 |
| Osvaldas (Sergejus Ivanovas) ir Fru Alving (Neringa Varnelytė ) |
Kiekvienas, sunerimęs dėl lietuvių teatro ateities, atidžiai seka jaunų režisierių darbus. Ne paslaptis, kad iš tų jaunųjų didžiausia viltimi laikomas pernai režisūros magistrantūros studijas baigęs Jono Vaitkaus mokinys Agnius Jankevičius.
Jo vieta teatre kažkokia keista ir netgi paradoksali: režisieriaus sąskaitoje jau, rodos, septyni spektakliai ir antra tiek skaitymų bei eskizų, o suformuluoti, apibrėžti jo režisūros savitumų, estetinės ir idėjinės krypties niekaip nepavyksta. Visko tik užuomazgos.
Šį neapibrėžtumo jausmą dar paaštrino naujausias A.Jankevičiaus darbas – Jaunimo teatre pastatytos Henriko Ibseno „Šmėklos“. Režisierius prisipažįsta: „Man šis pastatymas yra eksperimentinis. Eksperimentinis ta prasme, kad aš kaip įmanoma labiau stengiausi eiti į realizmą“.
Rodos, nerastum tinkamesnės medžiagos nei ši natūralizmo idėjų įkvėpta H.Ibseno drama. Bet čia pat iškyla aibė klausimų. Esminis, ko gero, būtų motyvacijos. Tikriausiai režisierius turėjo kokią nors idėją (interviu prieš premjerą jis minėjo neatitikimą tarp spindinčio buržuazinės šeimos „fasado“ ir vidinės korozijos), tačiau, matyt, ją įgyvendinant pasitaikė nenumatytų kliūčių.
Suformuluoti tezę ir ant jos įtikinamai „suverti“ visus spektaklio elementus reikia ypatingo meistriškumo – būtent tuo ir pagarsėjo J.Vaitkus. Jei vienas pjesės aspektas ir pasirodo turintis sąsajų su šia diena, ką daryti su visais kitais? Pavyzdžiui, kaip vertinti tokias „Šmėklose“ atsispindinčias XIX a. realijas kaip puritoniškos moralės dviprasmiškumas arba natūralistų iškelta paveldimumo idėja?
Žinoma, paprasčiausia iš to pasijuokti, tai režisierius ir daro, pavyzdžiui, pastorių Mandersą (Aleksas Kazanavičius) paversdamas liguistai jautriu, į isteriją linkusiu infantiliu šventeiva. Aišku, komiška, kai tokios „nedorybės“ kaip poros gyvenimas nesusituokus pastoriui tikrąja prasme atima žadą ar priverčia pamišėliškai siautėti, bet vargu ar tai pavadinsi H.Ibseno „aktualizacija“.
Įsiminė prieš keletą metų viename interviu išsakyta režisieriaus mintis: „Paėmęs klasikinę literatūrą su suformuotais nusistovėjusiais kriterijais, kurie šiandien gali atrodyti kaip kokia anomalija, gali projektuoti juos į šią dieną ir žiūrėti, kas atsitiks“.
Kad ir „Šmėklas“ A.Jankevičius nori projektuoti į šiandieną, pirmiausia rodo ne popmuzikos parafrazių intarpai, veikėjų kostiumai ar vienas kitas jaunimo žargono žodelis, o drauge su dailininke Laura Luišaityte pasirinktas erdvės sprendimas. Personažai įkalinami apskritime, vaizduojančiame kambarį, o žiūrovai juos stebi iš visų pusių. Tokia realybės šou situacija akivaizdžiai kertasi su intymiomis „Šmėklų“ peripetijomis ir meta nemenką iššūkį aktoriams. Tačiau jie šią erdvės diktuojamą sąlygą visiškai ignoruoja ir vaidina taip, lyg publikos nė nebūtų. Bando įsigyventi į charakterius, kaip ir dera „realistiniame“ teatre.
Rasa Marazaitė, vaidinanti Alvingų įnamę, neteisėtą mirusio namų šeimininko dukrą Reginą, dar šiek tiek paflirtuoja su arčiausiai sėdinčiaisiais, bet Neringa Varnelytė – Fru Alving, Sergejus Ivanovas – už tėvo nuodėmes kenčiantis jos sūnus Osvaldas ir Saulius Sipaitis – stalius Ernstrangas tiesiog grumiasi su režisieriaus pasiūlytu personažų charakteringumu arba vaidina taip, kaip yra pratę.
 |
| Pastorių Mandersas (Aleksas Kazanavičius) - liguistai jautrus, į isteriją linkęs infantilus šventeiva. Erikos Čečytės nuotraukos |
Jau nekalbant apie pačios pjesėje vaizduojamos situacijos neįtikinamumą, įgyti bent kiek daugiau panašumo į realius šiuolaikinius žmones jiems trukdo ir gerokai senstelėjęs, perdėm literatūrinis Rimantės Jablonskytės-Rimantienės vertimas.
Taigi šįkart A.Jankevičius, žaisdamas „šiuolaikiška-nešiuolaikiška“, ko gero, bus patekęs į savo paties spąstus. Paradoksas, tačiau ekscentriški, deformuoti personažų pavidalai ankstesniuose A.Jankevičiaus spektakliuose sukeldavo didesnį autentiškumo bei atpažinimo efektą nei šie į „realizmą“ pretenduojantys „Šmėklų“ tipai.
Galima nujausti, kas A.Jankevičių sudomino šioje sunkiai šiuolaikiškai interpretuojamoje H.Ibseno dramoje. „Kodėl moralės taip bijomasi? Kodėl taip sunku kalbėti apie moralę? Atrodo, kuo didesnis amoralas, tuo esi meniškesnis. Man atrodo, tai šių dienų paranoja“, – kaip ištikimas mokytojo J.Vaitkaus sekėjas sakė jaunas režisierius.
Moralės klausimas iškyla visuose jo spektakliuose, kad ir pagal kokius skirtingus kūrinius jie būtų pastatyti. Tai I.Turgenevo „Stepių karalius Lyras“, J.Baltušio „Parduotos vasaros“ arba N.de Pontcharros „Žiurkiagalviai“. Individualios pasaulėžiūros režisierius, nebijantis eksperimentuoti, amato požiūriu irgi ne prašalaitis režisūros teritorijoje. Ko vis dėlto dar trūksta?
Galbūt visiškai nedaug – atidesnio įsiklausymo į savo paties meninę prigimtį ir į draminę medžiagą.
