 |
| Aktorius Rolandas Kazlas Valstybinio jaunimo teatro premjeriniame spektaklyje „Raiši žirgai nešuoliuoja“ |
Praėjusį savaitgalį (balandžio 25 ir 26 d.) Jaunimo teatre režisierius Ignas Jonynas pristatė naujausią savo darbą – spektaklį pagal ispanų publicisto, scenaristo ir dramaturgo Luiso del Valio pjesę „Raiši žirgai nešuoliuoja“. Ir nors malonu pastebėti, jog pastaruoju metu Lietuvos teatrai susilaukia vis didesnio žmonių dėmesio, pavasariniam įšilusios žemės šauksmui, regis, nesugebėjo atsispirti ir potencialūs teatro lankytojai. Paskutinieji teatrinio sezono mėnesiai niekada nepasižymi žiūrovų gausa, tačiau tai, kad premjeriniame spektaklyje, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka savotišku lankomumo garantu tapęs Rolandas Kazlas, buvo matyti nemažai tuščių kėdžių, gerokai nustebino.
Pasirinkdamas mažai kam žinomo autoriaus beveik niekam nežinomą, nei laiko, nei ankstesnių pastatymų nepatikrintą pjesę, režisierius visada savotiškai rizikuoja. Ispanų dramaturgo kūrinys, matyt, taip pat nebuvo dramaturgiškai tobulas, nes režisierius, šiaip jau ganėtinai pasitikintis literatūriniu spektaklio pagrindu, ėmėsi radikalių pakeitimų, į monopjesę įvesdamas dar vieną personažą.
Apie vaidinimo fabulą šnekėti sudėtinga pirmiausiai dėl to, kad spektaklis stokoja elementaraus nuoseklumo. Scenoje plėtojamos dvi siužetinės linijos, niekaip nerandančios kontakto, kažkokių esminių, du pasakojimus siejančių taškų. Spektaklio karkasas – milijonieriaus tėvo Migelio (Rolandas Kazlas) ir jo lepūnėlio, narkotikų „prifarširuoto“ sūnaus Markoso (Giedrius Savickas) konfliktas, prasidedantis įprasčiausiu pinigų kaulijimu su bene pusšimtį kartų išsakoma, todėl isterišką publikos juoką keliančia fraze „duok pinigų“, virstantis ilgai užsitęsusiu kaubojišku žaidimu „duok į snukį ir atimk pistoletą“, ir galiausiai pasibaigiantis mistiška sūnaus mirtimi/savižudybe. Šio naujalietuviško vesterno šešėlyje tėvas pasakoja savo „kelio į žvaigždes“, grįsto neapykanta ir keršto jausmu paslaptingai Laurai (kadaise įskaudinusiai, todėl nekenčiamai, bet vis dar siaubingai mylimai), pažintimis, vedybomis iš išskaičiavimo, reketu ir t.t. Kyla klausimas, ką bendro turi šios dvi istorijos? Deja, aiškaus atsakymo režisierius nepateikia, esminių kirčių, leidžiančių vienaip ar kitaip šį sprendimą iššifruoti, nesudėlioja, todėl belieka gūžčioti pečiais ir spėlioti. Gal šiuos du pasakojimus sieja Kazlo personažo būgštavimai, jog pernelyg užsiėmęs karjera šis pamiršo savo vienintelį sūnų? Bet kur tada įvykis, spektaklio lūžis? Ar tai momentas, kai sūnus pirmą kartą nukreipia ginklą tėvui į kaktą? Ar tai sūnaus metamorfozė, virtimas beždžione (tiesiogine šių žodžių prasme – apiplėšęs savo tėvą jaunuolis iš tikrųjų ant galvos užsimaukšlina Donato Jankausko sukurtą gorilos kaukę)? Ar esminis buvo šūvis tėvui į koją? O gal šuolis nuo daugiaaukščio namo stogo? Režisieriui nepavyksta tiksliau suformuluoti pagrindinės spektaklio minties, todėl žiūrovas, deja, paliekamas „ant ledo“. O tokioje įvykių virtinėje kulminacijos apčiuopti nepavyksta (vienas svarbus įvykis tarsi neutralizuoja kitą), todėl pabyra ir pats spektaklis.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Dar vienas aspektas, neleidžiantis apčiuopti pagrindinės pastatymo idėjos, – aiškaus žanro stoka. Tiksliau, žanrų eklektika ne gerąja to žodžio prasme. Nežinia, gal tai iš dalies ir pjesės problema, tačiau spektaklį juk kuria režisierius, kuris ir privalo peržiūrėti ar užglaistyti dramaturginės medžiagos skyles bei pateikti savo interpretaciją. Žanras indikuoja tam tikras žaidimo taisykles, sceninių ženklų siuntimo ir priėmimo būdą, teksto skaitymo tinklelį. Ar įmanoma perkąsti spektaklio kevalą, kai dramatiškos sūnaus ir tėvo tragedijos fone nežinia iš kur ir kodėl savotiškame ekrane įrėmintas Rolando Kazlo vaidinamas Migelis kaip robotas, Eugene‘o Ionesco pjesėms artimu stiliumi vieną po kito pradeda vardinti prancūzų filmo „Vyras ir moteris“ visą kūrybinį personalą (nuo aktorių, režisieriaus iki administracijos). Visai kitą perskaitymo būdą siūlo to paties Migelio atsivėrimo scena: prisigėręs svaiginančio skysčio jis pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją, prisimena mylimą ir tuo pat metu nekenčiamą, gyvenimo varikliu tapusią Laurą, atsigulęs pradeda masturbuotis ir pasiekęs aukščiausią lytinio susijaudinimo fazę atžagaria ranka netyčia nušauna netoliese gulintį, beždžione virtusį sūnų. Arba netikėtai suskambęs Cheto Bakerio svingas, pajudinti klubus privertęs ne tik beždžionę-sūnų, tačiau ir peršautą koją kaubojiškai (apipylus žaizdą tualetiniu vandeniu, tada uždeginant ir, žinoma, užgeriant skausmą stipriu alkoholiu) besigydantį tėvą. Galbūt atskiros scenelės išprovokavo vienokią ar kitokią žiūrovų reakciją, taigi, pačios savaime buvo veiksmingos, tačiau šis režisieriaus žaidimas meninėmis priemonėmis tikrai nepadėjo sukurti organiškos spektaklio visumos. Dar kitaip spektaklį žiūrėti verčia masyvios, gremėzdiškos, šaltos, natūralizmo dvasia dvelkiančios Renatos Valčik dekoracijos. Kažkokių netikėtų impresijų dailininkės sukurtas scenovaizdis nepasiūlo, tačiau tampa puikia žaidimų aikštele subeždžionėjusiam sūnui. Išdidžiai, lyg soste ant aukštai iškeltos antenos sėdintis beždžionė Markosas ir virš jo galvos ūžiantys sraigtasparniai priminė legenda tapusią peraugusią gorilą King Kongą. Citatų iš senųjų filmų, ypač vesternų, spektaklyje apstu.
Ir nors savotiškais šlubčiojančio spektaklio ramentais tapo aktoriai (visų pirma Rolandas Kazlas, nors gerų žodžių nusipelno ir pastarojo kolega Giedrius Savickas), vargais negalais „ištempę“ vaidinimą ir neleidę žiūrovams nuobodžiauti, norisi tikėtis, kad ir režisierius Ignas Jonynas „Raišų žirgų“ neapleis, sudėlios spektaklio prasminius kirčius ir atskiras mizanscenas sujungs į vieną, tolygiai dirbantį organizmą. Raiši žirgai nešuoliuoja. O kiek nušuoliuos raišas spektaklis?
