Kiek vertas protas?

2009-04-27 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 04 27
Čackis – Valentinas Novopolskis

aA

Ingrida Ragelskienė

Lietuvos rusų dramos teatras apsivalė nuo pigiausių komedijų šleifo. Jo vieningas kolektyvas priima pačius sunkiausius kūrybinius iššūkius. Spektaklius stebi atidi, inteligentiška ir ne tik rusakalbė publika. Tokie įspūdžiai liko po šiame sostinės teatre įvykusios Jono Vaitkaus premjeros „Vargas dėl proto“ pagal Aleksandro Gribojedovo pjesę.

Šis A.Gribojedovo šedevras iki šiol stulbina klasikinės formos švara, už siužetinio lengvumo ir paprastumo slypinčiomis giliomis filosofinėmis idėjomis, visuomenine politine satyra ir lyriška meilės tema. Pjesės komizmas ir aštrios tragizmo gaidos sukasi apie vieną ašį – kritiškąjį Čackį ir jį supančius herojus.

Sulaukė vertingų vaidmenų

Spektaklyje kiekvienas iš dvidešimt šešių personažų vertas atskiros apžvalgos ir įvertinimo, nors gal labiausiai džiugu dėl jaunų aktorių, paskutinio režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurso auklėtinių.

Nuo 2005 m. jie laukė savęs vertų vaidmenų, gal todėl su tokiu alkiu ir entuziazmu Valentinas Novopolskis, Aleksandra Metalnikova, Viačeslavas Lukjaninovas, Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis, Inga Maškarina kuria jų meninėms biografijoms etapinius vaidmenis.

Ypač didelis krūvis tenka pagrindinei herojų porai. V.Novopolskio Čackis ir A.Metalnikovos Sofija per trejetą sceninio veiksmo valandų turi išlaikyti didžiulį emocinio degimo, psichologinių niuansų, sceninio susiklausymo ir griežtos archajinės poetinės rusų kalbos diktato krūvį.

Visuomenės medūzos

Režisierius abu herojus supriešina su aplinka – nuolat scenoje esančia, kiekvieną jų krustelėjimą sekančia gyva visuomenės – sostinės grietinėlės – mase. Sinchronišku judėjimu ji dažnai primena jūroje plūduriuojančias medūzas, valdomas kelių pagrindinių nervinių impulsų – paėsti ir pasidauginti. Ši masė tokia beveidė, gaji ir amžina, išgyvenanti ne tik XIX amžiaus kataklizmus, bet ir XXI amžiaus krizes.

Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai“ aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies.

Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Eduardas Murašovas – Zagoreckis ir Vladimras Jefremovas – Repetilovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Kertiniai teatro stulpai

„Vargas dėl proto“ turi ir savo ketvertą kertinių stulpų, sukuriančių monolitinę spektaklio struktūrą. Tai Aleksandro Agarkovo vaidinamas garbusis šeimos galva, didžiai nusipelnęs biurokratijos veikėjas, konservatyvus senų papročių puoselėtojas Pavlas Afanasjevičius Famusovas.

Taip pat Vladimiro Serovo pulkininkas, be kelių minučių generolas, svajonių jaunikis Skalozubas. Dar – Andželos Bizunovič atsidavusi ir tik meile gyva tarnaitė Lizanka ir Vladimiro Jefremovo didžiojo sąmokslo dalyvis, didysis konspiratorius ir šiaip nuodėmingas padaras Repetilovas.

Šiuos personažus galima vadinti „samodūrais“, keistuoliais, bukagalviais menkystomis, sentimentaliais idiotais. Bet tai gyvi, nuoširdūs, instinktų ir aistrų valdomi žmonės. Gal net gyvesni už tragiškas proto ir jausmų kolizijas išgyvenančius Čackio ir Sofijos herojus? Režisierius retsykiais leidžia vienam šių herojų atsisėsti į pirmą žiūrovų eilę ir pasižiūrėti iš šalies į scenoje vykstantį šaršalą.

Jaunystė – neatspari

Šie jaunieji maksimalistai pasirodo esantys tokie neatsparūs, taip lengvai palaužiami, kad galiausiai įsipina į keistas, komiškas, moralę išbandančias aplinkybes.

Čackis – išskirtinė asmenybė. Tai besiblaškantis mąstytojas, bet kurio laikotarpio herojus, jaunas žmogus, nesugebantis nutylėti tiesos, atskleidžiantis ilgai brandintas tyras mintis kiekvienam kelyje pasitaikančiam menkystai. Bet galiausiai pasielgia kaip jo smerkiami nemąstantys mulkiai.

Po paskutines jėgas atimančio, beveik iki išprotėjimo, nuomario, susinaikinimo privedančio monologo išrėkęs garsiąją frazę „Karietą man, karietą!“, Čackis režisieriaus valia ištirpsta bučinyje su atgailaujančia, savo klaidas apraudančia Sofija.

Ši netikėta pabaiga ne tik išspaudžia ašarą jautresnėms žiūrovėms, bet ir priverčia susimąstyti apie tai, kiek šiais laikais vertas protas.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus, su kuriais bendradarbiavo.

  • Vaikystė nevaikiškam spektakliui

    D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.

  • Istorijos ir abstrakcijos

    „Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.

  • Liūdna LEGENDA

    Mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas.

  • Sriubos valgymas prieš pasaulio pabaigą

    Kodėl tiek daug kalbu apie vaidmenis? Nes nieko daugiau spektaklyje „Tiesiog pasaulio pabaiga“ nėra. Toks V. Masalskio metodas: apsivalyti nuo visko, kas nereikalinga, palikti tik žmogų.

  • Utopiško(s) ryšio paieškos

    Choreografė Greta Grinevičiūtė savo darbuose ieško nesamų ryšių galimybių, esamiems – įtvirtinimo modelių ir būdų nusikratyti visuomenės primestų ryšių būtinybės.

  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.