Kazlo Donelaitis

Jūratė Visockaitė 2013-11-07 Literatūra ir menas, 2013 10 25

aA

Vilniaus „Lėlės" teatro scenos prieblandoje išryškėjęs senutėlis klavesinas išsyk priminė ankstesnį ir neužmirštamą savo brolį - klavesiną Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Mažosios tragedijos" (1994), aplink kurį paskutiniame įkvėpimo šokyje sukosi Mocartas ir Saljeris. Šitie scenografiniai vartai įvedė, lydėjo ir neatstojo nuo manęs per visą spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą...", Rolando Kazlo sukurtą apie Kristijoną Donelaitį.

Tik per spektaklį supratau, kad Mozartas ir Donelaitis kūrė tuo pačiu metu - XVIII amžiaus antroje pusėje - ir jų pasaulėjautos šviesa į mūsų XXI amžių ateina skirtingais keliais, bet vienodu gyvybės vidumi. Donelaitį spektaklyje pasisekė atskleisti tokiu pat šiuolaikišku, koks yra šiandien ir Mozartas.

Antras dalykas, kurį išryškino „fantazija apie K. Donelaitį" - tai aktoriaus Kazlo režisūros nekrošiškumas pačia geriausia prasme. Po Dantės „Dieviškosios komedijos" ir „Rojaus" pamokų, po tolygaus ir be galo ilgo Dantės-akt. R. Kazlo bėgimo ratais, po Beatričės ir Dantės harmonijos sunku būtų nematyti kūrybinių paralelių, tačiau jos naujame pastatyme, naujame Tolminkiemio „darželyje", yra išaugusios teisėtai ir pačios savaime. Paukščiai juk iš tiesų čiulbėjo, meilė, poezija, juokas skleidėsi ir po anuo Italijos, ir po šiuo Prūsijos dangumi.

Kazlas, pasiėmęs Donelaitį, nepabijojo pareikšti originalios savo nuomonės („Donelaitis dažniausiai ir būna nužudomas, kai griebiamasi tik jo žodžio kaip auksinio šiaudo") ir laimėjo. Spektaklis nėra užgriozdintas hegzametrais, herojus čia daugiau tylintis nei bylojantis, žodžiai ir netgi donelaitiška dvasia, moralas mėginami perduoti suskambančiais vaizdais - ir labai dažnai tai pavyksta.

Aktorius ir režisierius savo lėtapėdiškumą sugeba „paduoti" kaip retą privilegiją. Pasirinktą detalę jis išdidina po savuoju mikroskopu, įsuka, sutvarko ją ritmiškai neskubriai - taip sakant, palieka vietos pelnytai aurai. Jau įžangoje su tuo apsamanojusiu klavesinu, kurį gal pats kadaise pasigamino ir per darbus užmiršo, Donelaitis-Kazlas drįsta vaidinti lėtai etiudiškai, tarsi skiemenuodamas kiekvieną judesį, traukdamas iš instrumento vidurių slieką ir rupūžę, įvesdindamas savo moterį kad ir per purvus, bet į visatos centrą. Ir mes, žiūrovai, šitaip čionai įeiname.

Pirmą premjeros dieną (18 d.) nuo pirmosios spektaklio dalies, kurioje karaliavo pastoriaus žmona Ona (labai žemišką poeto mūzą puikiai grafiškai įkūnijo Sigita Mikalauskaitė), gal kiek atskilo ir prailgo antroji, paėmusi domėn žemių separacijos bylą - arba po poetiško pirmojo finalo su pulsuojančiu juodu skėčiu reikėjo daryti pertraukos pauzę ir užvesti spektaklio motorą dar atskiram antram veiksmui su matininku.

Beveik dviejų valandų vaidinimas kartais primena kalvotą lygumą, per kurią einantis keliautojas šiaip jau neturi jokio tikslo, išskyrus patį ėjimą. Visoms scenoms įkrauti Kazlui kaip režisieriui pritrūksta jėgų ir tada jas turi užbaigti Kazlas-aktorius. Gėlių puokštės pasakiškai tyrai suaudžiamos į drobes, bet sumestos čionai jos buvo nemotyvuotai, tiesiog aukštai užsilipusio rekvizitininko. Iš bažnytinių metrikų perskaitoma kronika apie paliktus vaikus ir kekšes lieka pakibusiomis laikraštinėmis 5 puslapio eilutėmis.

Užtat stebuklinga žuvis Solomonas, ekvilibristiškai ištraukta herojaus iš surūdijusio vamzdžio (vėliau - teleskopo), iš visų jėgų gyva stumiasi, plukdosi per šimtmečių vandenis už to tolimo, naivaus, pritemusio palėpės lango, kur ji buvo sutverta Kūrėjo.

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.