Vengrų teatro ir kino režisierių Kornélį Mundruczó lietuviams dar 2009-aisiais „atrado“ festivalis „Naujosios dramos akcija“, o jo teatrinio kelio raidą leidžia stebėti „Sirenos“: prieš ketverius metus festivalis buvo atvežęs režisieriaus su savo trupe „Proton“ sukurtą spektaklį „Gyvenimo imitacija“, šiemet pristatė 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ pastatytą kūrinį „Moters dalys“. O šalia, žinoma, egzistuoja kinas. Mundruczó, kaip kino režisieriaus, karjera - tai nuoseklus ėjimas tarptautinio pripažinimo link. 2000-aisiais jo pirmas vaidybinis filmas „Aš noriu šito ir nieko daugiau“ pelnė keletą nacionalinių apdovanojimų, tarp jų - geriausio vengrų metų filmo ir geriausio režisieriaus. Vėliau bene visi režisieriaus kūriniai sulaukdavo kino festivalių žiuri dėmesio, o štai 2020 m. pasirodęs filmas „Moters dalys“ („Pieces of a Woman“), kurį prodiusavo Martinas Scorsese, yra nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų „Oskarui“ už pagrindinį moters vaidmenį, o kai kuriuos jau ir pelnęs.
Nuo pat pradžių ir teatre, ir kine Mundruczó domino žiaurumo ir smurto šiuolaikinėje visuomenėje ištakos. Nevengdamas eksponuoti brutalumo, jis dažnai rinkdavosi alegorines formas, tad jo kūryboje organiškai derėjo natūralizmas ir mitinis naratyvas. Dvilypis Mundruczó išsilavinimas - teatro ir kino srityje - jam neabejotinai duoda dividendų: pats baigęs vaidybą, Mundruczó yra labai atidus aktorių darbui, o statydamas spektaklius dažniausiai pasitelkia kino mediją, praplėsdamas kūrinio reikšmes ir sustiprindamas jo poveikį. Vis dėlto sakyčiau, kad mąsto jis labiau kaip kino režisierius, o ir į aktorius žiūri ne iš teatro žiūrovų salės perspektyvos, o pro kino kameros objektyvą.
„Moters dalys“ pirma įgavo sceninį, o tik paskui - kino pavidalą. Abiem atvejais su režisieriumi dirbo jo žmona, nuolatinė bendražygė scenaristė Kata Wéber. Spektaklio ir filmo istorijos pagrindas yra tas pats, tačiau akcentai skiriasi ir labiausiai, ko gero, skirtumą lemia orientavimasis į skirtingas auditorijas. Spektaklis kurtas mąstant apie šių dienų Lenkijos žiūrovus (nors pristatytas jis buvo ir pagrindinėje Avinjono festivalio programoje), o filmas - veikiau apie masinę publiką. Tad spektaklyje daugiau socialinio konteksto ir aktualijų, o filme išgrynintos universalios teisingumo ir individualaus pasirinkimo temos. Pasakojimo centre - jauna moteris, išgyvenanti iš karto po gimdymo mirusios dukrelės netektį ir kovojanti dėl teisės savarankiškai prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Spektaklyje ją, vardu Maja, vaidina Justyna Wasilewska, filme Martą - Vanessa Kirby.
Ir spektaklis, ir filmas prasideda ilga sunkaus gimdymo namie su pribuvėja scena. Filme šią sceną pateisinti lengviau: ji tampa detektyvinės istorijos pagrindu, nes didelę ir svarbią filmo dalį užima teismo procesas. Spektaklyje šią sceną taip pat matome nufilmuotą ir projektuojamą ant scenoje įrengto buto paviljono sienos (scenografė Monika Pormale, vaizdo operatorius Łukaszas Jara). Scenos kūrinyje ji galėtų būti reikšminga personažų charakteriams ir jų tarpusavio santykiams atskleisti, tačiau turint omenyje situacijos išskirtinumą svarbiausios čia tampa aplinkybės ir pats įvykio perteikimas. Paaiškėja tik tiek, kad kūdikį praradę tėvai - eilinė lenkės ir norvego imigranto (Dobromir Dymecki) darbininkų šeima, jų santykiai nepasižymi subtilumu, tačiau gimdymas neabejotinai suartina. Gimusi mergaitė atrodo sveika, bet po kelių akimirkų miršta. Pribuvėjai (Monika Frajczyk) iškeliama byla, o šeima lieka tvarkytis su netekties skausmu. Šiame procese aktyviai dalyvauja moters šeima - Alzheimeriu serganti motina (Magdalena Kuta), nuo vaikystės visad antra besijautusi sesuo (Agnieszka Żulewska) su savo klounišku ir išgerti mėgstančiu uoliu kataliku vyru (Sebastian Pawlak) ir šeimos draugė teisininkė (Marta Ścisłowicz), pasiryžusi ne tik padėti teismo procese, bet ir įvairiapusiškai palaikyti gedinčios žmonos atstumtą ir problemų dėl narkotikų turintį vyrą.
Lyginant spektaklį ir filmą susidaro dvejopas įspūdis: viena vertus, režisierius tarytum labiau pasitiki teatro žiūrovais, leisdamas sau įterpti grotesko ir juodojo humoro, taip pat kičinių siaubo filmo parafrazių, o filme skrupulingai laikomasi dramos žanro ir nevengiama pasinaudoti komercinio kino triukais. Bet kita vertus, išskyrus keletą epizodų (puiki seserų dialogą vainikavusio šokio su gimnastikos kaspinais scena), į santykių analizę panyrama negiliai, neišvengiant stereotipų ir teatrinių klišių. Ypač tai pasakytina apie abiejų vyrų vaizdavimą. O trijų moterų santykiai - seserų ir motinos - prašyte prašosi stambaus plano ir ne tokių teatrališkų išraiškų.
Spektaklyje „Moters dalys“ pernelyg susitelkiama į natūralistinį aplinkos perteikimą ir, galimas daiktas, dėl to visas spektaklis tarytum susmulkėja, subuitiškėja ir neįgyja tokios apibendrinimo jėgos kaip „Gyvenimo imitacijoje“. Galbūt tai vienas iš pandemijos padarinių, apie kuriuos, beje, šiemet ir kvietė diskutuoti „Sirenos“, kad pripratome tikėtis asmeniškesnio, intymesnio santykio su meno kūriniu. O „Moters dalys“, nors ir inspiruotos asmeninės patirties, liko tik dar viena socialine kritika atmiešta istorija apie netektį, kaip galimybę viską pradėti iš naujo.
