Koršunovas ir Baricco bandys atkerėti „Užburtąją fleitą“

2006-11-08

aA

Režisierius Oskaras Koršunovas kartu su kūrėjų komanda išvyko į Italiją režisuoti Volfgango Amadejaus Mozarto operą „Užburtoji fleita“. Premjera įvyks gruodžio 12 d. antrame po Milano La Scala pagal populiarumą Turino operos teatre. Taip bus ne tik paminėtos Mozarto 250-osioms metinės, bet tai numatyta ir kaip reikšmingas Turino – šiemetinės pasaulio knygų sostinės – akcentas. Operos libretą parašė ir netradicinės interpretacijos įgyvendinimui Oskarą Koršunovą pakvietė pasaulinio garso italų rašytojas Alessandro Baricco. Rašytojas Lietuvoje pažįstamas iš knygų „Novečentas“, „Šilkas“, „Jūra vandenynas“, „Aistrų pilys“, „City“, „Be kraujo“. Italijoje jis garsėja ir kaip profesionalus muzikologas. Originaliai Baricco interpretuojamą „Užburtąją fleitą“ padės kurti muzikologė Rimantė Sodeikienė, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, vertėjas Kristupas Sabolius, aktoriai Rūta Butkutė, Egidijus Bakas, Benas Šarka.

Lemtingas susitikimas

Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Alessandro Baricco

Lietuvių režisierius su Alessandro Baricco susitiko 2003 m. Avinjone. Tuomet streikuojantys Prancūzijos darbininkai sužlugdė ilgametes tradicijas turintį teatro festivalį ir su kitais spektakliais – ir Oskaro Koršunovo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ premjerą. Bet Barrico lankėsi spektaklio repeticijose ir liko sužavėtas lietuvių darbu. Vėliau jis incognito lankėsi Vilniuje kituose O. Koršunovo spektakliuose ir pakvietė jį Torino operoje režisuoti Mozarto „Užburtąją fleitą“.

Režisierius prisipažino, jog tai vienas atsakingiausių darbų jo kūrybinėje biografijoje. Pasak jo, savaip Baricco interpretuojama Mozarto opera yra didžiulis akibrokštas konservatyviai Italijos muzikų bendruomenei.

Tarp sacrum ir profanum

Nauja Baricco interpretacija operos pasakos pasaulį paverčia miestelio gyventojų kasdienybe. Žymiausių operos solistų gretas papildys ryškiausi komedijinio žanro aktoriai bei mimai. Nenuostabu, kad pagrindinį vaidmenį operoje buvo susigundęs atlikti pats Roberto Benigni. „Įsivaizduokime, kad miestelis ruošiasi valstybės funkcionieriaus, o gal net paties valdovo, atvykimui. Ir visai atsitiktinai nusprendžia pastatyti operą. Teatro impresarijui patiki prižiūrėti muziko darbą ir surepetuoti spektaklį. Likus mėnesiui iki vizito miestelio meras surengia darbų peržiūrą. Egzamine dalyvauja visas miestelis“, – pasakoja A. Baricco, perrašęs „literatūrinę“ operos dalį. Tiesa, rašytojas išlaikė originalią „Užburtosios fleitos“ struktūrą – intarpai, kuriuose kalbama, liko tiksliai ten, kur juos parašė Mozartas ir pirmasis libreto autorius Emanuelis Schikanederis.

Pagrindinė mintis, kurios kūrybinė komanda laikosi sekdama Baricco siūloma interpretacija – grąžinti kūriniui jo pirmapradį liaudiškumą ir gyvybę. Pasak Oskaro Koršunovo, tai bene vienintelė Mozarto opera, parašyta ne rafinuotam ir aikštingam dvaro teatro žiūrovo skoniui, bet miestelėnų teatrui: „Tame, kas yra sacrum, mes matome profanum, ir atvirkščiai. Žinoma, atsižvelgėme ir į operos gelmę, jos ezoterinę pusę, arba – kaip įprasta sakyti – masoniškąjį sluoksnį. Tačiau manome, kad jis turi būti užkoduotas vaizde, veiksme, scenografijoje, kostiumuose, taip, kaip jis ir yra paslėptas siužete ir muzikoje“.

Naujoji operos realybė

Realybės ir pasakos priešpriešoje kūrėjai tikisi atrasti kažką naujo, neapčiuopiamo, kas glūdi ir Mozarto operoje. „Mums svarbiau šiuolaikiškai atkoduoti „Užburtąją fleitą“ nei filologiškai tiksliai perteikti jos paviršių. Būtent taip ir turėtų būti šiais laikais interpretuojamos klasikinės operos. Žinoma, mes stengiamės surasti kompromisą, kad modernus, vizualus veiksmas, jo sukuriamos prasmės, neužgožtų, netrukdytų, bet priešingai – padėtų įsiklausyti į nepakartojamą Mozarto muziką“, – artėjant baigiamajam repeticijų maratonui mintimis dalinasi Koršunovas.

Tai ne pirmas režisieriaus Koršunovo darbas operoje – Lietuvoje jis yra režisavęs Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, kamerinę Gintaro Sodeikos „Vinter“, Vokietijoje – Vykinto Baltako „Cantio“, turi kvietimų iš Latvijos, kitų šalių operos teatrų. Sutikimą režisuoti Mozarto „Užburtąją fleitą“ Torino operos teatre Koršunovas juokais vadina „savižudybe“, nes Italijos teatras sąmoningai renkasi kontraversišką operos interpretaciją, tačiau rizikuoja vardan naujos operos kokybės. Šiuo tarptautiniu pastatymu jie tikisi sugrąžinti operai jos pirmapradį aktualumą ir sudominti ne tik ištikimus melomanus, bet ir nuo šio žanro atitolusius žiūrovus.

OKT / Vilniaus miesto teatro inf.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.