The love that you need
Will never be found at home.
(Bronski Beat „Small town boy“)
Tuo metu, kai daugelis Lietuvos teatrų bent vaidybos srityje bėgte bėga nuo „teatrališko“ teatro, ryškias scenines formas keisdami „kasdienišku“ buvimu scenoje, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras maištingai suka priešinga linkme: naujausios premjeros, besigręždamos į įvairias scenines tradicijas, tarytum šlovina teatro šventiškumą, nekasdieniškumą. Naujausias kūrinys, praėjusį savaitgalį pristatytas sostinės publikai, – absoliuti ryškaus teatrališkumo, teatrinės fikcijos apoteozė. Ar kas nors galėjo to tikėtis, repertuare išvydęs pavadinimą, siejamą su psichologinio teatro klasika – amerikiečių dramaturgo Tennesseeʼio Williamso dramą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“?
Su šita „Kate“ reikia apsiprasti... Dar raudonajai Mažojo teatro scenos uždangai nepakilus, žiūrovus apkurtina populiariosios muzikos ritmai. Atsivėrus erdvei, išvystame muzikantus, – kaip netrukus paaiškės, – spektaklio gyvybingumo šaltinį. Perkusininkas Ignas Kasikauskas ir gitaristas Žygimantas Juozas Bačkus ne tik gyvai atliks kompozitoriaus Jenso Dohleʼės sukurtą muzikinį takelį, akompanuos dainuojantiems aktoriams, kartkartėmis tapdami jų scenos partneriais, bet ir įgarsins veiksmą kaip nebyliajame kine. Užuomina į ankstyvuosius nespalvotus filmus – ne atsitiktinė. Režisierius Christianas Weiseʼė, turintis lėlininko išsilavinimą, kartu su kitais iš Vokietijos atvykusiais kolegomis – scenografe Julia Oschatz, kostiumų dailininku Josa Marxu – ir šviesų dailininku Audriumi Jankausku žaidžia aliuzijomis į animacijos, komikso žanrus ir scenoje sukuria keistą ir nejaukų pasaulį.
Ankštoje scenoje regime ištapyto kambario iškraipytos erdvės vaizdą. Scenovaizdis tarsi žaislinis, tačiau sykiu ir trikdantis, keliantis grėsmės nuojautą. Personažai gali išdygti iš keisčiausių vietų ir lygiai taip pat prasmegti, pranykti nežinia kur. Spektaklio kūrėjai nuolat žaidžia šia naivumo, nekaltumo, net infantilumo ir siaubo dialektika. Perprasti šias žaidimo taisykles kiek užtrunka, tačiau, įsitraukus į žaidimą, jos gali teikti tikrą malonumą, nes spektaklio forma ir jo ritmas suvaldytas meistriškai. Lygiai kaip ir dramaturgija. Dramaturgė Beate Seidel Williamso dramą sutrumpino ir adaptavo taip, kad daugiažodžiai dialogai neprailgtų, bet ir nepasimestų esmė. Ryškus ir Lilijos Vanagienės vertimą atnaujinusio Andriaus Merkevičiaus indėlis. Dramaturgės ir vertėjo dėka XX a. viduryje parašytos pjesės tekstas spektaklio veikėjų lūpose skamba natūraliai ir įtikinančiai. Ko vertas vien Tomo Rinkūno Tėtušiui sugalvotas aukštaitiškas dialektas! Šis sprendimas ne tik kuria komišką efektą, bet ir padeda atskleisti prasisiekusio provincijos kapitalisto savastį.
Režisierius savąją „Katės...“ interpretaciją vadina komedija. Komiškumo Mažojo teatro spektaklyje išties nemažai. Jis kyla iš įvairiausių neatitikimų (pvz., tarp lėliškai miniatiūrinio scenovaizdžio ir groteskiškai išstorintų personažų), iš personažų išvaizdos ir jų kalbos, iš maksimaliai sutirštinto santykių absurdo. Weiseʼė Tėtušio namus vaizduoja kaip išsipusčiusių zombių irštvą. Personažai kalba manieringai, o juda it nematomo lėlininko valdomos marionetės. Jie ir atrodo kaip šiurpios lėlės – šį efektą sukurti padeda ir įspūdingas aktorių grimas bei jų perukai (meistrės Dalia Žakytė-Bučienė ir Jolanta Gunovič). Reikia pasakyti, kad daugelis Mažojo teatro aktorių tiesiog maudosi tokiame žanre. Ilonos Kvietkutės Motušės koketavimo azartas tiesiog netelpa ankštoje scenoje, kaip ir Gintarės Latvėnaitės Mėjės pasipiktinimas ir pagieža savo vyro šeimai. Tomo Rinkūno Tėtušis – išsipūtęs kaip balionas ir dar vis pučiasi nuo pasibjaurėjimo artimųjų veidmainiavimu ir melagystėmis. Žodžiu, žaislinis namukas braška per visas siūles ir, regis, bet kurią akimirką gali išlakstyti skiedromis.
Pasišlykštėjimo vienų kitais, dangstomo po mandagiomis (ir ne visai) frazėmis, kulminacija – Tėtušio gimtadienio vakarėlis. Trys Mėjės ir Guperio vaikai – bekaklės pabaisos, anot Margretos, – kurias vaidina Larisa Kalpokaitė, Jonas Braškys ir Mindaugas Capas, – žvelgdami numirėlių veidais laiko butaforinį tortą, o šventei varžybų švilpuku toną užduoda Mėjė, po akimirkos užtraukianti „Ilgiausių metų“. Tėtušis, įkalintas milžiniškame kampuotame kūne, atvirai demonstruoja pasidygėjimą šita veidmainystės puota ir apgailėtinai nerangiai flirtuoja su Margreta. Vienintelis žmogus, kuris jam rūpi šiuose namuose, yra sūnus Brikas. Jis nuoširdžiai susirūpinęs dėl į apatiją ir savidestrukciją nugrimzdusio sūnaus, tačiau tą rūpestį sugeba išreikšti tik tokiomis frazėmis: Ką ten išdarinėjai trečią nakties? Gal ant bėgimo takelio kokių mergų pisai?
Štai čia ima vertis ir kita, nebekomiška, spektaklio pusė. Tikroji šio pastatymo „katė ant įkaitusio skardinio stogo“ yra Šarūno Januškevičiaus vaidinamas Brikas. Jis ir jo nekenčiama žmona Margreta (aktorė Teklė Baroti) – vieninteliai kamšalų nesubjauroti veikėjai, nors Briko kostiumas ne mažiau ekscentriškas – rožinis triko su baltomis prisegamomis kojinėmis. Kraštutinio abejingumo visiems ir viskam demonstravimas slepia gedulą dėl draugo netekties. Kaip sako Brikas, visuomenės atmetama dviejų vyrų draugystė buvusi vienintelis tikras dalykas jo gyvenime. Tai jis pripažįsta sunkaus pokalbio su Tėtušiu metu, o tikrąją jo būseną turėtų perteikti jautri „Bronski Beat“ daina „Small town boy“. Tačiau į šią jausmų atvertį Januškevičius dar tik pakeliui. Nežinia, ar panaši užduotis buvo kelta Baroti, tačiau jos Margreta, puikiai atliepianti burleskos stilistiką, taip pat neišlukštena dramos jaunos moters, kuri jaučiasi gyvenanti narve, tačiau beatodairiškai siekia, kad gyvenimas tęstųsi ir tada, „kai svajonė apie gyvenimą jau visai žuvusi“.
Taurelę po taurelės lenkiantis Brikas kelissyk pakartoja laukiantis, kol viskis sukels jo galvoje palaimingą spragtelėjimą ir jis nurims. „Katės...“ premjeroje tas lemtingas „spragt“ kol kas irgi neįvyko. Publika į veiksmą reagavo gana santūriai, nors aktoriai akivaizdžiai mėgavosi sceniniu žaidimu. Galbūt prie to prisidėjo ir apvilti žiūrovų lūkesčiai, kuriuos galėjo sukelti netiksli priešpremjerinė paties teatro komunikacija (neatmestina, kad dalis publikos tikėjosi išvysti kažką panašaus į „Dviese sūpuoklėse“). Vis dėlto labiausiai tikėtina, kad publika pasigedo didesnio atpažįstamumo, kuris komiškiems žanrams gyvybiškai svarbus. Tarkime, Balio Latėno Tėvas Tukeris labiau primena iš commedia dellʼarte atklydusį veikėją nei šiuolaikinės bažnyčios influencerį. Nors tekste kur ne kur prismaigstyta užuominų į šių dienų gyvenimą Lietuvoje, iš principo Tėtušio šeimos istorija lieka tiesiog teatrine istorija – egzotiška ir tolima.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
