Klaipėdietiški atsitiktinumai

Kristina Steiblytė 2016-07-17 www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

aA

Šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokio spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“

Per praėjusius porą metų Vilniuje buvo galima susidurti su dviem užsienio kūrėjų projektais, kai žiūrovai iš salės buvo perkelti į miestą, o pagrindiniai vaidmenys atiteko garsui, vaizdui, žiūrovui ir atsitiktinumui. Tiek „Rimini Protokoll“ „Remote Vilnius“, tiek Liz Dunn „Flyway“ sukurti pasitelkus būdus, kaip (naujai) patirti aplinką.

Panašaus projekto pernai ėmėsi ir lietuviai. Choreografė Agnija Šeiko su šokio teatru „Padi Dapi Fish“ , šokėjų ir jų mokinių komanda sukūrė spektaklį-ekskursiją Klaipėdoje. Tačiau kiek kitaip nei atvežtiniai projektai, jų „Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys - jame pasakojama miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.

Spektaklio-ekskursijos žiūrovai „apginkluoti“ ausinėmis, malonaus vyriško balso lydimi, nuo Klaipėdos pilies per Anikės aikštę, Turgaus ir Tiltų gatvėmis keliauja iki Senojo turgaus. Užklystama ir į rečiau lankomus senamiesčio užkaborius, kur buvusių bažnyčių vietose galima rasti prekybos centrą ar apartamentus. Keliaujant Klaipėdos senamiesčiu ne tik klausomasi pasakojimo (miesto istorija pagyvinta miestiečių prisiminimais), ekskursija paįvairinama iliustruojančiais šokio, judesio ar gyvųjų paveikslų fragmentais.

Deja, pasakojimas kiek ilgokas, Sondros Simanaitienės tekstai ne visi lygiaverčiai, o šokinėjimas nuo istorijos prie pasakojimų apie miesto gyventojus blaško dėmesį (istorijos nenaudai). Tačiau stebėti atgyjančius miesto prisiminimus vis tiek įdomu. Juo labiau kad viskas priklauso ir nuo vieno svarbiausių spektaklio-ekskursijos veikėjų - atsitiktinumo.

Sutemus paskutinė spektaklio dalis, skambant puikiam, bet kiek pabodusiam Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“, gal atrodys magiškai. O galbūt žiūrint „Keliaujančias bažnyčias“ vasario pradžioje, siaučiant siaubingiems vėjams, pasakojimas apie nesibaigiančias kovas, nugriautas ir atstatytas bažnyčias nuskambės jautriai ir įtikinamai. Ir galbūt norėsis grįžti pajusti klaipėdietiškus atsitiktinumus atšilus.

www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

P.S. Šokio teatras „Padi Dapi Fish“ paskelbė spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios“ artimiausią repertuarą - rugpjūčio 11 ir 26 d. 18 ir 20 val.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.