiūris gali būti suprastas ir kaip menininko egocentrizmas, daugmaž tvirtinant: juk jūs žinote, kur einate – į Lupos spektaklį pagal Thomo Manno kone 1000 puslapių romaną, dėl kurio didžiulės apimties nerimavo ir pats autorius, ir pirmasis leidėjas.
Per du rugsėjį Vilniuje parodytus spektaklius režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. Prieš gerus dvidešimt metų, kai pradėjau atrasti Lupą ir pamėgau grimzdimą į jo spektaklių tėkmę, kolegos lenkai įspėjo – jei Lupa yra salėje, jis tyliau ar garsiau kosčioja, siųsdamas ypatingus signalus aktoriams. Ilgainiui kosčiojimai, murmesiai, šūkčiojimai ar juokas plėtėsi, intensyvėjo. „Užburto kalno“ režisierius, sėdėdamas paskutinėje Jaunimo teatro parterio eilėje, nepaliaujamai dalyvavo spektaklyje. Veikiau gyveno jame, garsiai reagavo, per mikrofoną siųsdamas ženklus ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams. Net patyrę teatro asai, išreiškę susižavėjimą spektaklio „garso takeliu, darančiu poltergeisto efektą“, apstulbo sužinoję, kad tai gyva režisieriaus reakcijų į tai, kas vyksta scenoje, išraiška. Ką jau kalbėti apie daugumą spektaklio žiūrovų, net nenumanančių apie režisieriaus dalyvavimo performatyvumą.
Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė. Kartais režisierius patvirtindavo, kas dabar išėjo į sceną – Doctor Krokowski, o jo paskaitoje nuskambėjusį retorinį klausimą „Kas yra meilė“ pakomentavo – That is the question. Joachimui Cimsenui, sugrįžusiam į Berghofą numirti, pašnibždomis pranešė: The empty bed waiting for you. Hansui Kastorpui paėmus į rankas ilgai saugotą mažą rentgeno nuotrauką, žavėjosi: Portrait of madame Cauchat. Režisierius tai tyliau, tai garsiau niūniavo, ūbavo, progiesmiu tarė pavienius žodžius skirtingomis kalbomis.
Toks gyvai kuriamas garso takelis priminė antrametystės efektą, apie kurį rašė Mannas, svarstydamas, kokią laisvę suteikia liga. Lengvo humoro persmelktoje scenoje nepagydomai sergantis, sanatorijos pacientes gąsdinantis pažadais nusižudyti gražuolis ponas Albinas (aktorius Matas Sigliukas) savo elgesį prilygina antrametystei – kai esi pasmerktas gimnazijoje likti antriems metams, gali daryti, ką nori. Hermannas Kurzke knygoje „Thomas Mannas. Gyvenimas kaip meno kūrinys“ (Versus aureus, 2009) irgi rašo apie antrametystės suteikiamą laisvę, cituoja rašytoją, prisimenantį paskutinius metus gimnazijoje, kai niekas nieko iš jo nebesitikėjo: „gyvenau laisvas kaip paukštis“.
Turbūt yra ir menininkų antrametystė. Kai lieki ir nuolat esi savo išpurentame kūrybos lauke, trikdančiame dabartį, gali jaustis laisvas kaip paukštis, žinoma, jeigu moki tuo mėgautis. Laisvo paukščio būseną dar labiau sustiprina pasiektas statusas ir solidus amžius.
Atidus romano mizanscenavimas
Per penkias su puse valandos romano neperskaitysi, – rašoma vienoje iš recenzijų apie „Užburtą kalną“ Zalcburge, rekomenduojančioje pasižiūrėti spektaklį. Taikli ironiška pastaba. Šiuo atveju ji tinka, nes inscenizacijos autorius Lupa ganėtinai nuosekliai seka Manno pasakojimu. Romano skyrius scenoje atskiria peršviečiamas ekranas, kuris nuleidžiamas arba pakeliamas. Dalis jų atsidūrė anksčiau nufilmuotuose siurrealistiniuose videokadruose („Sniegas“), išreiškiančiuose vidines personažų būsenas, kurios romane užima keletą puslapių. Pavyzdžiui, nesibaigiantys laiptai, ant kurių Kastorpas prasilenkia su ponia Šoša ir pasako jai Bonjour, metaforizuojami svaiginančio aukščio ekrane.
Režisierius adaptuoja romaną, nepraleisdamas lemtingų įvykių, kiekvieną pristato žiūrovams nors trumpa mizanscena. Štai epizodas, kai berniukas Hansas Kastorpas (Girius Liuga) paprašo Pšibislavo Hipės (Aušra Giedraitytė) paskolinti pieštuką, o ta pati aktorė trumpam pasirodo ir Šošos vaidmenyje vien tam, kad būtų nutiesta gija tarp šių dviejų personažų kaip neprotingos meilės užuomazga.
Lupos sprendimu, Klavdiją Šošą vaidina trys aktorės. Giedraitytė pasirodo kaip Kastorpo pirmosios meilės berniukui Hipei projekcija. Sanatorijoje sutikta Šoša (aktorė Alvydė Pikturnaitė) tokia efemeriška, neapčiuopiama, tarsi vaikščiojanti Kastorpo vizija. Viktorijos Kuodytės Šoša visai kitokia – sugrįžusi į Berghofą po septynerių metų, yra brandi, žemiška, gyvenimo lygumoje kartėlį patyrusi moteris.
Būdamas ir spektaklio scenografas, Lupa sukuria jam įprastą scenos dydžio aukštą interjerą, įkomponuoja langus, duris. Beje, durų, kurios yra vienas iš nuolatinių Lupos teatro elementų, šįkart ypač daug, juk sanatorija. Durų leitmotyvas ryškus ir Manno romane, nes Šoša atkreipia į save Kastorpo dėmesį pirmiausia garsiu durų trankymu.
Reikiamais momentais vienoje scenos pusėje atsiranda paviljonas, kuriame įrengta hermetiška Kastorpo palata, nelyginant celė, joje vos prasilenkia du aktoriai, stovi siaura metalinė lova, nedidelis stalas, kėdė. Papildomai naudojama avanscena ir šoniniai salės praėjimai – vykstant pasivaikščiojimams kalnų takais, blausiai apšviečiama žiūrovų salė.
Iš milžiniškos romano masės režisierius atidžiai išsirenka ir daiktus ar jų atvaizdus ekrane. Spektaklio akiratyje atsiduria pledas, termometras, laikrodis, plaučių rentgeno nuotrauka, Hipės ir Šošos pieštukas, raudonojo vyno butelis, patefonas, vinilinė plokštelė su Schuberto dainomis... Tarp jų atsiranda ir vienas iš dviejų Thomo Manno „Užburto kalno“ tomų, su atpažįstamu gelsvai rusvu, kietu viršeliu. „Vagos“ 1978 m. išleistą romaną Kastorpas pasideda ant kelių, kai abu su Joachimu, patogiai išsitiesę gultuose, užsikloję pledais, šnekučiuojasi apie sanatoriją ir jos pacientus. Antroje spektaklio dalyje knygą matome Kastorpo palatoje, padėtą ant rašomojo stalo. Nežymi, beveik nepastebima replika apie romaną skaitančio pagrindinio herojaus brandą.
Pasauliui žuvę
Hanso Kastorpo kelionę į Berghofą, užtrukusią septynerius metus, spektaklyje turi perteikti aktorius Donatas Želvys. Jo Kastorpui būdinga tai, ką Mannas vadino flegmatiška aistra. Sunki užduotis scenoje būti išoriškai lėtam, daugiau stebint negu veikiant, nors tekstas intensyvus, atskleidžiantis, anot romano įžangos, kad ne bet kam atsitinka kokia nors istorija, ypač jeigu esi vienas iš tų niekuo neišsiskiriančių paprastųjų. Net emocinio proveržio, netikėto atsivėrimo scenoje, kai Kastorpas, įaudrintas Užgavėnių karnavalo siautulio, pasiskolinęs Šošos pieštuką, prabyla apie savo jausmus, aktorius negali pasinaudoti tuo, kas jo herojui suteikta romane – įsimylėjęs Kastorpas kalbėjo su Šoša prancūziškai, svetima kalba tarsi karnavalo kaukė jam suteikė laisvo paukščio būseną. Režisierius parinko jaunam aktoriui labai sudėtingą vaidmens maršrutą, tačiau Želvys jautriai, sąžiningai juo eina. Kastorpo eskapizmas, iš lygumos persikeliant gyventi ant kalno, atveriamas kaip nesąmoningas pasirinkimas, tačiau jis perteiktas pačiu neefektingiausiu būdu – pabrėžiama rami aktoriaus laikysena, kai vidinę pūgą arba pasiklydimą sniege, kaip rašoma romane, išduoda tik pieštukas, sukiojamas tarp pirštų.
Joachimą vaidinantis Matas Dirginčius suderina tarsi nesuderinamus dalykus – savitvardą ir trapumą, stereotipiškai vertinant, nebūdingą asmeniui, siekiančiam karo tarnybos. Pirmoje spektaklio dalyje Joachimas yra nekalbus, bet dėmesingas vedlys, pusbrolio palatoje pasirodantis su vaikščiojimui skirtomis lazdomis. Įspūdinga mirties scena: per visą ekrano ilgį apačioje matome nespalvotą vaizdą – Joachimas guli lovoje, nejudriai tysantis kūnas iki pusės uždengtas balta paklode. Aktorius tiksliai taip, kaip šį veiksmą aprašė Mannas, atlieka paslaptingus judesius, dešine ranka braukia per apklotą juosmens srityje grėbiamu judesiu, lyg ką būtų traukęs ir rinkęs daiktan. Aktoriui pavyksta sukurti paslapties įspūdį – Joachimas išėjo amžinybėn, žinodamas kažką daugiau, negu žinome mes.
Švietimo nauda pasitikintis masonas Setembrinis (Aleksas Kazanavičius) ir nuožmus jėzuitas Nafta (Segejus Ivanovas) kaunasi tarpusavyje dėl jaunojo Kastorpo sielos. Jų polemikos bergždumą įvaizdina nebyli scena, kai gausiai sningant jie trys ir dar pora Berghofo pacientų, visi su juodais paltais lyg juodi varnai, eina pasivaikščioti ir vis kalba, kalba. Minhero Peperkorno (Valentinas Masalskis) monologas irgi liejasi galingu žodžių kriokliu, tačiau jį užgožia videoprojekcijoje per visą scenos aukštį ir plotį šniokščiantis vanduo. Žodžių negirdime, matome tik prie krioklio susibūrusiųjų ir besiklausančiųjų nugaras, o vandens „sienoje“ ima ryškėti sužaloti per Antrąjį pasaulinį karą nukankintų aukų kūnai lyg perspėjimas, kad, patogiai įsitaisę idėjinių klišių gultuose, vėl neprapliurptume pasaulio.
Spektaklyje vaidina keturiolika Jaunimo teatro ir kviestinių aktorių, kai kurie iš jų kuria po du vaidmenis. Ignas Ciplijauskas – tylus okultistas daktaras Krokovskis ir komiškai atstumiantis Ferdinandas Veizalis, nebesitvardantis dėl fizinio potraukio Šošai, savąjį žodžių srautą užkemšantis kriauše, įsikišta į burną. Komiška ir sanatorijos pacienčių trijulė, kurią aktorės Janina Matekonytė, Aušra Pukelytė, Neringa Bulotaitė pristatė kaip ištikimų Berghofo gerbėjų kompaniją. Romane irgi netrūksta komiškų situacijų (spektaklyje tai kavos gėrimo scena daktaro namuose, kai Kastorpas, pats nesuprasdamas, kodėl, nešiojasi mėgėjiškai nutapytą ponios Šošos portretą), juokingų frykiškų personažų. Aktorius Valentinas Masalskis pirmoje spektaklio dalyje vaidina daktarą Berensą, kuriam šventų švenčiausia vieta – Rentgeno kabinetas, nes kiekvienas ten apsilankęs pamato savo vidų. Antroje dalyje įkūnija Peperkorną. Žilų plaukų à la Einsteinas perukas pakeičia aktoriaus išvaizdą, o jo vaidinamas olandas iš visų išsiskiria dosniu hedonizmu ir blaiviu, nepaisant raudonojo vyno pomėgio, pasaulio suvokimu. Kai Peperkornas ir Kastorpas sukryžiuoja rankas bruderšaftui, kyla asociacija iš pašalinio konteksto, primenanti, kad scenoje dabar matome mokytoją ir jo mokinį, vienas kitą gerai suprantančius scenos partnerius, kurie pirmą kartą susitiko kitame Jaunimo teatro spektaklyje „Raudona“ (2018).
„Pasauliui aš esu jau žuvęs“, – sako Kastorpas Viktorijos Kuodytės Šošai per iš tikrųjų atvirą ir pirmąkart rimtą jų, dviejų suaugusių žmonių, pokalbį, vykstantį abiem sėdint ant scenos krašto, t. y. ant žolės istorinio Berghofo sanatorijos pastato fone. Iš esmės jie visi žuvę. Po ekspresyvios, ilgai trunkančios finalinės scenos, kur su įtaigiu natūralizmu mediumė Elena Brand (Gintautė Rusteikaitė), atlieka spiritizmo seansą, lyg netolimos ateities pranašas pasirodo iškviestasis Joachimas, vilkėdamas dryžuotą nacių konclagerių kalinio uniformą. Lupa baigia spektaklį nuoroda į XX amžių.
Post scriptum
Krystiano Lupos spektaklyje Hansas Kastorpas beveik niekada nedaro to, apie ką nerašė Thomas Mannas. Todėl svarbu paminėti, kad antroje spektaklio dalyje Kastorpas sėdi prie stalo ir, kaip galima numanyti iš poros užuominų, rašo dienoraštį. Viename iš gausių interviu Lupa užsiminė, kad, būdamas jaunas, kai pirmąkart perskaitė „Užburtą kalną“, jį apėmė įkvėpimas pačiam parašyti knygą. „Įsiklausančiųjų vienuolynas“ – tai pasakojimas apie grupę menininkų, kurie nori išgirsti, kaip artėja Apokalipsė, todėl įsikuria apleistame pokario pastate, nes minioje niekas nieko nemato ir negirdi. Anot režisieriaus, jo knyga nepastebimai virto dienoraščiu, kurio idėja kaip nežymi asmeninės reakcijos į romaną užuomina, ko gero, persikėlė ir į spektaklį „Užburtas kalnas“.
Palyginimui įdomu, kad tuo pat metu, kai Thomas Mannas lankė žmoną Berghofo sanatorijoje, Šveicarijoje ne mažiau garsus buvo ir kitas kalnas Monte Verita arba Tiesos kalnas netoli Askonos. Turtingas jaunas antverpenietis ten įsteigė vegetarizmo kooperatyvą, veikusį kaip komuna. Netrukus imta propaguoti saulės vonias, nuogą kūną, fizinį aktyvumą – Monte Verita tapo įžymybes traukiančia laisvės ir alternatyvios medicinos vieta.
