Kitoks ’19: pats pirmas

Goda Dapšytė 2019-02-06 7md.lt, 2019-02-01
Dalija Acin Thelander spektaklyje-instaliacijoje „Paslapčių sodas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Dalija Acin Thelander spektaklyje-instaliacijoje „Paslapčių sodas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mūsų gyvenimo pradžią žymi virtinė pirmų kartų, pradedant pirmąja šypsena, pirmuoju žodžiu, dantuku, žingsniu ir t.t. Tėvai neretai įvairiuose albumuose, nuotraukose, o šiais laikais ir mobiliosiose programėlėse kruopščiai registruoja šias pirmąsias savo vaikų kūdikystės patirtis. Tarp jų vis dažniau atsiduria ir pirmieji susidūrimai su menu. Apie parodas kūdikiams dar neteko girdėti, tačiau mažiausiems žiūrovams ir klausytojams pritaikytų spektaklių ir koncertų pastaraisiais metais vis gausėja.

Pirmasis spektaklis - pirmoji žiūrovo patirtis, kuri mažylį šiais laikais gali ištikti neįprastai anksti, jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tiesa, galima spėti, kad ši patirtis kur kas geriau įsimena tėvams. Greičiausiai jiems ji ir kur kas reikšmingesnė nei pasaulį dar tik pradedančiam pažinti mažyliui, kuriam ir kasdienybė neblogas spektaklis. Tokią patirtį kūdikius auginantiems tėvams šiemet vėl pasiūlė tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks '19“. Jau devintus metus įvairioms amžiaus grupėms specialiai pritaikytus užsienio šalių kūrėjų teatro vaikams pavyzdžius pristatantis festivalis šiemet aprėpė itin plačią auditoriją - nuo naujagimių iki paauglių.

Nors būtent patiems mažiausiems žiūrovams skirti pasirodymai sulaukia daugiausia žiūrovų dėmesio, apie juos sunkiausia kalbėti, o ypač rašyti. Tam, kad suvoktum šiuos spektaklius, nepakanka juos pasižiūrėti, juos reikia patirti. O kad tai pavyktų, turi rankose laikyti kūdikį (jei ne savą, tai bent „pasiskolintą“ - dukterėčią, sūnėną ar pan.), mat tik per jo reakcijas gali mėginti pajusti ir suprasti mažyliui siūlomo veiksmo paveikumą. Būtent tokiam suaugusiųjų dalyvavimui palankų spektaklį-instaliaciją „Paslapčių sodas“ sukūrė Švedijoje gyvenanti serbų kilmės choreografė Dalija Acin Thelander.

Juodosios „Menų spaustuvės“ salės viduryje choreografė ir šios instaliacijos scenos bei šviesų dailininkė Acin Thelander sukūrė jaukią ir kartu paslaptingą erdvę, kupiną šilumos, ramių garsų, švelnių kvapų ir milžiniškus augalus primenančių dekoracijų. Šioje nepažįstamoje erdvėje veikia ne tik du šokėjai, bet ir gana įvairaus amžiaus mažyliai (šį potyrį kūrėjai siūlo išbandyti kūdikiams nuo gimimo iki metų amžiaus) bei dar nešliaužiojančius ir nevaikščiojančius kūdikius atsinešusieji. Būtent kartu su vaikais atėjusiems suaugusiesiems ir tenka užduotis supažindinti mažuosius su „Paslapčių sodu“, jo augalais ir gyventojais. Nuo tėčio ar mamos, nešino ar vedino mažuoju tyrinėtoju, pasirinkimo gali priklausyti ne tik žiūrėjimo kampas, bet ir mažylio potyriai bei jų gausa (visai kaip kasdienybėje). Žinoma, kiek vyresni ir drąsesni mažyliai nevaržomi tyrinėja „Paslapčių sodą“ savarankiškai - ropomis ar net bėgte. Kaip įprasta spektakliuose kūdikiams, vienas kitu mažieji žiūrovai domisi tikrai ne mažiau nei jiems kuriama fikcija. Tad šiuo atveju instaliacijos veikėjais tampa ir mažieji bei suaugę žiūrovai, trumpam apsigyvenę jiems siūlomų pirmųjų sceninių patirčių sode.

Šokėjai Noah Hellwigas ir Dalija Acin Thelander abu drauge ir kiekvienas atskirai minkštais, pasikartojančiais, gyvūnų ir augalų judėjimą atkartojančiais judesiais kuria paslaptingas būtybes. Blizgiais, čežančios medžiagos kostiumais vilkintys šokėjai šoka ir visiems susirinkusiems, ir kiekvienam kūdikiui atskirai. Jie stengiasi atkreipti mažųjų žiūrovų dėmesį ir geba jį išlaikyti pasiūlydami mažyliui paliesti kostiumą, dekoraciją ar savo ranką, nukreipdami jo ar jos žvilgsnį švytinčio objekto link ar užhipnotizuodami smulkiais plaštakų judesiais. Šokėjai, vilkėdami blizgančius tamsius violetinius marškinius, pasiverčia tai raguota, tai sukumpusia, tai grakščia ir sparnuota būtybe, galinčia pažerti blizgių, kiaušinius primenančių kamuolėlių. Taigi mažieji žiūrovai stebi ir judančius šokėjų kūnus, ir čia pat vykstančias jų transformacijas. Tiesa, ne tik stebi - bet kada gali prie jų prisijungti ar tiesiog juos paliesti ir įsitikinti šokėjų tikrumu. 

Nors iš pirmo žvilgsnio suaugusiesiems sunkiai suprantami (nes gali pasirodyti nuobodūs ir primityvūs), spektakliai, skirti kūdikiams, kas kartą leidžia įsitikinti, kad teatras plačiąja prasme glaudžiai susijęs su žmogiškąja prigimtimi. Kai rankose laikomas kūdikis sutelkia žvilgsnį į veiksmą scenoje, kai jo akys ima sekti atlikėjų judesius ir jis kuriam laikui nuščiūva viską stebėdamas, kyla mintis, kad žiūrovais gimstame, o ne tampame. Ir nors šis teiginys ne tik sentimentalus, bet ir itin spekuliatyvus, rekomenduoju - pabandykite (jei ne su savu, tai bent su „skolintu“ kūdikiu), tai gali virsti įkainojama pirmąja patirtimi.

7md.lt

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.