Ar visuomenei reikalingas žmogus? Ne! - atsako režisierius Agnius Jankevičius Lietuvos rusų dramos teatre statydamas spektaklį „Idiotas“ pagal Fiodoro Dostojevskio romanus „Idiotas“ ir „Demonai“. Visuomenei reikia kitų dalykų - pinigų, intrigos, įvertinimo, vienareikšmiškos tiesos, tačiau tik ne tikro, gyvo žmogaus. „Idiote“ tokiu „grynuoliu“ esame pratę matyti kunigaikštį Levą Nikolajevičių Myškiną, tačiau Jankevičiaus spektaklyje žmogus įkurdinamas kitame personaže.
„Idiote“ galima įžvelgti kategorišką režisieriaus poziciją (visi neteisūs), tačiau ji nedominuoja tiek, kad neleistų mąstyti pačiam žiūrovui. Pasirinkęs rusų klasiko, visą gyvenimą nagrinėjusio žmogaus psichologijos gelmes, kūrybą, Jankevičius „nesviestuoja sviesto“ ir nekuria psichologinio teatro, bet renkasi atvirkščią kelią - vysto Dostojevskio personažais paremtą visuomenę, įstato ją į šiandien mums suvokiamas sąlygas ir atiduoda žiūrovų teismui, kuriame kiekvienas esame laisvas vertinti situacijas bei veikėjų pasirinkimus. O galbūt ne visiškai laisvas, nes, pindamas knygoje aprašytus personažus, visuomenėje vyraujančias filosofijas, demagogijas ir šiandienines aktualijas, režisierius neleidžia žiūrovui vertinti vien iš jam įprastos perspektyvos. Kiekviena idėja spektaklyje pristatoma prieštaringai, dirginant žiūrovą, nuolat verčiant jį kvestionuoti ne tik spektaklyje matomas ir iš spaudos bei pasakojimų pažįstamas situacijas, bet ir savo paties kritinį mąstymą. Ar vertindami reiškinius, sugebame juos apsvarstyti iš įvairių kampų? Ar sąmoningai neatmetame mums nemalonios informacijos?
Spektaklio „Idiotas“ visuomenė remiasi į tris kategorijas: pinigus, kovą (maištą, reformų reikalavimą) ir demagogiją (dažniausiai vystomą religiniame kontekste). Drįsčiau teigti, kad ne tik remiasi - minėti aspektai iš principo valdo scenoje kuriamą pasaulį. Pastarasis nėra visiškai atskirtas nuo realaus - to, iš kurio atvyko publika. Ši jungtis spektaklio pradžioje parodoma Rimo Sakalausko vaizdo projekcijose, kuriose paraidžiui dėliojant žodį Россия rodomi protestų, susidorojimo su maištininkais, muštynių gatvėse vaizdai. Tokia situacijos Rusijoje reprezentacija pasirinkta ne kaip analizės objektas, o kaip spektaklio idėjas su realybe ir aktualijomis jungianti gija, priemonė kelti klausimus. Svarbu minėti, kad pastaruosius kelia ne tik režisierius, bet visa kūrybinė komanda ir pirmiausia - aktoriai, labai aiškiai, tiksliai, ryškiai apibrėždami savo personažus ir patys juos ironizuodami. Po tradiciškai psichologinio „Rusiško romano“ išties smagu tame pačiame teatre pamatyti visai kitu - atsiribojančio aktoriaus reikalaujančiu - vaidybos būdu paremtą spektaklį. Tikėtina, kad būtent šis atsiribojimas ir gebėjimas suvokti scenoje kuriamą veiksmą ne kaip iliuziją, o kaip savo asmeninės kritiškos nuomonės pristatymą, leidžia aktoriams laisviau, groteskiškiau, aistringiau atlikti vaidmenis. Jiems nereikia įtikėti, kad pinigai viską gali. Užtenka žinoti ir pripažinti, kad yra taip mąstančių žmonių ir juos parodyti. Taip ir žiūrovas nėra tikinamas, kad prieš akis mato objektyvų pasaulį - jis skatinamas svarstyti, savarankiškai pažinti konfliktuojančias puses, o svarbiausia - kvestionuoti tiesas, kurios iki šiol atrodė tikros ir patrauklios.
Jankevičiaus „Idiotas“ prasideda pasiruošimu aukcionui, kuriame vyrai - Lebedevas (Aleksandr Kanajev), Jepančinas (Andrius Darela), Ferdyščenka (Artur Svorobovič) ir pirmąkart į „garbingąjį“ ratelį priimtas Gania (Viačeslav Lukjanov) - varžysis dėl nakties su Nastasja Filipovna (Jevgenija Gladij). Taip švenčiamas vadinamosios Karalienės gimtadienis, kuriame visi dainuoja, šoka, linksminasi ir laukia ypatingos akimirkos. Vyrų kompanija, kurios nariai nevengia pasamprotauti apie religiją, žaidžia pagal kadaise susikurtas taisykles, kurioms, maištaudama prieš savo pačios gyvenimą, paklūsta Nastasja Filipovna. Ši moteris yra tikrasis Jankevičiaus „Idioto“ žmogus, kuriam „nėra vietos šiam pasauly“. Ji visuomet gauna pakankamai dėmesio, tačiau ne kaip žmogus, o kaip prekė, skirta tenkinti kažkieno poreikius. Ji mato ir suvokia savo bei aplinkinių nuodėmes, kalba apie save nebe ironiškai, o su pagieža, sarkazmu, šitaip linksmindama bei audrindama „garbingąjį“ ratelį ir drauge žemindama visus savo žmoniškumo likučius. Ji, priešingai nei Myškinas (Valentinas Krulikovskis), neatsisako matyti tikrovės, bet atveria jai savo širdį ir protą, viską priima į save, neduoda jokio atkirčio. Gladij Nastasja Filipovna - skęstantysis, besigriebiantis už bet kokio šiaudo, žadančio kitokio, tyresnio gyvenimo galimybę. Tačiau iki šiol visi šiaudai sutrūkinėjo, kiekvienas nuoširdesnis rūpestis galiausiai nuvylė. Tikrasis žmoniškas naivumas ir amžina viltis atsiskleidžia būtent šioje moteryje, kuri pati iš savęs išsityčiojusi, atsidavusi į bare besirenkančių ištvirkusių vyrų rankas, vis tiek išlaiko svajonę sulaukti žmogaus, kuris ją pamils ir ves, neprikaišiodamas praeityje priimtų sprendimų. Galbūt todėl vėliau ji pasirodo Myškino sapnuose tarsi sąžinė, skatinanti žvelgti tiesai į akis. Tai Nastasja apeliuoja į Myškino sąžinę, o ne atvirkščiai.
Tiek nedaug žmogaus „Idioto“ pasaulyje. Tačiau visuomenė, minia čia skleidžiasi visomis spalvomis, iš kurių, kaip minėta, išsiskiria trys - pinigų troškimas, pomėgis maištauti ir polinkis į demagogijas. Daugumoje spektakliui pasirinktų „Idioto“ scenų egzistuoja pinigų kaip didžiausio siekio tema. Tik perkami ne daiktai ar namai, o žmonės ir padėtis visuomenėje. Minėta aukciono scena pristato pasaulį, kuriame pinigų vertė laikoma nepalyginamai aukštesne nei žmogaus. Prieš Nastasją Filipovną šis aukcionas nuperka dar du žmones. Pirmiausia - Ganią, kuris scenoje pasirodo nepaprastai susikaustęs. Tik vėliau paaiškėja, kad įtampa atsirado, kai jį į šventę „priėmusi“ kompanija, naudodama pinigus, gudriai sumanipuliavo garbės ir aukštesnio statuso trokštančiu žmogumi. Antroji aukciono prekė - Rogožinas. Valentin Novopolskij kuriamas personažas scenoje rodosi palyginti nedaug, tačiau visuomenėje kelia sumaištį. Jo aprangos ir charakterio nesuderinamumas stulbinantis - spalvoti blizgūs marškiniai ir žibantys papuošalai sufleruoja „naująjį rusą“, įsiveržiantį su krūva pinigų (ironiškai „aplošiant“ Ganios siūlytą sumą šimtu rublių) ir vien savo rūstumu gąsdinantį aplinkinius. Tačiau nuožmus Rogožino žvilgsnis ir įtempta tyla, perskrodžiama emocijų protrūkiais, slepia išties įsimylėjusį žmogų, negebantį to išreikšti, todėl susitaikantį su aplinkybėmis, kuriose galima legaliai gauti Nastasją Filipovną. Gąsdinanti Rogožino tyla slepia milžinišką nepasitikėjimą savimi, nežinią, kaip elgtis visuomenėje. Jis baugina, nes bijo pats. Jei toks Rogožinas Nastasjai Filipovnai nuoširdžiai išsakytų savo jausmus, greičiausiai būtų priimtas kaip gelbėtojas. Tačiau jis paklūsta taisyklėms, kuriose viskas turi būti nuperkama, o ne užsitarnaujama, todėl moteris jį pasirenka kaip savižudybę, o ne išsigelbėjimą.
Pinigai ir toliau nustatinėja taisykles - kaip staigiai išauga meilė ir pagarba kunigaikščiui, sužinojus, kad jis paveldėjo didelį turtą. Taip pat greitai atsiranda jo priešų, teigiančių, jog pinigai jam atiteko neteisėtai. Romane „Idiotas“ džiovininkas Ipolitas Terentjevas pasirodo kartu su kompanija ir reikalauja, kad pusė kunigaikščiui skirto palikimo atitektų Burdovskiui, vadinamajam „Pavliščevo sūnui“, kuris buvo priverstas vargti ir sunkiai dirbti, kol Myškinas už Pavliščevo pinigus gydėsi Šveicarijoje. Spektaklyje ši scena paversta Ipolito (Maksim Tuchvatulin) ir Burdovskio (Telman Ragimov) protesto akcija Raudonojoje aikštėje, kur ne tik atskleidžiamas visuomenės poreikis maištauti, bet drauge klausiama - ar susikaldžiusioje visuomenėje kas nors apskritai gali būti teisus? Spektaklio Ipolitas ir Burdovskis yra tie, kurie sukyla prieš iki tol matytą Lebedevo, Jepančino, Ferdyščenkos, Ganios, o dabar - ir Myškino visuomenę. Tai jauni žmonės, naujoji pankuojanti (elgesiu ir išvaizda) karta, kuri turi jėgų save išreikšti, bet ne apgalvoti, ką būtent nori pasakyti.
Taigi antroje spektaklio dalyje scena atiduodama jaunųjų maištui, o parteryje susėdus maistu nešiniems Lebedevui, Jepančinui, Ferdyščenkai ir Ganiai, žiūrovams suteikiamas „buržujiškos“, turtingos ir sočios visuomenės vaidmuo. Paliekant parteryje degančią šviesą, Didžioji LRDT salė padalinama į du polius - protestuotojai ir stebėtojai. Myškinas, į kurį nukreiptas Ipolito ir Burdovskio protestas, lieka parterio šone ir veiksme kur kas aktyviau dalyvauja aukciono kompanija, besityčiojanti iš protestuotojų ar - kaip Ferdyščenka - atvirai demonstruojanti, kaip negali pakęsti pokyčių reikalaujančių „ežiuko“ ir „gaidžio“ (pravardes lemia jaunuolių šukuosenos). Ilgainiui salėje sėdintys veikėjai pradeda mėtyti į protestuotojus atsineštą maistą (šiek tiek tenka ir žiūrovams - tai LRDT salėje taptų dar vienu maišto motyvu, jei aktoriai tuoj pat nebėgtų atsiprašinėti „apdrėbtųjų“) ir netgi pasiūlo tą patį daryti pavieniams žiūrovams, brukdami jiems į rankas mandarinus.
Štai čia vystosi įdomi situacija. Režisierius jau anksčiau sukuria pretekstą suerzinti įvairių pažiūrų žmones: į aukštesniąją klasę pretenduojančius vidutiniokus, visuomet ir dėl visko kritikuojamą jaunąją kartą, populizmo išpažintojus, teigiančius, kad reikia išmėžti tą turtingąjį, galingąjį elitą ir išaukštinti mažą, jautrų, neturtingą žmogų ir taip toliau. O tada kažkas iš šios publikos gauna mandariną ir pasiūlymą mesti jį į kalbančiuosius scenoje. Ar žiūrovas dvejoja? Žinoma. Tikėtina, kad mesti neleidžia žmoniška empatija ir motyvacijos trūkumas. Tačiau kai smagusis Lebedevas taip gražiai ragina, negi atsisakysi? Žiūrovas nutaria padaryti pramogą visiems susirinkusiems ir lydimas plojimų meta mandariną. Štai ir pavyzdys, kaip lengva manipuliuoti pirmą kartą matomu žmogumi - sukurk tinkamas aplinkybes ir jis padarys, ko prašai. Visiems kitiems lieka svarstyti, kas čia pasireiškė - nuoširdi pozicija ar noras sukurti pramogą?
Dar vienas svarstymų laukas atsiveria Myškinui įžengus į sceną ir pradėjus pasakoti savo įvykių versiją. Anot jo, šie vargšai nelaimingi protestuotojai nekalti - juos apgavo advokatas, įtikinęs, kad Burdovskis yra savo mamos jaunystės nuotykių vaisius, vadinasi - Pavliščevo sūnus. Tardamas žodį „advokatas“, Krulikovskis ranka parodo į ekraną, kuriame atsiranda rankas į viršų iškėlusio Aleksejaus Navalno nutrauka. Žmogaus, kuris - kaip ir mikrofonais, šukuosenomis bei heshtegais kovojanti jaunoji karta - tapęs simboliu atsinaujinančios Rusijos, korupcijos ir nepotizmo pabaigos, dėmesio eiliniam rusui, o ne politikos elitui. Spektaklyje Navalno asmenybė pasirodo, kalbant apie advokatą, pasinaudojusį patikliais žmonėmis ir šiek tiek juos pakursčiusį dėl naudos sau. Taip užduodamas klausimas - kas iš tiesų yra žmonės, prisistatantys geresnės ateities apologetais? Iš kur kyla jų besąlygiška meilė žmonijai, panieka nesąžiningumui ir drąsa įkvėpti paprastus žmones eiti ir kovoti kartu su jais (už juos?). Atsakyti tenka klausimo forma - ar tokie apologetai gali kažką pakeisti visuomenėje, kuri pati nenori keistis, tačiau laukia, kol atėjusi valdžia išspręs elito problemas ir tada visi bus sotūs bei laimingi? Ir ar jaunieji maištautojai nėra tokie patys agresoriai, kaip ir salėje įsikūrę vyresnieji, tik išsiliejantys kitokia forma?
Štai čia paranku pereiti prie trečios visuomenę apibūdinančios kategorijos - polinkio leistis į demagogijas. „Idioto“ visuomenė nesivargina, perfrazuojant klasiko eiles, „veiksmą derinti prie žodžio“. Todėl apie religiją ir nacionalistines idėjas postringaujantys veikėjai be sąžinės graužaties gali prievartauti mergaitę ar pateisinti savo prieštaringą elgesį paprasčiausiu fiziniu diskomfortu. Spektaklyje daug demagogijos ideologine ir religine tematika, o charakteringiausia šį polinkį atspindinti scena - nuo kritikos rusų liberalizmo atžvilgiu atsispiriantis Ferdyščenkos monologas. Artur Svorobovič personažas pirmasis nustoja šaipytis iš Ipolito ir Burdovskio protesto, nuoširdžiai pasipiktindamas tokių „liberalų“ veikla. Jis tampa įtaigia ir spalvinga iliustracija marginalo, dėl visko kaltinančio kurią nors visuomenės grupę, politinę sistemą, ideologiją ar ką tik sugeba apibrėžti. Ferdyščenkos kalba - beveik veidrodinis ką tik matyto protesto atspindys: toks pats ugningas, populistiškas, pagrįstas kažkieno kažkur pasakytais žodžiais, bet ne logika ar faktais. Teigdamas, kad rusų liberalai yra ne rusai liberalai, nes liberalizmas visais laikais kaišiojo rusų kultūrai pagalius į ratus, jis netgi savo paties pasirinkimus, neatitinkančius tikram nacionalistui keliamų reikalavimų, aiškina liberalų sąmokslu.
Nepaprastai greitai spektaklyje keičiasi kritikos objektai - iš pradžių liberali raiška, tuoj po to - ją peikiantys nacionalistai; iš pradžių visi tikėjimai, išskyrus stačiatikių, iškart po to - „nepatogus“ stačiatikių kryžius. Į prieštaravimų laviną dar Ferdyščenkos monologui neįsivažiavus, įsiterpia Myškino klausimas: „Koks liberalizmas? Žmogui juk bloga...“ Į tai atsako ekrane vis pasirodantis gulinčio Kristaus paveikslas, kuriame mirusio išganytojo delnas kartas nuo karto atkiša vidurinįjį pirštą. Nežinau, ar pirštas rodomas tiems, kurie jo vardu dangsto savo aistras ir niekšybes, ar tiems, kurie dar tikisi, kad egzistuoja objektyvus gėris, pasirodysiantis ir viską išspręsiantis be silpnų žmonių pastangų. O galbūt tai simbolis idėjos, jog religijos lyderis, pranašas - kaip ir politikai - tėra juo tikinčių žmonių atspindys.
Žmonės kalba, kad siekiant išvengti konfliktų nedera kompanijose kalbėti apie pinigus, politiką ir religiją. Brandus maištininkas Jankevičius apie tai tarsi ir nekalba - „jautriąsias“ temas jis panaudoja kaip dirgiklius, taip apeliuodamas į refleksus. Tuomet gimsta reakcijos - savisaugos juokas, paprasčiausios patyčios, vertybių permąstymas... Arba, žinoma, apatija. Tačiau tai taip pat žmoniška reakcija. Kaip ir paveiksle gulinčio Kristaus.
