...vienatvė išdidi, ...
Kokia tave į sceną vedė.
Ne vaidinti - būti
Paskutiniąja iš Barborų.
Tilė Vakarė. Rūtai Staliliūnaitei
Kai kultūros svetainės Kamanė.lt redaktorė pasiūlė parašyti recenziją apie šiais metais pasirodžiusią Svajūno Sabaliausko sudarytą knygą „Rūta Staliliūnaitė. Aš esu Barbora. Atsiminimai apie scenos karalienę" (leidykla „Obuolys"), sutrikau. Kaip galima recenzuoti prisiminimus, kurie tiesiog yra arba nėra. Net ir būdami jie išlieka giliai introspekciniai, asmeniški, nepasiduodantys vertinimams, nepaklūstantys jokioms rašymo, žanro, stiliaus taisyklėms. Juk nekritikuosi Marcelio Prousto už tai, kad jo romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant" prisiminimams trūksta linijinio įvykiškumo, siužeto ar kitų literatūrai priskiriamų normatyvų. Kūrinys unikalus jau vien todėl, kad savo išgyventu patyrimu dalijosi, jį eksteriorizavo ir užrašė pats Proustas. Šiuo požiūriu Sabaliausko knyga, apsiribojusi tik Staliliūnaitę pažinojusių atsiminimais ir išvengusi profesionalios aktorės kūrybos analizės, pataikė į tokį intelektinių pastangų nereikalaujantį lauką, kuris priklauso nuo pasakotojų atminties turtingumo ir yra suprantamas bei prieinamas visiems. Knyga vertinga tiek, kiek įdomūs surinkti Rūtą pažinoję žmonės, kiek jų atmintis atveria originalius, negirdėtus, asmeninių patirčių paženklintus pasakojimus. Visi jie daugiau ar mažiau leidžia apčiuopti maksimalizmo, prieštaravimų persmelktą aktorės asmenybę, susipažinti su įslaptintomis jos gyvenimo akimirkomis, pakilimais, nuosmukiais, tačiau nepasako nieko apie tai, kas Rūtai buvo svarbiausia - jos kūrybą. Sabaliauskas, aiškiai orientuodamasis į masinį skaitytoją, atskyrė asmenį nuo profesijos, todėl knyga virto lengvo pobūdžio memuaristika, pretenduojančia ne tiek į išliekamąją kūrybos vertę, kiek į laisvalaikio skaitinius. Čia nerasime profesionalių kritikų vertinimų, vaidmenų analizių, recenzijų ištraukų, paprastai aptinkamų aktoriams atminti skirtuose rinktiniuose leidiniuose. Šiuo aspektu Sabaliausko knyga skiriasi nuo tų, kurias sudaro teatrologai. Net ir orientuodamiesi į plačiąją auditoriją didžiąją teksto dalį dažniausiai jie skiria profesionalų įžvalgoms, archyvinei medžiagai, interviu. Sabaliauskas - žurnalistas, ir tai neišvengiamai paveikė aptariamo leidinio sudarymą, jo emocinę leksiką: „Pasakojimuose atskleidžiamas aktorės vidinis pasaulis, jos siekiai ir svajonės, pasiaukojanti meilė mamai bei artimiesiems, dvasios atgaivos paieškos ir skaudūs likimo kirčiai, mylimųjų išdavystės..."
Ne paslaptis, kad tokia dokumentinė beletristika šiandien okupavo masiniam skoniui pasiduodančių leidyklų prioritetus, yra greitai, lengvai pagaminama ir brangiai parduodama. Vos prieš kelerius metus Staliliūnaitė dar rašė laišką Anapilin išėjusiai mamai, o šių metų pradžioje jau pasirodė knyga - kaip priklauso, gražiai įpakuota, kupina sentimentalumo ir praėjusių laikų ilgesio. Bet ar toks turėtų būti iškilios legendinės aktorės, visą savo gyvenimą paskyrusios teatrui, įamžinimas? Kapstantis po asmeninio likimo duobes ir apeinant tai, ką ji įrašė į Lietuvos scenos istoriją, ko niekas daugiau nepakartos ir kas be sisteminės analizės ilgainiui išnyks?
Kita vertus, negali priekaištauti sudarytojui, kuris, nors ir pasirinko populistinį žanrą, vis dėlto įamžino aktorės atminimą, drauge istorijoje palikdamas ir savo nedidelį idėjinio fundatoriaus pėdsaką. Tik šįkart paminklas buvo pastatytas Staliliūnaitės asmenybei, o ne kūrybai. Aktorės vaidmenys iš tiesų dar laukia išsamių teatrologinių tyrimų, unikalios jos kūrybos erdvės dar toli gražu nėra išvaikščiotos. O tai, kad šios knygos ėmėsi žurnalistas, turbūt irgi ne atsitiktinumas. Turint omenyje kaunietiškąją teatrologijos mokyklą, kurioje vyrauja stiprūs teoriniai darbai, vargu ar kas nors iš mokslininkų būtų ryžęsis tokio pobūdžio praktiniam tyrimui. Memuarų rašymo, aktorių bei režisierių kūrybos nagrinėjimo srityje nepralenkiami yra vilniečiai teatrologai. Suabejoti tuo neleis Rimo Tumino atvejis, parodęs, kad labai norint per metus galima parengti net tris vienam režisieriui skirtas panašaus formato knygas (tiesa, ne visos jų parašytos teatrologų). O kur dar Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno kūrybą pristatantys tomai. Iš kauniečių darbų galima paminėti tik praėjusiais metais pasirodžiusią Elvyros Markevičiūtės knygą „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterių šarvais" ir vieną kitą Dovilės Zelčiūtės teatrinės tematikos opusą. Palyginti su vilniečių entuziazmu, neturėtume stebėtis, kad kūrybinio palikimo įamžinimo spragas imasi pildyti žurnalistai. Juo labiau kad pastaruoju metu mokslinio įdirbio nereikalaujantys žanrai sparčiai populiarėja.
Skaitant šią knygą labiausiai krito į akis ryškus disonansas tarp turinio ir pavadinimo. Staliliūnaitę neabejotinai galima pavadinti scenos karaliene profesionalumo prasme, o ir frazė „aš esu Barbora" tikrai nėra iš piršto laužta. Gandai apie Rūtos perdėtą reakciją į savo vaidmenis, ją dengiančią paslaptingumo, susireikšminimo aurą sklandė dar aktorei dirbant teatre. Tai tik patvirtino, kokią galią scenos artistams turi žiniasklaidos kuriami mitai, neretai virstantys savanoriškai prisiimta savimitologizacija. Kad Rūtai to nepavyko išvengti, atskleidė Audronės Girdzijauskaitės pasakojimas. Savotiškai pratęsdama knygos istorijas, tai gali paliudyti ir šio teksto autorė, menanti susitikimą su garsia aktore viename jaunų menininkų sambūryje pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jaukioje aplinkoje apsupta ja susižavėjusių jaunuolių Rūta kalbėjo lyg iš tribūnos, tarsi būtų pranašė, pašaukta skleisti tik jai vienai žinomą misiją. Nors tuo metu visi buvome šiek tiek kuoktelėję dėl laisvės idėjų, aktorės pakeltas balso tonas, perdėtos emocijos bylojo apie nenatūralią elgseną, egzaltuotą, suvaidintą kvazipatriotiškumą. Jau tada neapleido mintis, kad šis žmogus gyvena ne savo gyvenimą, kad Barboros Radvilaitės vaidmuo iš garsiojo Jono Jurašo spektaklio nėra pamirštas. Šiandien sunku pasakyti, ar asmenybė labiau veikė personažą, ar personažas asmenybę. Aišku tik viena - Barboros vaidmuo tapo neatskiriama Rūtos tapatybės dalimi tiek aplinkiniams, trokštantiems matyti joje karalienę, tiek pačiai aktorei. Net stebint Staliliūnaitės interviu radijuje ar televizijoje buvo galima justi, kaip lengvai ir sklandžiai aktorė kalbėdavo apie kitus, tik ne apie save. Pokalbiui pakrypus apie jos gyvenimą ir kūrybą, pauzės imdavo ilgėti, tonacijos tapdavo reikšmingesnės, žvilgsnis nukrypdavo į tolį... didysis vaidmuo sugrįždavo ir užvaldydavo asmenybę.
Keista, bet Sabaliausko sudarytoje knygoje viso šito įsivaizduojamo reikšmingumo nėra. Atvirkščiai, per kitų pasakojimus čia skleidžiasi žemiškas, kasdieniškas, moteriškai buitiškas (tema feministinei analizei) Rūtos pasaulis. Nieko barboriško, juo labiau karališko, skaitytojas čia neaptiks. Knyga, kurios pavadinimas apeliuoja į Staliliūnaitės išskirtinumo įtvirtinimą, daugelyje pasakojimų iš tiesų išvaduoja iš mitų aktorės asmenybę, pristato ją ne kaip komplikuotą, sudėtingo likimo nesuprastą kūrėją, o kaip žmogišką, jautrią, švelnią, kasdienių rūpesčių ir problemų neišvengusią moterį - tokią, kaip visi. Labiausiai stebina tai, kad užuominą tokiai mąstymo krypčiai duoda prologą atstojantis pačios Staliliūnaitės laiškas mirusiai motinai. Susitapatinusi su nostalgiškais jaunystės laikų išgyvenimais, čia ji reprezentuoja save kaip paprastą sodžiaus dukterį, jaučiančią artumą pirmapradei gamtai, senolių išminčiai ir svetimumą fabrikuotai pasaulio tuštybei. Gal iš tiesų Rūta norėjo, kad būtent tokią ją atsimintų - ne komplikuotai nepaprastą, bet įsivaizduojamai tikrą, tokią, kokią ji save manė jaučianti paskutiniaisiais savo gyvenimo metais.
Kad ir kaip būtų, atsiminimai nekvestionuojami, todėl jų klausimu tenka sutikti su sudarytojo žodžiu. Tačiau kalbant apie techninę redakciją, neprofesionalumo nepastebėti tiesiog neįmanoma. Vien tai, kad knyga neturi elementariausio turinio, nuo kurio prasideda pirmasis įspūdis, vertinimas ir pažintis su leidiniu, daug ką pasako apie atsainų rengėjų požiūrį į dokumentavimą apskritai. Nepateikus kalbintų asmenų sąrašo, skaitytojui čia paliekama teisė pačiam susiorientuoti, kas yra kas. Atrodo, kad autoriui visai nesvarbu pranešti, kuriame puslapyje prisiminimais dalijasi režisierius, aktorius, rašytojas ar kiemo kaimynė - čia siūloma skaityti viską nuo pradžių kaip grožinę beletristiką. O turint omenyje, kad knyga nepretenduoja į kūrybos analizę ir yra grynai populistinio pobūdžio, pabaigoje išdėstyta vaidmenų bibliografija atrodo keistokai ir pretenzingai, lyg atklydusi iš teatrologinio formato. Keista ir tai, kad sudarytojas dėkoja už suteiktą galimybę prieiti prie muziejų, bibliotekų archyvų, tačiau šio darbo rezultato beveik nematyti. Panašu, kad didžiausias autoriaus nuopelnas - surinktos nuotraukos ir trumputė, vos kelių puslapių įžanginė padėka, nepamirštant padėkoti ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai už stipendiją rašyti knygai. Ką gi, knyga parašyta, tad lieka džiaugtis Staliliūnaitę pažinojusių prisiminimais. O skaitytojai savo ruožtu veikiausiai dar padėkos už pridėtą kompaktinį diską, išsaugojusį iki skausmo pažįstamą ilgesingą Rūtos balsą.
