Režisierius Žilvinas Beniušis – aktorius, gydytojas-klounas ir teatrinės klounados puoselėtojas – pristatė naują spektaklį „Romeo ir Džuljeta“. Šis darbas iš karto gali būti vertinamas solidžiame kontekste – juk Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje vis dar rodoma ir, reikia tikėtis, toliau bus repertuare Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, o Vilniaus universiteto teatre 2024 m. režisierė Felicija Feiferė pastatė visai nestudentišką (apie tai jau rašė Daiva Šabasevičienė) tragedijos interpretaciją „Pažadėtoji“. Todėl natūraliai kyla klausimas, ką Lietuvos teatro scenai gali duoti dar vienas „Romeo ir Džuljetos“ – plačiajai publikai tikriausiai geriausiai žinomos Shakespeareʼo pjesės – pastatymas? Kokius naujus šio veikalo klodus gali atskleisti pasirinkta klounados technika?
Spektaklį-klounadą „Romeo ir Džuljeta“ galiu lyginti tik su kitu režisieriaus Beniušio darbu – 2022 m. Vilniaus senajame teatre pastatyta teatrine klounada „Naktis prieš“ (2025 m. šis spektaklis kažin kodėl buvo išimtas iš teatro repertuaro). Pagal rašytojo Nikolajaus Gogolio, kilusio iš kairiakrantės Ukrainos, apysaką „Naktis prieš Kalėdas“ sukurtas spektaklis mistinį, tautosakos elementais persmelktą pasakojimą apie dviejų jaunuolių meilę sušiuolaikina, o archajinio kaimo aplinką pakeičia į siautulingą retro vakarėlį. Režisieriaus pasitelkta klounados technika spektaklyje tarnauja kaip vaidmenų kūrimo priemonė, leidžia išryškinti – ir, kai reikia, pajuokti – konkrečias veikiančiųjų savybes. Žiūrint spektaklį, tiesiog sproginėjantį nuo šokių, dainų ir kostiumų blizgesio, akivaizdu, kad riba tarp skoningo paryškinimo ir „perspaudimo“ yra labai slidi, bet man atrodo, kad „Naktyje prieš“ režisieriui sėkmingai pavyko jos neperžengti, t. y. nenukeliauti į blogąją pusę. Rezultatas – įsimintini, ryškūs, juokingi pagrindiniai personažai: gražuolė Oksana (aktorė Viktorija Aliukonė-Mirošnikova), koketiškai abejojanti savo grožiu, nedrąsus jaunuolis Vakula (aktorius Igoris Abramovičius), dėl meilės be atsako pasiruošęs padėti galvą, ir, žinoma, retro pokštininkas Velnias (aktorius Viačeslavas Lukjanovas) – vienas geriausių mano matytų nelabųjų Lietuvos teatro scenoje. Spektaklyje „Naktis prieš“ yra ir daugiau klounados elementų – aktoriai aktyviai bendrauja ir į veiksmą įtraukia žiūrovus, spektaklį vis pertraukia jame tarsi nevaidinantys aktoriai, primindami, kad esame teatre, atmosferą kuria gerai žinomos popmelodijos.
Visus šiuos elementus Žilvinas Beniušis perkėlė ir į naujausią savo darbą „Romeo ir Džuljeta“. Šio spektaklio meninę raišką nulemia režisieriaus pasirinktos aplinkybės – viduramžių dvasia dvelkianti bufonada. Iš stilizuotų aktorių kostiumų ir pirmųjų scenų susidaro iliuzija, kad atsidūrei paties Shakespeareʼo laikų teatre, o aktoriai – tai keliaujanti trupė, susirinkusiems vaidinanti nuo medinės pakylos. Jie kliūva, krinta, taiso rekvizitą – gamybinis „brokas“ ir nuoširdžios aktorių pastangos jį užmaskuoti linksmina publiką, – atrodo, kad klounada – paprasta, bet neprasta – veikia. Ją greitai pakeičia commedia dellʼarte stiliaus šaržas – egzaltuotas Romeo monologas, persūdytos ašaros dėl gražuolės Rozalinos.
Žilvinas Beniušis turbūt nėra pirmas, kuris atkreipė dėmesį į pirmąją Romeo mylimąją (juk ją greitai pamiršo sutikęs Džuljetą), tačiau atrodo, kad režisierius sąmoningai pasirinko išryškinti ir pašiepti dramatišką Romeo įsimylėjimą. Aktoriui Donatui Mickūnui tenka atskleisti visą Romeo „tuštumą“ – ir čia Beniušio režisūrinė klounada jau priartėja prie farso. Kurį laiką atrodė, kad spektaklis ir toliau varijuos šioje zonoje – tarp šaržo ir farso, bet režisierius vieną po kito išmeta du kozirius.
Pirmasis – teatro teatre elementas, naudotas ir spektaklyje „Naktis prieš“. Šį kartą paaiškėjo, kad du trupės aktoriai – Donatas Mickūnas (Romeo) ir Paulius Kavoliūnas (Paris) – nepatenkinti jiems tekusiomis rolėmis. Jų maištas vidury spektaklio sukelia intrigą, priverčia aktorius palikti savo kuriamus vaidmenis nuošalyje, o tai irgi yra vienas iš klounados elementų. Be partnerio likusi Džuljeta (aktorė Elzbieta Girkantaitė) priversta griauti ketvirtąją sieną ir paaiškinti žiūrovams, kuo jai yra svarbi ši meilės istorija. Aktorė tarsi pakartoja paties režisieriaus žiniasklaidoje išsakytą mintį, koks yra šio pastatymo tikslas – kad po spektaklio žmonės norėtų susilaukti vaikų.
Antrasis koziris kyla iš paties Shakespeareʼo. Svarbiausiose pjesės scenose režisierius klounados raiškos priemones palieka nuošalyje, Romeo ir Džuljetai leidžiama kalbėti (ir jausti) Shakespeareʼo tekstu. Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė šiame spektaklyje, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms. Įdomu, kad šiuolaikinės pjesės korekcijos ir papildymai emociškai dera su XVI a. tekstu – Beniušio interpretacija ypač organiškai papildo Shakespeareʼo išrašytą Džuljetą. Jau spektaklio pradžioje pasmerkęs Romeo prisidengti „tuštučio“ kauke, režisierius daugiau laiko skyrė Džuljetos personažui užauginti, transformavo ją iš naivios mergaitės į moterį, kuri savo meilės vaistais gali pagydyti ir sutaikyti.
„Romeo ir Džuljetoje“, palyginti su „Naktimi prieš“, yra gerokai daugiau individualios teatrinės klounados elementų, sumišusių su commedia dellʼarte bruožais. Pavykusi Tėvo Lorenzo (aktorius Laurynas Luotė) mizanscena – šmaikštus aukų rinkimas iš žiūrovų į pintą krepšelį, – čia neturi nieko bendro su pjese. Rimtu veidu sakomi pamokslai daro Lorenzą panašų į commedia dellʼarte kaukę Daktarą. Gražiai Auklės vaidmenį Kolombinos tonais spalvino aktorė Aistė Alksnytė – jos šaukiama Džuljeta iš „stirniukės ir peteliškėlės“ virto „rupūže ir varle“. Senjora Kapuleti (Karolina Kuzborska-Urbonė) – tarsi dėvėdama Senės kaukę – lyginasi ir konkuruoja su dukterimi Džuljeta. Merkucijus (Gediminas Povilavičius), primenantis Kapitono kaukę, prieš mirtį dar spėjo užtraukti posmelį iš „Meilės ir mirties Veronoje“ (komp. Kęstutis Antanėlis, libr. Sigitas Geda): gerai žinoma Merkucijaus arija įsiterpė spektaklin kaip klounados elementas. „Romeo ir Džuljetos“ scenografija (dailininkė Kristina Voytsekhovskaya), sudaryta iš stumdomų skirtingo dydžio širmų, primena, o kartais net cituoja režisieriaus Aido Giniočio pastatytą to paties pavadinimo roko operą. Tokį žanrų kokteilį, paserviruotą sceninę laisvę jaučiančių, žaidybiškai nusiteikusių „Taško teatro“ aktorių, nori nenori, bet išgeri visai maloniai.
Žilvino Beniušio „Romeo ir Džuljetą“ žiūrėjau tarp dviejų kitų premjerų – Nauberto Jasinsko „Chromos“ ir Antano Obcarsko „Fermentacijos“, todėl pirma iškeltas klausimas „kuo ši „Romeo ir Džuljeta“ skiriasi nuo kitų? transformuojasi į „kuo šis spektaklis gali būti įdomus žiūrovui?“ Atsakymas paprastas: meninės raiškos priemonėmis, aktorine ir klounados meistryste bei aiškia mintimi – gal spektaklyje nėra didelės filosofijos, tačiau jo siunčiama žinutė yra paveiki ir suprantama. Regis, šių trijų elementų visiškai užtenka, kad spektaklis įvyktų ir kad surastų savo žiūrovą.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
