Pradžioje buvo monospektaklis pagal Vlado Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“. Tada - vienos dalies spektaklis „Palata“ pagal Antoną Čechovą. Ir pagaliau subrendo dviejų dalių režisūrinis Rolando Kazlo darbas. Šį kartą kaip medžiagą spektakliui jis pasitelkė Hermano Melville´io apysaką „Bartlbis“. Jaunimo teatre pastatytas spektaklis pavadintas „Raštininkas Bartlbis“.
Spektaklio epicentre - kiek keistokas (o galbūt tiesiog uždaras, nekalbus ir vienišas) raštininkas Bartlbis (aktorius Artūras Sužiedėlis), prieš tai dirbęs neatsiimtų laiškų skyriuje (neatsiimti laiškai, anot jo, - kaip mirę). Bartlbis tampa pagrindine spektaklio lygtimi, į kurią atsakymo ieškoma iki pat pabaigos. Lygtis, neturinti atsakymo, tačiau lyg magnetas traukianti kitus. Beje, Bartlbio nešama paslaptis bei nežinomybė stumia spektaklį į priekį visas dvi su puse valandos. A. Sužiedėlio kuriamas Bartlbis, atrodo, nieko ypatingo neveikia, nereiškia atvirų ir demonstratyvių emocijų, tačiau pradžioje sukurta intriga, kas yra tas Bartlbis iš tikrųjų, verčia nuolatos jį stebėti ir ieškoti jame bent menkiausių pasikeitimų, pasakančių ką nors daugiau. Jam užtenka tiesiog tylėti ir tai atrodo įdomiai. Vis dėlto A. Sužiedėlis intrigą išlaiko iki pat pabaigos: jo personažas nieko konkretaus taip ir nepasako. Lieka dviprasmybės ir spėliojimai.
Bartlbis su savimi nuolatos nešiojasi žalią medžiaginį maišelį. Režisierius sukuria įspūdį, jog būtent tame maišelyje ir slypi Bartlbio paslaptis. Deja, maišelyje - vos keletas nereikšmingų smulkmenų. Kita vertus, tos nereikšmingos smulkmenos gali daug pasakyti apie Bartlbį: niekam nereikalingas, nieko materialaus neturintis, galų gale - tiesiog nereikšmingas. Pinigų jis neima, vadinasi, nieko apčiuopiamo jam ir nereikia. Tad ko jam reikia? Vargu ar jis pats žino atsakymą į šį klausimą.
Bartlbis įkūnija „kitokio“ žmogaus tipą. Žmogaus, nepaveikto ir nepaveikiamo pinigais. Visuomenės ir pinigų temą režisierius iškelia į pirmą planą, patį Bartlbį kaip žmogų ir jo išskirtinę asmenybę tarsi nustumdamas į antrą. Jis - tik vienas tos visuomenės egzempliorių, beje, itin retai pasitaikantis. Galima teigti, jog R. Kazlas kuria spektaklį apie žmones, kuriuos galima valdyti pinigais. Bartlbis - lyg vieniša ir nepriimtina priešybė visai materialiai visuomenei, kurioje viskas ir visada perkama už pinigus.
Kalbėdamas apie pinigus ir parsiduodančią visuomenę, R. Kazlas „įkanda“ ir dvasininkijai. Į miestą atvykęs garsus ir visų taip lauktas pamokslininkas prataria vos keletą nereikšmingų žodžių, o visą kitą šio pseudopamokslo laiką skiria įkyriai pinigų rinkliavai. Režisierius sukuria įspūdį, jog rinkliava niekada nesibaigtų, jeigu „tikintieji“ tikrąja to žodžio prasme nepabėgtų.
Spektaklio veiksmas ir istorija sukasi apie penkis pagrindinius personažus: raštininką Bartlbį, Kontoros viršiausiąjį teisininką (Rolandas Kazlas), raštininką Žnyplių (Lukas Petrauskas), raštininką Kalakutą (Arūnas Storpirštis) ir pasiuntinuką, pravarde Imbierinis meduolis (Jonė Dambrauskaitė). Kiti aktoriai dažniausiai pasitelkiami judėjimo, šurmulio įspūdžiui sukurti. Scenos centre - Kontoros viršiausiasis ir raštininkas Bartlbis. Žnyplius bei Kalakutas - tarsi jų kairysis ir dešinysis flangas, o Imbierinis meduolis - neatsiejama kontoros atmosferos dalis.
Tarp kitų aktorių galima išskirti Nerijų Gadliauską ir Andrių Bialobžeskį. Pastarasis, kurdamas Virėjo vaidmenį, pasitelkė jau nebe pirmą kartą jo vaidmenims būdingą aštriai pakilų ir pernelyg išdidų vaidybos toną. Tiesa, šį kartą, kuriant pinigais mintančio virėjo vaidmenį, toks tonas nebuvo svetimas ir kardinaliai netinkamas kuriamam personažui. N. Gadliauskas sukūrė ganaįtikinamą Konsteblio vaidmenį.
Režisieriui sekasi pasakoti žiūrovams istoriją, bet spektakliui trūksta dinamikos. Liūdnas jo koloritas kartais kiek monotoniškas, o ne visada pamatuotos tylos pauzės netgi kažkiek supainioja. Spektaklio pasikeitimus nulemia scenovaizdžio kaita.
Neringa Keršulytė sukūrė iš pirmo žvilgsnio statišką ir nuobodų, o iš tiesų mobilų ir funkcionalų scenovaizdį. Scenografė „įkurdino“ raštininkus XIX a. laikus menančioje kuklioje Volstryto kontoroje. Ją tarsi apniko rusvo juridinio nykumo epidemija. Lentynose - monotoniškos vienodų dokumentų segtuvų eilės, didžiausi šio juridinio pasaulėlio turtai ir vertybės.
Esminiu scenovaizdžio komponentu tapusios dokumentų spintos ir rašomieji stalai bent keletą kartų kardinaliai keitė savo funkcijas, taip suteikdamos spektakliui daugiau judėjimo ir kaitos: „spėjo“ pabūti ir transportavimo priemonėmis, ir bažnyčios altoriumi, ir net kalėjimo kamera.
Bartlbio nešamos paslapties mįslė taip ir liko įminta tik miglotai, tačiau režisieriui pavyko įtikinamai papasakoti istoriją apie visuomenės pasidavimą (ar tiesiog parsidavimą) spalvotosioms kupiūroms. Bartlbio kaina toje pinigų visuomenėje - keturi centai už lapą, o pseudopamokslininko - solidi krūvelė banknotų neaišku už ką. Turbūt kad už nieką.
