Kiek vertas protas?

2009-04-27 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 04 27
Čackis – Valentinas Novopolskis

aA

Ingrida Ragelskienė

Lietuvos rusų dramos teatras apsivalė nuo pigiausių komedijų šleifo. Jo vieningas kolektyvas priima pačius sunkiausius kūrybinius iššūkius. Spektaklius stebi atidi, inteligentiška ir ne tik rusakalbė publika. Tokie įspūdžiai liko po šiame sostinės teatre įvykusios Jono Vaitkaus premjeros „Vargas dėl proto“ pagal Aleksandro Gribojedovo pjesę.

Šis A.Gribojedovo šedevras iki šiol stulbina klasikinės formos švara, už siužetinio lengvumo ir paprastumo slypinčiomis giliomis filosofinėmis idėjomis, visuomenine politine satyra ir lyriška meilės tema. Pjesės komizmas ir aštrios tragizmo gaidos sukasi apie vieną ašį – kritiškąjį Čackį ir jį supančius herojus.

Sulaukė vertingų vaidmenų

Spektaklyje kiekvienas iš dvidešimt šešių personažų vertas atskiros apžvalgos ir įvertinimo, nors gal labiausiai džiugu dėl jaunų aktorių, paskutinio režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso auklėtinių.

Nuo 2005 m. jie laukė savęs vertų vaidmenų, gal todėl su tokiu alkiu ir entuziazmu Valentinas Novopolskis, Aleksandra Metalnikova, Viačeslavas Lukjaninovas, Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Inga Maškarina kuria jų meninėms biografijoms etapinius vaidmenis.

Ypač didelis krūvis tenka pagrindinei herojų porai. V.Novopolskio Čackis ir A.Metalnikovos Sofija per trejetą sceninio veiksmo valandų turi išlaikyti didžiulį emocinio degimo, psichologinių niuansų, sceninio susiklausymo ir griežtos archajinės poetinės rusų kalbos diktato krūvį.

Visuomenės medūzos

Režisierius abu herojus supriešina su aplinka – nuolat scenoje esančia, kiekvieną jų krustelėjimą sekančia gyva visuomenės – sostinės grietinėlės – mase. Sinchronišku judėjimu ji dažnai primena jūroje plūduriuojančias medūzas, valdomas kelių pagrindinių nervinių impulsų – paėsti ir pasidauginti. Ši masė tokia beveidė, gaji ir amžina, išgyvenanti ne tik XIX amžiaus kataklizmus, bet ir XXI amžiaus krizes.

Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai“ aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies.

Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kertiniai teatro stulpai

„Vargas dėl proto“ turi ir savo ketvertą kertinių stulpų, sukuriančių monolitinę spektaklio struktūrą. Tai Aleksandro Agarkovo vaidinamas garbusis šeimos galva, didžiai nusipelnęs biurokratijos veikėjas, konservatyvus senų papročių puoselėtojas Pavlas Afanasjevičius Famusovas.

Taip pat Vladimiro Serovo pulkininkas, be kelių minučių generolas, svajonių jaunikis Skalozubas. Dar – Andželos Bizunovič atsidavusi ir tik meile gyva tarnaitė Lizanka ir Vladimiro Jefremovo didžiojo sąmokslo dalyvis, didysis konspiratorius ir šiaip nuodėmingas padaras Repetilovas.

Šiuos personažus galima vadinti „samodūrais“, keistuoliais, bukagalviais menkystomis, sentimentaliais idiotais. Bet tai gyvi, nuoširdūs, instinktų ir aistrų valdomi žmonės. Gal net gyvesni už tragiškas proto ir jausmų kolizijas išgyvenančius Čackio ir Sofijos herojus? Režisierius retsykiais leidžia vienam šių herojų atsisėsti į pirmą žiūrovų eilę ir pasižiūrėti iš šalies į scenoje vykstantį šaršalą.

Jaunystė – neatspari

Šie jaunieji maksimalistai pasirodo esantys tokie neatsparūs, taip lengvai palaužiami, kad galiausiai įsipina į keistas, komiškas, moralę išbandančias aplinkybes.

Čackis – išskirtinė asmenybė. Tai besiblaškantis mąstytojas, bet kurio laikotarpio herojus, jaunas žmogus, nesugebantis nutylėti tiesos, atskleidžiantis ilgai brandintas tyras mintis kiekvienam kelyje pasitaikančiam menkystai. Bet galiausiai pasielgia kaip jo smerkiami nemąstantys mulkiai.

Po paskutines jėgas atimančio, beveik iki išprotėjimo, nuomario, susinaikinimo privedančio monologo išrėkęs garsiąją frazę „Karietą man, karietą!“, Čackis režisieriaus valia ištirpsta bučinyje su atgailaujančia, savo klaidas apraudančia Sofija.

Ši netikėta pabaiga ne tik išspaudžia ašarą jautresnėms žiūrovėms, bet ir priverčia susimąstyti apie tai, kiek šiais laikais vertas protas.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.