Kokio atstumo pakanka?

Miglė Munderzbakaitė 2022-02-11 7md.lt, 2022-02-04
Akimirka iš spektaklio „Pakankamas atstumas“, choreografai ir šokėjai - Arūnas Mozūraitis ir Adrianas Carlo Bibiano (Kauno miesto kamerinis teatras, 2022). Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Pakankamas atstumas“, choreografai ir šokėjai - Arūnas Mozūraitis ir Adrianas Carlo Bibiano (Kauno miesto kamerinis teatras, 2022). Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka

aA

Jau pats dviejų šokėjų ir choreografų Arūno Mozūraičio ir Adriano Carlo Bibiano Kauno miesto kameriniame teatre sukurto šokio spektaklio „Pakankamas atstumas“ pavadinimas kelia daugybę minčių. Apie jį, siedami su asmenine biografija, nemažai kalba ir patys kūrėjai, o kasdieniame mūsų žodyne pastaraisiais metais žodis „atstumas“ užima tvirtą poziciją. Bet viskas ne tik apie tai. Nusigręžus nuo nūdienos realijų, žodžių junginys „pakankamas atstumas“ gali kalbėti įvairiomis temomis. Nuo pakankamo atstumo vairuojant automobilį, dalyvaujant eisme (o šis klausimas buvo ypač aktualus žiūrovams, premjeros vakarais sausio 20, 21 d. keliaujantiems į teatrą per pūgą) iki kultūrinių skirtumų bendraujant. Juk dažnai tenka girdėti iš šiltesnės geografinės zonos sugrįžusiųjų komentarus apie tai, kaip neįprastai ten vyksta pokalbis su nepažįstamaisiais, prieinančiais arčiau, nei mums priimta, gal net įsibraunančiais į mūsų susikurtą gana didelę asmeninę erdvę. Atstumas tarp įvairių objektų bei subjektų ir tarp nepažįstamųjų, draugų, artimųjų mums nusako tam tikrą ryšį tarp vieno ir kito. Taip pat užduoda klausimą, ar ta riba - mūsų subjektyvus sprendimas, ar kompromisinis susitarimas, o gal kažkieno primesta taisyklė.

Trečiasis spektaklio „veikėjas“ - virvė - simbolizuoja atstumą: ji kartu ir jungia, ir atskiria. Kiekvienas judesys ir veiksmas su ja, vaizduojantis personažų bendravimą, apgalvotas. Kartais ji kuria lygiateisį, dialogu pagrįstą ryšį, kartais pasitelkiama abejonės, neužtikrintumo ir netikrumo nuotaikai išlaikyti. Dar kitais atvejais ji tampa brutalumo ar net smurto įrankiu. Paveikūs kompozitoriaus Andriaus Stakelės sprendimai įgarsina kiekvieną virvės trakštelėjimą ir girgžtelėjimą. O šviesų dailininkės Monikos Šerstabojevaitės apšvietimas, kuriame vyrauja šilti, retesniais atvejais pereinantys į šaltesnius tonai, sufleruoja, kad šiame spektaklyje su žiūrovu išlaikomas pakankamas atstumas, leidžiantis sutelkti dėmesį į pokalbį tarp dviejų šokėjų-personažų.

Šokėjai įtraukia į bendravimo galimybių ir (ne)pakankamų atstumų variacijas - jie džiugina ir baugina, kelia šypseną ir skatina susierzinimą, pabrėžia lygiateisiškumą ir konkurenciją. Juk kasdien patys atsiduriame panašiose mizanscenose, nustatome atstumus sau ir kitiems. Tačiau scenoje visi atvejai patvirtina, kad šioms situacijoms susidaryti būtinas kontaktas, o tai skatina apmąstyti mūsų laisvę ir priklausomybę nuo kitų. Parodoma, kaip peržengus ribą ir sumažinus atstumą iki minimumo galima tapti kito įkaitu, ne tik tiesiogiai prarandant savarankišką judėjimo laisvę, bet ir laisvę apskritai. Spektaklis skatina savirefleksiją apie atstumus plačiąja prasme, apie ribas, kurias mes suteikiame kitiems ir mums suteikia kiti, apie tai, kada išlaikoma autonomija, o kada prarandamas „aš“.

Šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“ sudomins ir tuos, kurie šiuolaikiniame šokyje šalia konceptualių sprendimų kartais pasigenda paties judesio, nes čia vyrauja būtent jis, o šokėjai išlaiko intensyvų ir dinamišką ritmą. Be to, šis darbas dar kartą pažymi rudenį Kauno miesto kameriniame teatre organizuojamo festivalio „Išeities taškas“, suteikiančio progą jauniesiems kūrėjams pristatyti save ir pademonstruoti eskizus, svarbą. Šis spektaklis - festivalio laureatas - tik patvirtina, kad idėja sėkmingai išauga į visavertį šokio įvykį.

7md.lt

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.