Kiek vertas protas?

2009-04-27 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 04 27
Čackis – Valentinas Novopolskis

aA

Ingrida Ragelskienė

Lietuvos rusų dramos teatras apsivalė nuo pigiausių komedijų šleifo. Jo vieningas kolektyvas priima pačius sunkiausius kūrybinius iššūkius. Spektaklius stebi atidi, inteligentiška ir ne tik rusakalbė publika. Tokie įspūdžiai liko po šiame sostinės teatre įvykusios Jono Vaitkaus premjeros „Vargas dėl proto“ pagal Aleksandro Gribojedovo pjesę.

Šis A.Gribojedovo šedevras iki šiol stulbina klasikinės formos švara, už siužetinio lengvumo ir paprastumo slypinčiomis giliomis filosofinėmis idėjomis, visuomenine politine satyra ir lyriška meilės tema. Pjesės komizmas ir aštrios tragizmo gaidos sukasi apie vieną ašį – kritiškąjį Čackį ir jį supančius herojus.

Sulaukė vertingų vaidmenų

Spektaklyje kiekvienas iš dvidešimt šešių personažų vertas atskiros apžvalgos ir įvertinimo, nors gal labiausiai džiugu dėl jaunų aktorių, paskutinio režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso auklėtinių.

Nuo 2005 m. jie laukė savęs vertų vaidmenų, gal todėl su tokiu alkiu ir entuziazmu Valentinas Novopolskis, Aleksandra Metalnikova, Viačeslavas Lukjaninovas, Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Inga Maškarina kuria jų meninėms biografijoms etapinius vaidmenis.

Ypač didelis krūvis tenka pagrindinei herojų porai. V.Novopolskio Čackis ir A.Metalnikovos Sofija per trejetą sceninio veiksmo valandų turi išlaikyti didžiulį emocinio degimo, psichologinių niuansų, sceninio susiklausymo ir griežtos archajinės poetinės rusų kalbos diktato krūvį.

Visuomenės medūzos

Režisierius abu herojus supriešina su aplinka – nuolat scenoje esančia, kiekvieną jų krustelėjimą sekančia gyva visuomenės – sostinės grietinėlės – mase. Sinchronišku judėjimu ji dažnai primena jūroje plūduriuojančias medūzas, valdomas kelių pagrindinių nervinių impulsų – paėsti ir pasidauginti. Ši masė tokia beveidė, gaji ir amžina, išgyvenanti ne tik XIX amžiaus kataklizmus, bet ir XXI amžiaus krizes.

Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai“ aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies.

Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kertiniai teatro stulpai

„Vargas dėl proto“ turi ir savo ketvertą kertinių stulpų, sukuriančių monolitinę spektaklio struktūrą. Tai Aleksandro Agarkovo vaidinamas garbusis šeimos galva, didžiai nusipelnęs biurokratijos veikėjas, konservatyvus senų papročių puoselėtojas Pavlas Afanasjevičius Famusovas.

Taip pat Vladimiro Serovo pulkininkas, be kelių minučių generolas, svajonių jaunikis Skalozubas. Dar – Andželos Bizunovič atsidavusi ir tik meile gyva tarnaitė Lizanka ir Vladimiro Jefremovo didžiojo sąmokslo dalyvis, didysis konspiratorius ir šiaip nuodėmingas padaras Repetilovas.

Šiuos personažus galima vadinti „samodūrais“, keistuoliais, bukagalviais menkystomis, sentimentaliais idiotais. Bet tai gyvi, nuoširdūs, instinktų ir aistrų valdomi žmonės. Gal net gyvesni už tragiškas proto ir jausmų kolizijas išgyvenančius Čackio ir Sofijos herojus? Režisierius retsykiais leidžia vienam šių herojų atsisėsti į pirmą žiūrovų eilę ir pasižiūrėti iš šalies į scenoje vykstantį šaršalą.

Jaunystė – neatspari

Šie jaunieji maksimalistai pasirodo esantys tokie neatsparūs, taip lengvai palaužiami, kad galiausiai įsipina į keistas, komiškas, moralę išbandančias aplinkybes.

Čackis – išskirtinė asmenybė. Tai besiblaškantis mąstytojas, bet kurio laikotarpio herojus, jaunas žmogus, nesugebantis nutylėti tiesos, atskleidžiantis ilgai brandintas tyras mintis kiekvienam kelyje pasitaikančiam menkystai. Bet galiausiai pasielgia kaip jo smerkiami nemąstantys mulkiai.

Po paskutines jėgas atimančio, beveik iki išprotėjimo, nuomario, susinaikinimo privedančio monologo išrėkęs garsiąją frazę „Karietą man, karietą!“, Čackis režisieriaus valia ištirpsta bučinyje su atgailaujančia, savo klaidas apraudančia Sofija.

Ši netikėta pabaiga ne tik išspaudžia ašarą jautresnėms žiūrovėms, bet ir priverčia susimąstyti apie tai, kiek šiais laikais vertas protas.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.