Klaipėdietiški atsitiktinumai

Kristina Steiblytė 2016-07-17 www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

aA

Šokio teatro „Padi Dapi Fish“ šokio spektaklis-ekskursija „Keliaujančios bažnyčios“

Per praėjusius porą metų Vilniuje buvo galima susidurti su dviem užsienio kūrėjų projektais, kai žiūrovai iš salės buvo perkelti į miestą, o pagrindiniai vaidmenys atiteko garsui, vaizdui, žiūrovui ir atsitiktinumui. Tiek „Rimini Protokoll“ „Remote Vilnius“, tiek Liz Dunn „Flyway“ sukurti pasitelkus būdus, kaip (naujai) patirti aplinką.

Panašaus projekto pernai ėmėsi ir lietuviai. Choreografė Agnija Šeiko su šokio teatru „Padi Dapi Fish“ , šokėjų ir jų mokinių komanda sukūrė spektaklį-ekskursiją Klaipėdoje. Tačiau kiek kitaip nei atvežtiniai projektai, jų „Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys - jame pasakojama miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.

Spektaklio-ekskursijos žiūrovai „apginkluoti“ ausinėmis, malonaus vyriško balso lydimi, nuo Klaipėdos pilies per Anikės aikštę, Turgaus ir Tiltų gatvėmis keliauja iki Senojo turgaus. Užklystama ir į rečiau lankomus senamiesčio užkaborius, kur buvusių bažnyčių vietose galima rasti prekybos centrą ar apartamentus. Keliaujant Klaipėdos senamiesčiu ne tik klausomasi pasakojimo (miesto istorija pagyvinta miestiečių prisiminimais), ekskursija paįvairinama iliustruojančiais šokio, judesio ar gyvųjų paveikslų fragmentais.

Deja, pasakojimas kiek ilgokas, Sondros Simanaitienės tekstai ne visi lygiaverčiai, o šokinėjimas nuo istorijos prie pasakojimų apie miesto gyventojus blaško dėmesį (istorijos nenaudai). Tačiau stebėti atgyjančius miesto prisiminimus vis tiek įdomu. Juo labiau kad viskas priklauso ir nuo vieno svarbiausių spektaklio-ekskursijos veikėjų - atsitiktinumo.

Sutemus paskutinė spektaklio dalis, skambant puikiam, bet kiek pabodusiam Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“, gal atrodys magiškai. O galbūt žiūrint „Keliaujančias bažnyčias“ vasario pradžioje, siaučiant siaubingiems vėjams, pasakojimas apie nesibaigiančias kovas, nugriautas ir atstatytas bažnyčias nuskambės jautriai ir įtikinamai. Ir galbūt norėsis grįžti pajusti klaipėdietiškus atsitiktinumus atšilus.

www.theatrebulletin.lt / Lietuvos teatro biuletenis

P.S. Šokio teatras „Padi Dapi Fish“ paskelbė spektaklio-ekskursijos „Keliaujančios bažnyčios“ artimiausią repertuarą - rugpjūčio 11 ir 26 d. 18 ir 20 val.

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.