Klaipėdietiški atsitiktinumai

Kristina Steiblytė 2016-07-17 www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

aA

Šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokio spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“

Per praėjusius porą metų Vilniuje buvo galima susidurti su dviem užsienio kūrėjų projektais, kai žiūrovai iš salės buvo perkelti į miestą, o pagrindiniai vaidmenys atiteko garsui, vaizdui, žiūrovui ir atsitiktinumui. Tiek „Rimini Protokoll“ „Remote Vilnius“, tiek Liz Dunn „Flyway“ sukurti pasitelkus būdus, kaip (naujai) patirti aplinką.

Panašaus projekto pernai ėmėsi ir lietuviai. Choreografė Agnija Šeiko su šokio teatru „Padi Dapi Fish“ , šokėjų ir jų mokinių komanda sukūrė spektaklį-ekskursiją Klaipėdoje. Tačiau kiek kitaip nei atvežtiniai projektai, jų „Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys - jame pasakojama miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.

Spektaklio-ekskursijos žiūrovai „apginkluoti“ ausinėmis, malonaus vyriško balso lydimi, nuo Klaipėdos pilies per Anikės aikštę, Turgaus ir Tiltų gatvėmis keliauja iki Senojo turgaus. Užklystama ir į rečiau lankomus senamiesčio užkaborius, kur buvusių bažnyčių vietose galima rasti prekybos centrą ar apartamentus. Keliaujant Klaipėdos senamiesčiu ne tik klausomasi pasakojimo (miesto istorija pagyvinta miestiečių prisiminimais), ekskursija paįvairinama iliustruojančiais šokio, judesio ar gyvųjų paveikslų fragmentais.

Deja, pasakojimas kiek ilgokas, Sondros Simanaitienės tekstai ne visi lygiaverčiai, o šokinėjimas nuo istorijos prie pasakojimų apie miesto gyventojus blaško dėmesį (istorijos nenaudai). Tačiau stebėti atgyjančius miesto prisiminimus vis tiek įdomu. Juo labiau kad viskas priklauso ir nuo vieno svarbiausių spektaklio-ekskursijos veikėjų - atsitiktinumo.

Sutemus paskutinė spektaklio dalis, skambant puikiam, bet kiek pabodusiam Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“, gal atrodys magiškai. O galbūt žiūrint „Keliaujančias bažnyčias“ vasario pradžioje, siaučiant siaubingiems vėjams, pasakojimas apie nesibaigiančias kovas, nugriautas ir atstatytas bažnyčias nuskambės jautriai ir įtikinamai. Ir galbūt norėsis grįžti pajusti klaipėdietiškus atsitiktinumus atšilus.

www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

P.S. Šokio teatras „Padi Dapi Fish“ paskelbė spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios“ artimiausią repertuarą - rugpjūčio 11 ir 26 d. 18 ir 20 val.

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.