Koliažas iš Šekspyro

Giedrė Kazlauskaitė 2022-04-04 satenai.lt, 2022-03-18
Scena iš spektaklio „Kaip jums patinka“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2022). Mikos Savičiūtės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kaip jums patinka“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2022). Mikos Savičiūtės nuotrauka

aA

Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras, ne išsidirbinėjimas. Camp esama, bet jis ne toks dominuojantis kaip Łukaszo Twarkowskio spektakliuose. Išryškėja Šekspyras su savo bendražmogiškomis aistromis ir ontologinėmis problemomis, nors režisierė savo pasisakymuose jų ginasi, teigia kūniškumą, seksualumą ir per juos konstruojamą identitetą.

„Kaip jums patinka“ - viena iš mažiau populiarių Šekspyro pjesių, kurioje yra garsusis sakinys: „Pasaulis visas - tai scena, / Joj aktoriai ir moterys, ir vyrai; / Jų įėjimai čia ir išėjimai, / Ir daugel vaidmenų atlieka vienas / Šioj pjesėj septynių veiksmų.“ Mokykloje buvau išsirašiusi kiek kitokį vertimą, turbūt pažodinį: jis man visada primindavo, kad Hamletą gali suvaidinti ir moteris (regis, tai buvo parašyta tame pačiame mokykliniame vadovėlyje). Pjesės pavadinimas skiriamas užsakovams, tarsi merkantiliškas, pataikaujantis žiūrovams. Tiesa, žiūrovams spektaklyje niekas nepataikauja ir, ačiū Dievui, nepriekabiauja prie jų, nors dėl specifinės rūsio erdvės sėdima taip arti aktorių. Ievą Rojūtę mėgstame kaip erdvinės instaliacijos menininkę, bet jos ir scenografija puiki: požeminis metro, didmiesčių Hadas, kuriame tiek daug visko atsitinka. Virtinių bistro, prekybos centro vežimėlis ant slidžių, netikrų augalų oazė, vandens prisemti guminiai batai ir žemė šiukšlių maišuose (kostiumų dailininkė - Liucija Kvašytė).

Įsimintinas juokdario (akt. Agnė Šataitė) vaidmuo, bet puikūs visi - senasis Hercogas (akt. Edmundas Mikulskis) ir naujasis Hercogas (akt. Arvydas Dapšys), tik pastarojo funkciją buvo sunkiau suprasti. Nuo pat pradžių tikėjausi LGBT temos, juk anonsas daug žadėjo - meilės tarp pusseserių (?) Selijos (akt. Indrė Patkauskaitė) ir Rozalindos (akt. Milda Noreikaitė). Rozalinda, bėgdama iš tėvo valdų, persirengia vyru Ganimedu - labai gerai nugrimuota, panaši į Pūlinį iš „Adamsų šeimynėlės“. Orlandas (akt. Karolis Kasperavičius) du kartus tveria vyro pažeminimo sceną, kurioje tariama: „Ar tu pamiltum tokią moterį? Pavertusią / tave instrumentu ir grojančią nemokšiškai / taip juo. Ir kas gi tai ištvertų?“ Beje, tą sakinį galima apversti - istoriškai moteris daug dažniau tarnavo kaip instrumentas, bet tik vyrams „buvimas instrumentu“ kelia didžiausią klaiką. Flirtas su „netikra“, t. y. vyru persirengusia moterimi įdomiausias: vis dėlto žiūrovas tą veikėją suvokia kaip moterį, ne kaip vyrą (Ganimedas vykusiai imituoja pižoniškas urlaganų manieras). Režisierė tarsi bando parodyti, kad nėra esminio skirtumo tarp heteroseksualių ar LGBT meilės dramų. Visur ta pati kova dėl galios ir supratimo stoka.

Pačioje Šekspyro pjesės adaptacijoje kiek pritrūko vientisumo. Per daug temų: valdžia, galia, šeima, meilė, juokdarystė. Bet spektaklio visuma intensyviausiai kalba apie meilę, tiksliau, santykius. Meilės prisipažinimai, išpjaustyti medžių žievėje, tikrai tėra egoistiški monologai, neturintys nieko bendra su įsimylėjimo objektu. Tą patį galėčiau pasakyti apie mūsų meilės eilėraščius, net jei jie negrafomaniški.

Finalinė videoprojekcija, nors ir labai smagi, - per ilga. Santuokų rūmų būtų pakakę ligi šampano gėrimo. Santuoką, kaip buržuazinės šeimos institutą, šiandien galima parodyti komiškai ir apgailėtinai. Tiesą sakant, nieko nėra lengvesnio - šeimų maršo žygeiviai patys ir atsigulė, ir užsispardė. Bet papročių istorijoje esama ir pozityvių sambūvio formų. Mes, išlikusieji, kad ir kokie traumuoti būtume, tampame to įrodymu.

satenai.lt

recenzijos
  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.