Sekmadienį, gegužės 14 d., Vilnius pražydo visomis savo spalvomis. Miestas pilnas žmonių, besimėgaujančių pagaliau atšilusiu oru, gatvėse skamba muzika, pagal kurią tango ir valso žingsneliais sukasi vyresnio amžiaus užsieniečių (!) poros, o „Naujasis Baltijos šokis'17“ siūlo įvairiapusę dienos programą, kurioje tenka rinktis savo prioritetus. Iš šios dienos programos išsiskiria du spektakliai, kurie prikausto žiūrovų dėmesį dėl labai skirtingų priežasčių.
Pirmasis spektaklis buvo šokio teatro „Exodus“ premjera „W.A. Mozart Requiem - J.Xenakis“. Ambicinga šokėjų komanda, kurią sudaro Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Konstantinas Kosovecas, Goda Laurinavičiūtė, Miglė Praniauskaitė, Sigita Juraškaitė ir M. K. Čiurlionio Nacionalinės menų mokyklos šiuolaikinio šokio specializacijos mokiniai, šį kartą kaip muzikinį foną pasirenka W. A. Mocarto „Requiem“ su J. Xenakis „Rambons A, B“ mušamųjų muzika, kad nagrinėtų egzistencialistinius klausimus. Kūrybinė komanda siekia atspindėti šiuolaikinio žmogaus būtį ir jo identiteto konfliktus bei kvestionuoja egzistavimą šiandieninėje realybėje. Atlikėjai, dėvėdami pilkus drabužius, pilkoje aplinkoje išnyra it fabriko dvasios ir į gan niūrią ir šaltą buvosio fabriko „Audėjas“ erdvę įneša subtilaus misticizmo.
Spektaklyje skambantys simfoninės muzikos, galingų solistų balsų ir gyvai mušamų būgnų aidai užpildo fabriko erdvę ir sukuria atmosferą šokėjų pasirodymui. Deja, spektaklį geriausiu atveju būtų galima pavadinti eskizu. Labiausiai į akis krenta judesių sinchronizacijos trūkumas, baleto choreografinių kompozicijų imitacijos ir kartoninis jausmingumas bei dramatizmas. Pagrindinė išryškėjusi problema buvo jaunųjų šokėjų negebėjimas dirbti grupėje. Improvizuotose dalyse jaunieji šokėjai parodė savo choreografinius žodynus ir kaustė dėmesį. Tuo tarpu bendrose kompozicijose šokėjai blaškėsi, maišėsi, tad matėsi, jog jų choreografiniai brėžiniai buvo „neatidirbti“. Aišku, buvo vyresnių šokėjų, kurios stengėsi palaikyti tvarką, bet akivaizdus sinchronizacijos nebuvimas blaškė dėmesį ir gadino kuriamo pasirodymo įspūdį. Tai parodo, jog jauniesiems šokėjams reikia išmokti dirbti grupėse bei mokėti pasinaudoti solinėmis akimirkomis, antraip gali tapti ryškia asmenybe, mokančia šokti tik pavieniuose intarpuose.
Kita problema buvo spektaklio scenografijos spendimai. Kol ryškios šviesos, pilki apdarai ir pastato akustika bei vėsuma kūrė mistinį pastato įspūdį, dešiniajame fabriko erdvės kampe stovinti mašina ir turistinis namelis ant ratų kėlė daug klausimų. Pavyzdžiui, kodėl jie ten stovi? Ar su jais atvažiavo šokėjai? Jei taip, iš kur jie atvažiavo ir kas jie tokie? Galbūt tai tie patys paaugliai, kurie maištingai užėmė Kauno Žaliakalnio turgaus erdves spektaklyje „Kalbėk man turguje“ (chor. L. Puodžiukaitė-Lanauskienė ir Agnija Šeiko)? Ar dabar jie nusprendė įnešti šiuolaikinį šokį į apmirusias fabriko erdves? Ar jie, susėdę į mažytę mašiną ir namelį ant ratų dabar keliaus po skirtingas Lietuvos erdves ir visur neš šokio magiją? Šie pastebėjimai skamba komiškai, bet tai parodo, jog bet kokie scenografijos elementai yra svarbūs ir pastebimi, tad reikia iki galo apsvarstyti, kas idėjiškai svarbu, o kas - ne.
Pasidžiaugti be abejo galima tuo, jog šiame spektaklyje M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai turėjo galimybę parodyti savo šokio gebėjimus ir judesių žodynus, bet jiems reikia gerokai padirbėti, kad pasiektų tikrų profesionalų lygmenį.
Visiška priešingybe ir vakaro kulminacija tapo spektaklis „Adorabilis“ (chor. Jonas Lopes ir Landeris Patrickas). Trys šokėjai iš Portugalijos parodė, kaip turi atrodyti provokatyvus, profesionalus ir paveikus komedijinio pobūdžio šokio spektaklis. Jis kaustė dėmesį, vertė juoktis iki ašarų, idėjiškai provokavo ir buvo preciziškas nuo pradžių iki galo.
Iš šalies žiūrint, sunku suvokti, kaip šokėjai estetiškai gali panaudoti Octopus Adorabilis aštuonkojį kaip inspiracijos šaltinį. Jo judesiai minkšti, švelnūs, išvaizda meili, o duotas pavadinimas - keliantis šypsnį. Bet kūrėjai pasirinko ne vien jo išorines ar judesių savybes, bet kartu ir priešpriešą tarp jo mokslinio vardo ir išvaizdos. Kitaip tariant, tarp jį apibūdinančių ir jo fizinių savybių. Šią priešpriešą kūrėjai perkelia į žmogaus socialinį kontekstą, kai jam primetami stereotipai, atsižvelgiant į jo išvaizdą arba tam tikras savybes. Šokėjai, dėvėdami ryškius, menkai kūną dengiančius kostiumus, energinga ir tikslia choreografija bei ryškiu makiažu žaidžia lytiškumu, seksualumu ir ironizuoja lytims primetamas taisykles.
Šokėjų choreografiją sunku apibūdinti - ji buvo mechaniškai tiksli, preciziška, joje persipynė baletas, estetizuotas animalistinis judesys ir paveiki karikatūrinė vaidyba. Joje nepastebimai susipynė lyčių stereotipai, gyvūnų pasaulio ir judančių žaislų inspiracijos, pop kultūros elementai (ryškiausiai per Nicki Minaj dainos „Anaconda“ ritmo kartojimą) ir daugelis kitų simbolių, kurių akis nespėjo gaudyti. Žaisdami interaktyviu apšvietimu, muzika, dainavimu, įvaizdžiais ir įtaigiu humoru, šokėjai okupavo juodosios salės erdvę ir visapusiškai ją išnaudojo, išlaisvindami savo vaizduotę ir originalumą.
Šis spektaklis, kaip pavadino viena žiūrovė, buvo tobulas. Bet toks jis tapo dėl kūrėjų fanatiško preciziškumo ir kiekvieno spektaklio elemento apsvarstymo, meistriško gebėjimo per gyvūnų pasaulio estetizavimą ironizuoti mūsų socialines konvencijas. Pavyzdžiui, idėjiškai įdomiausias sprendimas buvo sukurti akvariumo akvariume įspūdį. Scenoje buvo akvariumas su dvejomis žuvytėmis, kurioms spektaklio eigoje J. Lopes dainavo apie mūsų gyvenimą viename dideliame akvariume. Tuo metu ant sienos projektuojama akis stebėjo visą veiksmą, o spektaklio gale virš žiūrovų ore „praplaukė“ pripučiamas ryklys. Tai sukūrė jausmą, jog mes visi esame didžiuliame akvariume, kurį kažkas stebi ar net valdo.
Apibendrinant galima teigti, jog šokio spektaklis „Adorabilis“ buvo vakaro ar net viso festivalio pažiba. Šie atlikėjai parodė, jog jeigu esi fanatiškai apsėstas judesio paieškomis, inspiraciją gali atrasti bet kur. Daugeliui šokėjų (tame tarpe ir teatro „Exodus“ kūrybinei komandai) reiktų iš šios trijulės išmokti jų gebėjimo mėgautis ir kūrybiniu procesu, ir pačiu šokiu bei išdrįsti net beprotiškiausias idėjas perkelti ant scenos.
