.JPG)
 |
| Ranevskaja - Carina Boberg ir Firsas - Eivinas Dahlgrenas. Nuotrauka iš www.stadsteatern.goteborg.se |
Rimo Tumino „Vyšnių sodas” Gioteborgo miesto teatre sulaukė nemažo kritikų susidomėjimo. Be pasirodžiusių recenzijų, kuriose perpasakojamas pjesės turinys, esama ir atidesnių įsižiūrėjimų į spektaklį. Vienas tokių – Hanso Ingvaro Hansono straipsnis didžiausiame Švedijos dienraštyje Svenska Dagbladet, pasirodęs 2006 m. gegužės 5 d.
Antono Čechovo komedija „Vyšnių sodas“ pabaigia pavasario sezoną Gioteborgo miesto teatre ir pradės rudens sezoną. Žiūriu vieną paskutiniųjų spektaklių ir esu apstulbęs. Kad taip stilizuotai, taip beveik siurrealistiškai gali būti suvaidinta ši pjesė ir vis dėlto perteikti ypatingąją čechovišką scenos muziką, kartais linksmą, kartais – melancholišką. Tai apkeri. Vaidinimas prasideda prietemoje. Pasmerktojo dvaro pokylių salė primena baldų sandėlį. Kai kas nors kilsteli kėdę ar lagaminą, pakyla dulkės. Grindų lentos atsilupusios ir neprikaltos, iš gretimo kambario sklinda monotoniška melodija. Bet šitoje šlamšto pilnoje patalpoje lyg žaibas sušvyti spektaklis, magnetizuojantis lygia ir niuansuota vaidyba – pluoštu keistų likimų. Mišrioje kompanijoje, apgyvendinusioje dvarą, moterys, pirmiausiai, dvaro savininkė (Carina Boberg) ir jos podukra Varia (Anna Persson) – stiprios, aistringos; vyrai – silpni, sentimentalūs. Komiškai užsisvajoję kaip dvaro savininkės brolis (Johanas Gry), susipainioję savo kalbose, kaip ūkvedys (Thomas Nystedtas), arba sukaustyti ir įstrigę praeityje kaip ištikimasis tarnas Firsas (Eivinas Dahlgrenas). Išimtis – stipruolis Lopachinas, naujųjų laikų viešpats (Johanas Karlbergas), tačiau ir tas, kuris nepajėgia išreikšti savo jausmų.
Spektaklio intensyvumas primena kitą lietuvio režisieriaus Rimo Tumino spektaklį – Dostojevskio „Idiotą“. Prieš keleris metus pastatymas buvo parengtas Studion scenai, ir būtent čia Johanas Karlbergas pasirodė kaip galingas viso vaidinimo variklis. Tuminas ir šį kartą pasirinko tuos pačius bendradarbius – scenografą Adomą Jacovskį ir kompozitorių Faustą Latėną – ir akivaizdu, kaip puikiai sustyguota ta sąveika, kaip atgyja drąsi spektaklio konstrukcija. Patirti šį vaidybos, muzikos ir vaizdų sinchroną – tikras malonumas.
„Vyšnių sodas“ – drama apie epochos žlugimą ir naujų laikų gimimo skausmus; o stebėtojas gali laisvai pasirinkti – liūdėti su tais, kuriuos permainos paverčia pralaimėjusiais, ar džiaugtis su ateities žmonėmis. Čechovas renkasi trečiąjį kelią, įvardindamas pjesę komedija. Visa, kas vyksta, galima stebėti su šypsena. Rimas Tuminas savo spektakliu leidžia žiūrovams tai daryti, ir tai nėra nesvarbi spektaklio savybė, nes personažų charakteristikos absoliučiai taiklios – tačiau ši savybė nėra esminė.
Tai, kas prikausto žiūrovą prie Rimo Tumino spektaklio,– tai nuojauta gyvenimo ir laiko, bėgančio nuolat stovint po kartuvių virve. Šių bekraujų kilmingų žmonių nelaimė (ir laimė kartu) – kad jie į nieką nežiūri rimtai. Laikas juos paliko, ir jie skundžiasi savo dalia, bet vis dėlto atrodo, kad į savo bėdas jie žiūri kaip į greit praeisiančias. Tik naujųjų laikų žmonės, pirklys Lopachinas scenoje ir spektaklio žiūrovai salėje suvokia jų tragediją.
Pjesė „Vyšnių sodas“ dažnai vaidinama kaip moralinė pamoka – tie, kas iš visų jėgų nesidarbuoja – pražūva. Šįkart nemoralizuojama. Tiesiog stebima epochų kaita, o nuosprendį paliekama pasidaryti pačiam žiūrovui. Taip randasi angažuojantis teatras.
Vertė Alma Braškytė
