Koliažas iš Šekspyro

Giedrė Kazlauskaitė 2022-04-04 satenai.lt, 2022-03-18
Scena iš spektaklio „Kaip jums patinka“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2022). Mikos Savičiūtės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kaip jums patinka“, režisierė Uršulė Bartoševičiūtė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2022). Mikos Savičiūtės nuotrauka

aA

Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras, ne išsidirbinėjimas. Camp esama, bet jis ne toks dominuojantis kaip Łukaszo Twarkowskio spektakliuose. Išryškėja Šekspyras su savo bendražmogiškomis aistromis ir ontologinėmis problemomis, nors režisierė savo pasisakymuose jų ginasi, teigia kūniškumą, seksualumą ir per juos konstruojamą identitetą.

„Kaip jums patinka“ - viena iš mažiau populiarių Šekspyro pjesių, kurioje yra garsusis sakinys: „Pasaulis visas - tai scena, / Joj aktoriai ir moterys, ir vyrai; / Jų įėjimai čia ir išėjimai, / Ir daugel vaidmenų atlieka vienas / Šioj pjesėj septynių veiksmų.“ Mokykloje buvau išsirašiusi kiek kitokį vertimą, turbūt pažodinį: jis man visada primindavo, kad Hamletą gali suvaidinti ir moteris (regis, tai buvo parašyta tame pačiame mokykliniame vadovėlyje). Pjesės pavadinimas skiriamas užsakovams, tarsi merkantiliškas, pataikaujantis žiūrovams. Tiesa, žiūrovams spektaklyje niekas nepataikauja ir, ačiū Dievui, nepriekabiauja prie jų, nors dėl specifinės rūsio erdvės sėdima taip arti aktorių. Ievą Rojūtę mėgstame kaip erdvinės instaliacijos menininkę, bet jos ir scenografija puiki: požeminis metro, didmiesčių Hadas, kuriame tiek daug visko atsitinka. Virtinių bistro, prekybos centro vežimėlis ant slidžių, netikrų augalų oazė, vandens prisemti guminiai batai ir žemė šiukšlių maišuose (kostiumų dailininkė - Liucija Kvašytė).

Įsimintinas juokdario (akt. Agnė Šataitė) vaidmuo, bet puikūs visi - senasis Hercogas (akt. Edmundas Mikulskis) ir naujasis Hercogas (akt. Arvydas Dapšys), tik pastarojo funkciją buvo sunkiau suprasti. Nuo pat pradžių tikėjausi LGBT temos, juk anonsas daug žadėjo - meilės tarp pusseserių (?) Selijos (akt. Indrė Patkauskaitė) ir Rozalindos (akt. Milda Noreikaitė). Rozalinda, bėgdama iš tėvo valdų, persirengia vyru Ganimedu - labai gerai nugrimuota, panaši į Pūlinį iš „Adamsų šeimynėlės“. Orlandas (akt. Karolis Kasperavičius) du kartus tveria vyro pažeminimo sceną, kurioje tariama: „Ar tu pamiltum tokią moterį? Pavertusią / tave instrumentu ir grojančią nemokšiškai / taip juo. Ir kas gi tai ištvertų?“ Beje, tą sakinį galima apversti - istoriškai moteris daug dažniau tarnavo kaip instrumentas, bet tik vyrams „buvimas instrumentu“ kelia didžiausią klaiką. Flirtas su „netikra“, t. y. vyru persirengusia moterimi įdomiausias: vis dėlto žiūrovas tą veikėją suvokia kaip moterį, ne kaip vyrą (Ganimedas vykusiai imituoja pižoniškas urlaganų manieras). Režisierė tarsi bando parodyti, kad nėra esminio skirtumo tarp heteroseksualių ar LGBT meilės dramų. Visur ta pati kova dėl galios ir supratimo stoka.

Pačioje Šekspyro pjesės adaptacijoje kiek pritrūko vientisumo. Per daug temų: valdžia, galia, šeima, meilė, juokdarystė. Bet spektaklio visuma intensyviausiai kalba apie meilę, tiksliau, santykius. Meilės prisipažinimai, išpjaustyti medžių žievėje, tikrai tėra egoistiški monologai, neturintys nieko bendra su įsimylėjimo objektu. Tą patį galėčiau pasakyti apie mūsų meilės eilėraščius, net jei jie negrafomaniški.

Finalinė videoprojekcija, nors ir labai smagi, - per ilga. Santuokų rūmų būtų pakakę ligi šampano gėrimo. Santuoką, kaip buržuazinės šeimos institutą, šiandien galima parodyti komiškai ir apgailėtinai. Tiesą sakant, nieko nėra lengvesnio - šeimų maršo žygeiviai patys ir atsigulė, ir užsispardė. Bet papročių istorijoje esama ir pozityvių sambūvio formų. Mes, išlikusieji, kad ir kokie traumuoti būtume, tampame to įrodymu.

satenai.lt

recenzijos
  • Geriausiu atveju – beveik laimingi

    Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.

  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.