Tikslo perteikti ir kritiškai apmąstyti to laiko realybę spektaklio „Šok, Edita, šok“ kūrėjai, regis, neturėjo. <...> Užkloja rožine nostalgija, paglosto skaudančią dabartį, primena laikus, kai visa dar buvo prieš akis.
Iš šio spektaklio daugiau išsineša tas žiūrovas, kuris skaitė romaną „Vakaro nejauka“. Režisierė sukuria paveikią sceninę estetiką, į kurią žvelgiant, net ir ne viską suvokiant iki galo, aišku, kad ji nėra tuščia.
„Camino Real“, pastatytas Juozo Miltinio dramos teatre, tapo ryškiu režisieriaus Jono Kuprevičiaus darbu, savo stilistika ir turiniu tęsiančiu lietuvių klasikinio poetinio teatro tradicijas.
Dramaturgo pakoreguota dokumentika skleidžia nepasitikėjimą spektaklio raiška: bylos tikros, veiksmai buvo tikri, o stebime cirką, kuris verčia abejoti rodoma realybe, tampa kiek atgrasus.
Dar svarbesnis klausimas už tą, ką vaikams veikti Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklyje „Karalių pasaka“, yra kitas: ar jų susidūrimas (galbūt pirmasis?) su M. K. Č. įkvėps, augins smalsumą?
„Keliaujančiuose“ viskas labai paprasta, tarsi nėra jokios pozos ir svarbos, nieko, kas turi būti pasakyta. Kūrinys praeina kaip sakralus žmogiškumo išdainavimas, ištylėjimas, išvaikščiojimas.
Vos trečiame spektaklyje su kaukėmis vaidinantys ispanų trupės „Kulunka“ aktoriai su šia sudėtinga užduotimi susitvarko puikiai: nė viena galva neatrodė per didelė kūnui, o gestas – komiškai per mažas.
Teatras apgaubė paslaptinga atmosfera, tačiau paties pastato istorija šioje kelionėje perteikta pernelyg asociatyviai, beveik abstrakčiomis baltosiomis eilėmis.
Spektaklis – tai Oskaro kelionė, į kurią jis kviečia visus, kurie pasirengę priimti kitus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Kurie pasirengę mylėti ne abstrakčiai visus, o labai konkrečiai – kiekvieną.
