Šių metų festivalį „Kitoks“, skirtą vaikų ir jaunimo publikai, beveik būtų galima pavadinti objektų teatro festivaliu. Kūdikiams dedikuotas „Paslapčių sodas“ mažuosius kvietė liesti įvairias medžiagas bei daiktus, „Tuščiagalvio“ scena skendo rekvizite (ir jis visas buvo panaudotas), „Raudono kamuolio“ veikėjai gimė iš minkštų spalvotų figūrų, o „Tvarkos dienos“ atlikėjos nuolat palaikė fizinį kontaktą su jas supančiais rakandais. Tai, matyt, padiktavo tendencijos: „Kitoks“ savo kitoniškumą beveik kasmet grindžia dėmesiu vaizduotei ir kūrybiškumui - pirmiausia, žinoma, jaunųjų žiūrovų. O panaudoti daiktus kitaip nei įprasta kasdienėje buityje ir yra vienas sėkmingiausių būdų lavinti vaizduotę. Pastaruoju principu, galima sakyti, ir rėmėsi vienas įdomiausių festivalyje pristatytų darbų „Tvarkos diena“, buitinėje ir darbui įprastesnėje aplinkoje atradęs gausybę būdų žaisti.
Trupės iš Švedijos „Kompani Giraff“ spektaklis „Tvarkos diena“ yra bene pirmas festivalyje „Kitoks“ pristatytas šiuolaikinio cirko spektaklis (būta įtraukiančių cirko elementus, tačiau šie tapdavo lygiaverčiai šokiui, objektų teatrui ir kt.). Jame kuriama aplinka ir atmosfera visiškai priešinga tradicinio cirko pasirodymams, kurie vaikams kol kas yra įprastesni nei šiuolaikinės formos. „Tvarkos dienos“ siužeto nupasakoti neįmanoma: dvi „dažytojų“ kombinezonus vilkinčios artistės Jenny Soddu ir Julietta Birkeland, vos patekusios į sceną, ima ardyti iš anksto sudėliotas „skulptūras“ (jas, pasak režisierės Viktorios Dalborg, įkvėpė švedų menininkės Nannos Nordström darbai) ir kurti naujas, pasitelkdamos ir buityje naudojamus objektus, ir savo kūnus. Jos piešia, suka lanką, pradangina daiktus, stovi ant rankų ar galvos. Spektaklyje vyrauja pastelinės spalvos, švelni muzika ir takūs judesiai, leidžiantys artistėms išauginti netikėtas situacijas, kai jos tampa gyvūnais, ramsčiais, scenografijos dalimis, o retkarčiais abi susijungia į vieną judančią figūrą. Dauguma režisūrinių sprendimų spektaklyje atrodo visai paprasti, tad „Tvarkos diena“ kelia ne tradiciniame cirke įprastesnę euforiją, bet susižavėjimą ir nuostabą, dėl kurių po spektaklio žiūrovai palieka salę ne apstulbinti, o tiesiog gerai nusiteikę.
„Tvarkos dienos“ režisierė sako, kad vienas pirmųjų spektaklio atlikėjų buvo profesionalus trupės „Kompani Giraff“ magas, todėl kūrinyje atsirado daug magijos elementų. Vilniuje „Tvarkos dieną“ žiūrėjusius vaikus būtent magija labiausiai stebino ir kėlė triukšmingiausias reakcijas. Pradingstantys nedideli objektai, beveik be pagalbos ore išsilaikantis lankas, pagal pageidavimus piešiantis arba ne dažuose išmirkytas teptukas - vaikams tai primena, kad stebuklai egzistuoja, o suaugusieji, matyt, tyliai svarsto: kaip jos tai padaro? Magijos triukus cirke būtų galima naudoti kaip suaugusiųjų cinizmo lygio indikatorių - dalis žmonių pasąmoningai grįš į vaikystę ir džiaugsis fizikos dėsnius neigiančiais vaizdais, kiti abejingai stebės veiksmą, nes už viso to teslypi rankų miklumas, o kažkam išsiaiškinti triukų paslaptis atrodys kur kas įdomiau nei stebėti, ką dar naujo vaizduotei pasiūlys dvi atlikėjos. Kitaip sakant, du iš trijų atvejų įrodo, kad magija - ne visai suaugusiųjų žanras.
Žinoma, yra kūrėjų, tikinčių, kad gali būti kitaip. 2017-aisiais „Montréal Complètement Cirque“ mugėje lankęsis prancūzas Raphaëlis Navarro pristatė spektaklį „Rêveurs définitifs“ („Paskutiniai svajotojai“), kurį priskyrė naujosios magijos žanrui. Naujoji magija - kaip ir naujasis cirkas - žiūrovus stebina tais pačiais principais kaip ir tradicinės formos, tik išraiškos priemonės čia artimesnės XXI a. žmonių psichologijai bei įpročiams. „Magiški“ momentai kuriami šviesomis, videoprojekcijomis, pavyzdžiui, žmogus šokdamas nueina už ekrano, už kurio yra puikiai matomas. Aplink jį ekrane pamažu kuriami jo „klonai“ ir kai jau nebesupranti, kuris žmogus tikras (nors esi tiksliai suskaičiavęs figūras), visos jos (ir žmogus?) po vieną išnyksta iš ekrano. Ir nepaisant to, kad spektaklis nebuvo itin įspūdingas, jis privertė pripažinti, kad net ir suaugusiems reikia apgaulingų stebuklų, tik, pageidautina, pateiktų tokiomis formomis, kurios nustebintų ketvirtosios pramonės revoliucijos išaugintą žmogų.
Vis dėlto „Tvarkos diena“ yra 4-8 metų vaikams skirtas spektaklis, tad jame svarbiau tai, kas žmogui įgimta, nei tai, kas sužinoma ir išmokstama. Galbūt todėl norėtųsi „Tvarkos dieną“ dedikuoti ne vaikams, bet visiems nepavargusiems žmonėms (tad vis tiek pirmiausia vaikams), gebantiems neužsimerkti prieš tai, kas paprasta, neintensyvu ir jautriai kūrybiška (ir, žinoma, profesionalu). „Tvarkos dienoje“ nereikia sunkiai dirbti bandant suprasti - užtenka atsipalaiduoti ir „išjungti“ skepticizmą, kad priešais atsivertų mielas, saikingas, skoningas stebuklų kambarys.
