Kiek vertas protas?

2009-04-27 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 04 27
Čackis – Valentinas Novopolskis

aA

Ingrida Ragelskienė

Lietuvos rusų dramos teatras apsivalė nuo pigiausių komedijų šleifo. Jo vieningas kolektyvas priima pačius sunkiausius kūrybinius iššūkius. Spektaklius stebi atidi, inteligentiška ir ne tik rusakalbė publika. Tokie įspūdžiai liko po šiame sostinės teatre įvykusios Jono Vaitkaus premjeros „Vargas dėl proto“ pagal Aleksandro Gribojedovo pjesę.

Šis A.Gribojedovo šedevras iki šiol stulbina klasikinės formos švara, už siužetinio lengvumo ir paprastumo slypinčiomis giliomis filosofinėmis idėjomis, visuomenine politine satyra ir lyriška meilės tema. Pjesės komizmas ir aštrios tragizmo gaidos sukasi apie vieną ašį – kritiškąjį Čackį ir jį supančius herojus.

Sulaukė vertingų vaidmenų

Spektaklyje kiekvienas iš dvidešimt šešių personažų vertas atskiros apžvalgos ir įvertinimo, nors gal labiausiai džiugu dėl jaunų aktorių, paskutinio režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso auklėtinių.

Nuo 2005 m. jie laukė savęs vertų vaidmenų, gal todėl su tokiu alkiu ir entuziazmu Valentinas Novopolskis, Aleksandra Metalnikova, Viačeslavas Lukjaninovas, Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Inga Maškarina kuria jų meninėms biografijoms etapinius vaidmenis.

Ypač didelis krūvis tenka pagrindinei herojų porai. V.Novopolskio Čackis ir A.Metalnikovos Sofija per trejetą sceninio veiksmo valandų turi išlaikyti didžiulį emocinio degimo, psichologinių niuansų, sceninio susiklausymo ir griežtos archajinės poetinės rusų kalbos diktato krūvį.

Visuomenės medūzos

Režisierius abu herojus supriešina su aplinka – nuolat scenoje esančia, kiekvieną jų krustelėjimą sekančia gyva visuomenės – sostinės grietinėlės – mase. Sinchronišku judėjimu ji dažnai primena jūroje plūduriuojančias medūzas, valdomas kelių pagrindinių nervinių impulsų – paėsti ir pasidauginti. Ši masė tokia beveidė, gaji ir amžina, išgyvenanti ne tik XIX amžiaus kataklizmus, bet ir XXI amžiaus krizes.

Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai“ aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies.

Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kertiniai teatro stulpai

„Vargas dėl proto“ turi ir savo ketvertą kertinių stulpų, sukuriančių monolitinę spektaklio struktūrą. Tai Aleksandro Agarkovo vaidinamas garbusis šeimos galva, didžiai nusipelnęs biurokratijos veikėjas, konservatyvus senų papročių puoselėtojas Pavlas Afanasjevičius Famusovas.

Taip pat Vladimiro Serovo pulkininkas, be kelių minučių generolas, svajonių jaunikis Skalozubas. Dar – Andželos Bizunovič atsidavusi ir tik meile gyva tarnaitė Lizanka ir Vladimiro Jefremovo didžiojo sąmokslo dalyvis, didysis konspiratorius ir šiaip nuodėmingas padaras Repetilovas.

Šiuos personažus galima vadinti „samodūrais“, keistuoliais, bukagalviais menkystomis, sentimentaliais idiotais. Bet tai gyvi, nuoširdūs, instinktų ir aistrų valdomi žmonės. Gal net gyvesni už tragiškas proto ir jausmų kolizijas išgyvenančius Čackio ir Sofijos herojus? Režisierius retsykiais leidžia vienam šių herojų atsisėsti į pirmą žiūrovų eilę ir pasižiūrėti iš šalies į scenoje vykstantį šaršalą.

Jaunystė – neatspari

Šie jaunieji maksimalistai pasirodo esantys tokie neatsparūs, taip lengvai palaužiami, kad galiausiai įsipina į keistas, komiškas, moralę išbandančias aplinkybes.

Čackis – išskirtinė asmenybė. Tai besiblaškantis mąstytojas, bet kurio laikotarpio herojus, jaunas žmogus, nesugebantis nutylėti tiesos, atskleidžiantis ilgai brandintas tyras mintis kiekvienam kelyje pasitaikančiam menkystai. Bet galiausiai pasielgia kaip jo smerkiami nemąstantys mulkiai.

Po paskutines jėgas atimančio, beveik iki išprotėjimo, nuomario, susinaikinimo privedančio monologo išrėkęs garsiąją frazę „Karietą man, karietą!“, Čackis režisieriaus valia ištirpsta bučinyje su atgailaujančia, savo klaidas apraudančia Sofija.

Ši netikėta pabaiga ne tik išspaudžia ašarą jautresnėms žiūrovėms, bet ir priverčia susimąstyti apie tai, kiek šiais laikais vertas protas.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Į Skapiškį pro Osvencimą

    „Reforma“ iš tiesų turi karikatūros užuomazgų ir, įtariu, nori eiti jos keliu. Bet visą laiką apmaudžiai lieka kažkur šalia, lyg nuolat skaldytų lėkštą anekdotą ir mėgintų pigiai prajuokinti.

  • „Dalykai“, kurių nepamačiau

    „Dalykuose“, rodos, kūrybinės formos lieka „šalia“ liudijimų, subtiliai bandydamos jų neužgožti, daugiausia – tik iliustruoti. Bet gilesnės metaforos troškimas kankina tarsi deguonies trūkumas.

  • Pasivaikščioti su medžiais

    Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.

  • Prisilietimų ir bučinių parkas

    Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.

  • Requiem teatro epochai

    „Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.

  • Mažutė Varšuva Argentinos pampoje

    Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.

  • Įstrigti jausminiame rūke

    Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.

  • Teatre gavau į galvą (ir tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti)

    „Requiem“ čia simbolizuoja ne tik gedulą dėl prarastų nekaltų gyvybių, bet ir gilesnį susimąstymą apie tai, kokią aplinką paliekame ateities kartoms.