Koršunovas ir Baricco bandys atkerėti „Užburtąją fleitą“

2006-11-08

aA

Režisierius Oskaras Koršunovas kartu su kūrėjų komanda išvyko į Italiją režisuoti Volfgango Amadejaus Mozarto operą „Užburtoji fleita“. Premjera įvyks gruodžio 12 d. antrame po Milano La Scala pagal populiarumą Turino operos teatre. Taip bus ne tik paminėtos Mozarto 250-osioms metinės, bet tai numatyta ir kaip reikšmingas Turino – šiemetinės pasaulio knygų sostinės – akcentas. Operos libretą parašė ir netradicinės interpretacijos įgyvendinimui Oskarą Koršunovą pakvietė pasaulinio garso italų rašytojas Alessandro Baricco. Rašytojas Lietuvoje pažįstamas iš knygų „Novečentas“, „Šilkas“, „Jūra vandenynas“, „Aistrų pilys“, „City“, „Be kraujo“. Italijoje jis garsėja ir kaip profesionalus muzikologas. Originaliai Baricco interpretuojamą „Užburtąją fleitą“ padės kurti muzikologė Rimantė Sodeikienė, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, vertėjas Kristupas Sabolius, aktoriai Rūta Butkutė, Egidijus Bakas, Benas Šarka.

Lemtingas susitikimas

Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Alessandro Baricco

Lietuvių režisierius su Alessandro Baricco susitiko 2003 m. Avinjone. Tuomet streikuojantys Prancūzijos darbininkai sužlugdė ilgametes tradicijas turintį teatro festivalį ir su kitais spektakliais – ir Oskaro Koršunovo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ premjerą. Bet Barrico lankėsi spektaklio repeticijose ir liko sužavėtas lietuvių darbu. Vėliau jis incognito lankėsi Vilniuje kituose O. Koršunovo spektakliuose ir pakvietė jį Torino operoje režisuoti Mozarto „Užburtąją fleitą“.

Režisierius prisipažino, jog tai vienas atsakingiausių darbų jo kūrybinėje biografijoje. Pasak jo, savaip Baricco interpretuojama Mozarto opera yra didžiulis akibrokštas konservatyviai Italijos muzikų bendruomenei.

Tarp sacrum ir profanum

Nauja Baricco interpretacija operos pasakos pasaulį paverčia miestelio gyventojų kasdienybe. Žymiausių operos solistų gretas papildys ryškiausi komedijinio žanro aktoriai bei mimai. Nenuostabu, kad pagrindinį vaidmenį operoje buvo susigundęs atlikti pats Roberto Benigni. „Įsivaizduokime, kad miestelis ruošiasi valstybės funkcionieriaus, o gal net paties valdovo, atvykimui. Ir visai atsitiktinai nusprendžia pastatyti operą. Teatro impresarijui patiki prižiūrėti muziko darbą ir surepetuoti spektaklį. Likus mėnesiui iki vizito miestelio meras surengia darbų peržiūrą. Egzamine dalyvauja visas miestelis“, – pasakoja A. Baricco, perrašęs „literatūrinę“ operos dalį. Tiesa, rašytojas išlaikė originalią „Užburtosios fleitos“ struktūrą – intarpai, kuriuose kalbama, liko tiksliai ten, kur juos parašė Mozartas ir pirmasis libreto autorius Emanuelis Schikanederis.

Pagrindinė mintis, kurios kūrybinė komanda laikosi sekdama Baricco siūloma interpretacija – grąžinti kūriniui jo pirmapradį liaudiškumą ir gyvybę. Pasak Oskaro Koršunovo, tai bene vienintelė Mozarto opera, parašyta ne rafinuotam ir aikštingam dvaro teatro žiūrovo skoniui, bet miestelėnų teatrui: „Tame, kas yra sacrum, mes matome profanum, ir atvirkščiai. Žinoma, atsižvelgėme ir į operos gelmę, jos ezoterinę pusę, arba – kaip įprasta sakyti – masoniškąjį sluoksnį. Tačiau manome, kad jis turi būti užkoduotas vaizde, veiksme, scenografijoje, kostiumuose, taip, kaip jis ir yra paslėptas siužete ir muzikoje“.

Naujoji operos realybė

Realybės ir pasakos priešpriešoje kūrėjai tikisi atrasti kažką naujo, neapčiuopiamo, kas glūdi ir Mozarto operoje. „Mums svarbiau šiuolaikiškai atkoduoti „Užburtąją fleitą“ nei filologiškai tiksliai perteikti jos paviršių. Būtent taip ir turėtų būti šiais laikais interpretuojamos klasikinės operos. Žinoma, mes stengiamės surasti kompromisą, kad modernus, vizualus veiksmas, jo sukuriamos prasmės, neužgožtų, netrukdytų, bet priešingai – padėtų įsiklausyti į nepakartojamą Mozarto muziką“, – artėjant baigiamajam repeticijų maratonui mintimis dalinasi Koršunovas.

Tai ne pirmas režisieriaus Koršunovo darbas operoje – Lietuvoje jis yra režisavęs Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, kamerinę Gintaro Sodeikos „Vinter“, Vokietijoje – Vykinto Baltako „Cantio“, turi kvietimų iš Latvijos, kitų šalių operos teatrų. Sutikimą režisuoti Mozarto „Užburtąją fleitą“ Torino operos teatre Koršunovas juokais vadina „savižudybe“, nes Italijos teatras sąmoningai renkasi kontraversišką operos interpretaciją, tačiau rizikuoja vardan naujos operos kokybės. Šiuo tarptautiniu pastatymu jie tikisi sugrąžinti operai jos pirmapradį aktualumą ir sudominti ne tik ištikimus melomanus, bet ir nuo šio žanro atitolusius žiūrovus.

OKT / Vilniaus miesto teatro inf.

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.