Komiksu išreikšta opera

Lauma Mellēna 2019-06-26 menufaktura.lt
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka
Scena iš šiuolaikinės operos „Alfa“. Andrej Vasilenko nuotrauka

aA

ŠIUOLAIKINĖ OPERA. Kūrybinės kompanijos „Operomanija“ Klaipėdos teatro festivalyje „TheATRIUM“ parodytas pastatymas „Alfa“ šiemet gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių - kategorijoje „Geriausias operos spektaklis“[1].

Šiuolaikinė opera - tai žanras, apie kurio sistemingą raidą Latvijoje kalbėti sunku. Iš esmės todėl, kad šiuolaikinė opera paprastai neturi jokios sąsajos su didžiaisiais operos teatrais ir operos industrija. Greičiau tai yra atskiri scenos meno projektai, kuriems vietoje ir ne vietoje prikabinamas žodelis eksperimentinis.

Lietuvos nepriklausomos kūrybinės kompanijos „Operomanija“ (Vilnius) prodiuserė Ana Ablamonova jau daugiau nei dešimt metų eksperimentuoja. „Operomanijos“ produkcijai priklauso daugiau nei 40 šiuolaikinių operų pastatymų ir įvairūs tarpdisciplininiai meno projektai, įskaitant ir šiuolaikinės operos festivalį NOA („Naujosios operos akcija“). Vienas iš naujausių jos pastatymų - penkiasdešimties minučių trukmės komiksų opera „Alfa“ (2018) - šiemet buvo įtrauktas į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM“ lietuviškų darbų programą šalia kitų skirtingų formatų teatro spektaklių. Šiuolaikinei operai būdinga socialinės ir kultūrinės problematikos bei aktualijų refleksija. Ją papildo žanrui būdingų formos elementų derinys, kuriame telpa muzika ir libretas, pasitelkus video meną, performansą, šiuolaikinį šokį ir panašiai, formuojamas sintetinis muzikinis pastatymas - dažniausiai jis būna kamerinio formato, kurį lemia tiek ribotas biudžetas, tiek ir būtinybė kurti mobilų produktą. Klaipėdoje „Alfa“ rodyta kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabrikas“ patalpose.

Pastatymo režisierė, scenografijos ir kostiumų autorė multimenininkė Dr. GoraParasit, kurios tikrasis vardas - Gintarė Minelgaitė. Libreto autorė - viena iš žinomiausių jaunųjų lietuvių dramaturgių Gabrielė Labanauskaitė, o muziką elektrinei gitarai, akordeonui ir gyvajai elektronikai parašė San Franciske gyvenantis lietuvių kompozitorius Albertas Navickas, kuris, tarp kitko, yra genų inžinerijos mokslų daktaras. Pastatymo estetika koketuoja su feminizmu, komiksais ir kompiuterinių žaidimų vizualumu, režisūros kalboje naudojami pantomimos teatro elementai, konceptualiai sukurta šviesų ir spalvų partitūra.

Fabula: opera pasakoja apie ispanų poetą ir dramaturgą Federico Garsía Lorcą. Tiksliau - apie įvairius jo biografijos kontekstus per jo sesers Isabel Garsía Lorcos prizmę, kuri tiria mįslingą brolio mirtį. Svarbu pridurti, kad 2019 m. pastatymas „Alfa“ gavo aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą - „Auksinį scenos kryžių“. Labiausiai panašus spektaklis, kurį galėtų būti matęs Latvijos operos žiūrovas, yra argentiniečių kompozitoriaus Osvaldo Golijovo flamenko opera „Ainadamar“. Ją režisavo Viesturas Kairišas; opera buvo rodoma 2017 m. Cėsių Meno festivalyje. Ne tik todėl, kad pasakojimas apie Lorcą yra su flamenko elementais, bet ir dėl žanro bei formos panašumo.

Stilizuota superherojų komiksų estetika su nuorodomis į ispanų kultūros ženklus - tai viso pastatymo fonas. O kostiumuose ir rekvizite (pvz., spinduliniai arba lazeriniai ginklai) dominuoja juodas lateksas. Beje, jo traktuotė ironiška, iš jo formuojama, pavyzdžiui, flamenko šokėjos grandiozinių gabaritų suknia su volanais mecosoprano Noros Petročenko vaidinamai Izabelei. Titrai anglų kalba projektuojami ne pasitelkus specialiai subtitrams skirtą įrenginį, o integruojami į pastatymo scenografiją, projektuojant juos kaip komikso tekstus sceninio veiksmo fone - tai yra sąmojingas ir novatoriškas metodas. Į Federico draugo Luiso personažą spalvingai įsijautė bosas-baritonas Nerijus Masevičius. Gana klasikines dainininkų vokalo partijas taip pat papildo išraiškingas aktorės Ievos Savickaitės pantomimos vaidmuo, kuris veikia kaip jungiamasis dramatinio veiksmo elementas. Personažų veidai nugrimuoti baltai, su juodais vokais ir lūpomis - toks grimas formuoja ekspresionistinį vampyrų stilių. Pasitelkiama daug utriruotos mimikos, kuri puikiai tinka spektaklio koncepcijoje, taip pat ir grynos pagrindinės spalvos (geltona, raudona, mėlyna) - jomis apipavidalinta scena, ir Donato Repeikos sukurta juodų šunų trikinkė skulptūra spektaklio finale. Verta pažymėti, kad „Operomanijos“ repertuare yra šeši gastrolėms techniškai pritaikyti šiuolaikinės operos pastatymai. Tegul ši informacija bus paskatinimas Latvijos šiuolaikinio meno festivalių rengėjams.

Atsiliepimas išverstas iš latvių kalbos

[1] Opera „Alfa“ Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota kategorijoje „Opera / operetė / miuziklas“ (red. pastaba).

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.