Vilniaus senajame teatre bulgarų režisierė Diana Dobreva pastatė spektaklį „Medėja svetimšalė“ pagal Jeano Anouilh'o pjesę „Medėja“ (mačiau jį spalio 8 d. ir lapkričio 25 d.), kurią prancūzų dramaturgas parašė pagal Senekos dramą.
Medėjos tema buvo populiari įvairiais amžiais. Antikoje Medėjos meilės ir keršto temą plėtojo Pindaras, Euripidas, Apolonijas Rodietis, Ovidijus, Diodoras, Valerijus Flakas. Įvairių laikotarpių dramaturgai, dailininkai, režisieriai ne kartą interpretavo Medėjos mitą. Keršijančios Medėjos personažas atgijo Nicolaso Poussino, Eugène'o Delacroix, Fredericko Sandyso ir kitų autorių tapyboje. Sekdami Euripidu ir Seneka, mitą interpretavo Pierre'as Corneille'is („Medėja“), Franzas Grillparzeras („Aukso vilnos“ trečioji trilogijos dalis), Ludwigas Tieckas („Medėja“). Garsiausi XX a. kūriniai apie Medėją yra Piero Paolo Pasolini'o ir Larso von Triero filmai, Christos Wolf romanas „Medėja. Balsai“, J. Anouilh'o pjesė, Hanso Henny'o Jahnno „Medėja“ ir Suzanne Osten bei Pero Lysandero „Medėjos vaikai“. Tokį mito patrauklumą turbūt lėmė galimybė įvairiai interpretuoti moralines problemas, kylančias skiriantis.
Lietuvos teatruose jau buvo suvaidintas ne vienas spektaklis apie Medėją. J. Anouilh'o „Medėja“ pirmą kartą buvo pastatyta Jaunimo teatre 1974 metais. Jos scenografija - sudužęs laivas, išmėtyti tinklai, į kuriuos finale įsipainioja Medėja... Režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklį kritikai aprašo kaip eksperimentinį. Euripido „Medėją“ 1994 m. LRDT režisavo Linas Marijus Zaikauskas. Žiūrovai sėdėjo ir scenoje, ir salėje. Sceną nuo žiūrovų salės skyrė juodas tiulis, o veiksmas vyko ne tik scenoje. Nužudžiusi vaikus Medėja (akt. Valentina Lukjanenko) pasirodė viršutiniame žiūrovų salės balkone. Ši detalė simbolizavo burtininkės Medėjos skrydį drakonais pakinkytu vežimu. Kita simbolinė scenos detalė - metalinių konstrukcijų narvai, kuriuose vaidino aktoriai, giedojo choras, sėdėjo žiūrovai. Galima nuspėti, kad narvai atspindėjo Euripido tragedijų pasaulį, sudarytą iš atskirų, izoliuotų ir tarpusavyje nesusikalbančių žmonių grupių. Beje, šiame spektaklyje Jasono vaidmenį atlikęs Dmitrijus Denisiukas šiandieninėje premjeroje vaidina Kreontą, taip tarsi pratęsdamas vyrišką, Medėjos nepalaikančio personažo temą.
Choreografė Andželika Cholina 1996 m. LNOBT pastatė baletą „Medėja“ pagal kompozitoriaus Antano Rekašiaus muziką. Marijaus Jacovskio scenovaizdis buvo abstraktus: scenos gilumoje matomas pastatas, metaliniai pastoliai, ant kurių stovi Medėją smerkiantys, ją atstūmę ir jos nužudytieji: Medėjos brolis Absirtas, Korinto karaliaus Kreonto duktė Glaukė, choras. Scenoje ant kėdžių sėdi korintiečiai, nuo kurių gynėsi Medėja. Juozas Statkevičius sukūrė „auksinės vilnos“ įvaizdį - baltą, lengvą audeklą su daugybe rankovių - milžiniškus marškinius. Libretui A. Cholina pasirinko graikų mitus apie Medėją, atsisakė Kreonto personažo, abstrakčiai apibrėžė Medėją ir Jasoną, nekonkretino laiko. Eglės Špokaitės Medėja sugebėjo šokiu išgyventi dramatišką vaidmenį, perteikti jos keistą likimą. Loreta Bartusevičiūtė Medėjos vaidmeniui suteikė daugiau meilės niuansų. Jasono vaidmuo šiame spektaklyje nebuvo labai svarbus.
Režisierius Antanas Gluskinas KVDT 2007 m. sukūrė feministinį spektaklį „Medėjos vaikai“ pagal S. Osten ir P. Lysanderio pjesę, kurioje Medėjai suteikiama proga atgailauti, auginti vaikus, o Jasonas turi išeiti iš namų. Motina nužudo vaikus sapne. Vaikai netgi patys įvairiais būdais bando nusižudyti ir pasiūlo tėvams skirtis, nes mato, kad kartu jie negali gyventi, o kančia, abipusis pyktis gali privesti juos prie savižudybės ar vaikų nužudymo. Scenografė Andželika Šulcaitė sceną sukūrė tarsi futbolo aikštę. Scenos kampuose buvo sustatyti antikines kolonas imituojantys plastikiniai kubai. Šiame spektaklyje vaidino LMTA trečio kurso studentai. Medėją vėl vaidino balerina E. Špokaitė - jos Medėja išreiškė pyktį, vienatvę, visišką užsiskleidimą savyje.
Birutė Letukaitė šokio spektaklį „Medėjos“ kūrė su Kauno šokio teatru „Aura“ 2011 m. festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“. Režisierė parodė šiuolaikines moteris, žudančias savo gimusius ir negimusius vaikus. Euripido tragedija čia buvo tik spektaklio pagrindas, kuris atkreipė publikos dėmesį į socialinę problemą. Spektaklis turėjo žiedinę kompoziciją. Jis prasidėjo jaunų moterų, gulinčių scenoje ir plazdenančių sulenktomis rankomis, šokiu, o baigėsi tą patį veiksmą atkartojančių jaunų mergaičių pasirodymu. Centrinėje dalyje antitezės principu buvo kuriami aistringos Medėjos ir naivaus Jasono duetai. Šokėjos tapdavo tai meilės nimfomis, tai fatališkomis moterimis, įkūnijančiomis Medėjos personažą - valdantį, gundantį ir pasiduodantį aistrai. Režisierė „Medėjose“ teigė, kad nusikaltimus išprovokuoja palaidas, neatsakingas gyvenimo būdas, šiuolaikinis seksualumo kultas, socialinės paramos trūkumas.
Režisierė D. Dobreva, anksčiau pati vaidinusi ir režisavusi Euripido „Medėją“, spektaklyje „Medėja svetimšalė“ tarsi sulydė Euripido ir J. Anouilh'o tekstus. Papildomai įjungti lyriniai Aleksandro Sekulovo, Konstantino Kavafi'o, Rainerio Maria Rilke's ir Marinos Cvetajevos intarpai suteikia veiksmui patoso, kuris antikinėse dramose buvo sukuriamas choro pasirodymais. J. Anouilh'as parodo visuomenės degradavimą, cinizmą, tikslo ir malonumo siekį bet kokia kaina, ksenofobiją, nesusikalbėjimą, susvetimėjimą, žiaurų skyrybų procesą. Prancūzų dramaturgas negaili Medėjos. Ji pralaimi, o Jasonas lieka gyvas ir nori sukurti įstatymais grįstą visuomenę.
Šiandienė D. Dobrevos Medėja - laukinė, pamišusi, bet, kaip Euripido ar Senekos veikėja, lieka nenugalėta. Scenografė Mira Kalanova sukūrė abstraktų, tačiau artimą šiuolaikiniam laikui pasaulį. Scena spektaklio pradžioje yra ryškiai apšviesta, simetriškai padalinta į dvi puses. Čia stovi mėlynos ir raudonos spalvos vaikų vežimėliai. Dvi auklės (akt. Jekaterina Makarova ir Vera Stasenia) vilki pilkais beformiais paltais, dėvi žiemines kepures. Muzika dvelkia šalčiu, kuria įtampą. Medėja (akt. Jelena Orlova) pasirodo centre, ji vilki tamsų klasikinį paltą ir sidabrinės spalvos suknelę. Ugniniai Medėjos plaukai „bespalvėms“ auklėms kelia nerimą, suteikia Medėjos personažui pamišusios, nesivaldančios moters bruožų. Medėja šiurkščiai įsakinėja auklėms, iš rankų nepaleidžia virbalų, kurie kartais jos rankose virsta ragais, durklu. Auklių rankos irgi nuolat judina virbalus, tarsi norėdamos sumažinti įtampą.
Labai gražiai sugalvota Medėjos brolio vėlės scena. Medėja užmiega ir susapnuoja Absirtą (akt. Telmanas Ragimovas). Aktoriaus originalus šokis, imituojantis sužalotą jo kūną, nukapotas galūnes, kuria kraupią, keršto nuojautą žadinančią atmosferą, ją vėliau keičia liūdesio ir kovos - Medėjos su Kreontu - scena. Kreontas - solidus, bet jau neturintis jėgų kautis, jaučia kaltę dėl ankstesnių žudynių, todėl padaro lemtingą klaidą ir leidžia Medėjai pasilikti Korinte dar vieną naktį.
Puikiai režisūriniu atžvilgiu išspręsta Kreūsos (Glaukės) vestuvių scena. Berniukas, Kreontas, Kreūsa, Jasonas ir Kreūsos motina pasirodo scenoje vilkintys raudonais, iškilmingais drabužiais. Virš jų galvų kabo auksinis avino kailis, kurio Jasonas siekė peržengdamas moralės normas, ant stalo ir grindų driekiasi raudonų rožių upė. Jasono sužadėtinė Kreūsa (akt. Juliana Volodko) stovi tarsi deivė scenos centre, ji vilki ilgą, klostuotą raudoną suknelę, jos galvą puošia auksinė, saulės spindulius imituojanti karūna, kurią kažkada galėjo dėvėti ir pati Medėja, saulės dievo Helijo anūkė. Kreūsa, priėmusi iš Medėjos apnuodytą papuošalą kaip vestuvių dovaną, scenoje pati virsta Medėja. Aktorė meistriškai perteikia skausmo, vienišumo, mirties baimės jausmus. Ji, krečiama traukulių, kalba skirtingais balsais skirtingas mintis, jos kūne gyvena dvi moterys - Medėja ir Kreūsa, kol galiausiai nugali Medėja, kuri nužudo savo varžovę.
Skyrybų scenoje visą publikos dėmesį užvaldo Jasonas (akt. Valentinas Novopolskis). Aktorius puikiai perteikia ir buvusią meilę Medėjai, ir naujo, ramaus gyvenimo troškimą, norą nusiplauti visas kaltes. Tiki kiekvienu jo žodžiu. Jasono jausmų refleksija skyrybų scenoje, jo pastangos surasti neteisingų veiksmų priežastis labiausiai aktualizuoja šią pjesę, padaro spektaklį suprantamą kiekvienam žiūrovui. Tiesa, režisierė sakė, kad spektaklį stato susitelkdama į išvarymo, tremties kontekstą ir siekia parodyti, kaip valstybės politika žmogų gali paversti žudiku ir priversti nusidėti. Spektaklyje sunku pajusti tą politiką, nes laikas ir vieta abstraktūs, o vyro ir moters konfliktas - svarbiausias. Skyrybų scenoje Medėja gana statiška, vaikų žudymo scenoje pasigendi stipraus emocinio krūvio. Daug geriau J. Orlova atskleidžia įsiutusios, pamišusios moters bruožus, jos pokalbiai su auklėmis ir Kreontu parodo jos pasiryžimą apgauti.
Režisierė pakeičia finalinę J. Anouilh'o sceną - Medėja susidegina su vaikais vežime. D. Dobrevos veikėja lagaminuose atsiveža nužudytus kūdikius, ir Jasonas, apkabinęs jos kelius, pravirksta. Mitas, nuo Antikos laikų įvairiai interpretuotas skirtingų autorių, mums vėl atskleidžia paslaptingą moterišką galią. Paradoksali pabaiga įžiebia viltį, kad galima kurti gyvenimą kartu net po visiško pralaimėjimo.
Jovita Dikmonienė - Vilniaus universiteto antikinės literatūros dėstytoja ir teatro gerbėja.
