Sergejus Basinas įstrigo stotelėje nesiryždamas nei išvykti iš Miesto, kuris netikėtai prarado spindesį, nei jame pasilikti. Visko tame Mieste – šeimos, namų, darbo – teko atsisakyti kaip praradusių jo pasitikėjimą. O kartu su Miestu – ir savęs. Sergejus ėmė galvoti apie kitą miestą, kuriame atsidūręs galbūt galėtų atrasti ir kitą save. Prieš porą metų „Tolimoje šalyje“ save išeikvojusį pagrindinį Jeano-Luco Lagarce’o pjesės personažą, vaidinamą Sauliaus Balandžio, prieš mirtį į namus atsisveikinti geležinių lovų traukiniu, prikrautu akmenų, parvežė Gintaras Varnas. Šiandien ant cementinio šaligatvio pastatytoje stiklinėje autobusų stotelėje sėdi Griškoveco Sergejus (Saulius Mykolaitis). Baltais dažais nutaškytomis polietileno plėvėmis Marijus Jacovskis aklinai uždangstė šitam abejonės kontekstui visiškai netinkamą teatrinę Mažosios scenos juodumą, o nuo stotelės sienų nukabino įprastus naivius reklaminius plakatus, dalijančius kasdieninius pažadus, ir stiklines sienas nutepė kalkėmis.
Sauliaus Mykolaičio Sergejus per visą spektaklį tūno susigūžęs stotelėje ant
suoliuko, patogiau taip ir neįsitaisydamas, neišsinerdamas iš kostiumo ir striukės. Bet tų, kas pas jį ateina, tai visiškai netrikdo. Jo žmona Tania (Jūratė Vilūnaitė) su chalatu ir šlepetėmis skleiste skleidžia rytinį namų intymumą. Taip pat ramiai ir užtikrintai, kaip valo langus, ji atlieka ir kasdieninį pokalbių apie nieką ritualą, šiek tiek įgrisusį, bet būtiną, nekeliantį abejonių. Tai, kas įsitempusiam, lyg prievarta laikomam Sergejui yra vieta, iš kurios jis norėtų išsiveržti, jo žmonai yra namai, kurių pamatus kaip tik ir sudaro šitie pernelyg nesureikšminami, bet būtini veiksmai.
Tanios pasitikėjimas kasdieniškais dalykais, gebėjimas visada „būti namuose“ ir nesibodėti nei savim, nei aplinka tiek pjesės autoriui, tiek spektaklio režisieriams atrodo tokia pat racionaliai nepaaiškinama duotybė, kaip ir personažui (pasak Sergejaus, „Moterys ne taip surėdytos. Geriau.“). Savo personažo dirbtinai „nepreparuoja“ ir Jūratė Vilūnaitė: Tania tiesiog klausosi Sergejaus, regis, nepraleisdama nė žodžio net tada, kai santūriai, bet nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad jo elgesys ją vargina ir skaudina. Vaidybos paprastumas ir emocinis personažo piešinys ypač iškalbingi dėl aktorės individualybei būdingo bruožo – ramaus pasitikėjimo savimi. Sergejaus sutrikimo, nevilties ir egoizmo skaudinama, praradusi kantrybę, savitvardą, apimta apmaudo ir nežinios, Tania vis dėlto nesiduoda užvaldoma baimės.
Maksimas (Algirdas Dainavičius) turi savų būdų paversti stotelę, kurioje atsidūrė Sergejus, tinkama susitikimų vieta. Netašytų manierų, susidrovėjęs, kad atėjo skolintis, jis triukšmingai įgriūva pas Sergejų ir išsklaido negerus kerus – paverčia stotelę jaukia atvirų bičiuliškų pokalbių virtuve. Nesvarbu, kad kalbama lyg nesusikalbant, kad istorijos apie uodus apykvailės ir juokingos kaip ir jis pats (aktoriaus šaržuojamas, beveik farsiškas). Svarbiau tai, kad matydamas Sergejaus egoizmą ir pasipūtimą, Maksimas išdrįsta daiktus vadinti tikraisiais jų vardais (nors paskui ir jam pačiam tos drąsos pasidaro baisu), sugeba užgniaužti nuoskaudą ir nepalieka bičiulio vieno. O Sergejus baisiai įsižeidžia dėl mokyklinės istorijos apie sulaužytą ranką ir kankinio išraišką veide – atrodo, kad jis vis dar tebėra tas pats paauglys, aplink kurį sukasi visas pasaulis ir kuriam atrodo, kad jo nuoskaudų niekas negali suprasti, jam viskas yra ne taip, kaip kitiems, nes jis kitoks nei kiti, (o kitoks, žinoma, reiškia geresnis, subtilesnis, rafinuotesnis, jautresnis, įžvalgesnis, padoresnis – sąrašą galima tęsti be galo). Saulius Mykolaitis, beveik nepakildamas nuo stotelės suoliuko, tą Sergejaus kitoniškumą perteikia gausybe variantų. Kaip žaismingą nuolaidumą, kai teikiasi išklausyti Tanios, kaip nevaldomo pykčio protrūkį , kai žmona drįsta reikalauti, kad jis paaiškintų savo elgesį. Kaip bravūrą, kai kalbasi telefonu su menamais pašnekovais. Kaip kandumą, piktą ironiją ir atvirą Makso įžeidinėjimą. Kaip irzlumą ir nekantrumą pokalbyje su Tėvu (Arvydas Dapšys). Ir kaip pamatinę nuostatą visų atžvilgiu – kalbėti, visai nesidomint atsakymais, nes kiti vis tiek nepajėgūs nieko suprasti.
Pjesės autorius, prieš kelerius metus pats ją skaitęs Naujosios dramos akcijoje, neneigia, kad Sergejų apėmusi krizė sukelia daug skausmo kitiems, bet žiūri į jį su užuojauta ir atlaidžia ironija. O Sauliaus Mykolaičio požiūris į savo kuriamą personažą ir jo santykius su kitais veikėjais daug negailestingesnis, greičiau smerkiantis nei teisinantis. Ir mintis apie kitą miestą Sergejui šovė į galvą ne dėl pusės amžiaus krizės (anot psichologų, paprastai ištinkančios žmogų apie trisdešimt antruosius – trisdešimt septintuosius gyvenimo metus), kiek dėl akligatvio, į kurį personažą įstūmė egoizmas ir savo išskirtinumo iliuzijos puoselėjimas.
Blaiviau pažvelgti į save turėjo priversti susitikimas su Tėvu (Arvydas Dapšys), kuris žingsniuoja stotelės stogu (kad niekas, anot Sergejaus, nepamirštų, „kas čia viršiausias“) ir yra toks pats nekantrus, karštakošis, nenuolankus, nemokantis išklausyti kaip ir sūnus. Gyvenimo tarpstotėje atsidūrusiam Sergejui jis pasakoja, kokią krizę išgyveno praeityje, žinoma, su laiminga pabaiga.
Laimingos pabaigos galimybę palieka ir Griškovecas, ją nujausti galima ir iš Sauliaus Mykolaičio Sergejaus susitikimų su kitais veikėjais, tačiau jo apsisprendimas išvažiuoti ar pasilikti visai nedomina spektaklio antrojo režisieriaus Oskaro Koršunovo. Artėjant finalui, jis atsisako lyriškai ironiško pjesės psichologizmo ir „Miesto“ intonacijos įgauna apokaliptiškai grėsmingų gaidų. Pjesėje taksi vairuotojas yra taikus bambeklis, o vaidinamas Ryčio Saladžiaus, žinoma, Koršunovo valia jis tampa žiaurios bausmės įrankiu – Sergejaus žudiku. Nors grėsmės, nusikaltimo atmosferos kūrimas brutaliosios dramaturgijos priemonėmis iš anksto nuteikia žiūrovus tokiai pabaigai, vis dėlto susidaro įspūdis, kad sprendimą padiktavo tokių spektaklių praktikos inercija. Arba – jei būtinai norėtųsi rasti pozityvų paaiškinimą – režisieriaus pasaulėjauta, nepriimanti kitokių pasaulio modelių. Todėl iš tamsos išnirusios Tanios pasakojimas apie prisijaukintą melchiorinį šaukštelį ir pajūrio kriauklę spektaklyje atrodo toks pats praradęs adresatą, kaip ir autobusas su šviečiančiais langais, atriedėjęs į stotelę, kurioje jau niekas nebelaukia.
