Norvegijos menininko Jo Strømgreno kūryba Lietuvoje pažįstama jau keletą metų – matyta festivaliuose „Naujasis Baltijos šokis“ ir kitomis progomis. Lietuvoje choreografas turi nemaža bičiulių, kuriuos galima atpažinti kaip vieno iš jo sukurtų filmų personažus. „Menų spaustuvė“ pasirūpino, kad šiuolaikinio šokio ir teatro gerbėjai su nematytais ar naujais J. Strømgreno darbais galėtų susipažinti nelaukdami pavasarinių šiuolaikinio šokio programų, tad rugsėjo 19– 23 d. pristatyti jo darbai „Polaroidas“ ir „Visuomenė“.
Lietuvos šiuolaikinio šokio menininkams koncentruojantis į abstrakčius formos ir turinio klausimus, J. Strømgrenas ir jo trupė šokį suvokia kaip vieną iš šiuolaikinės teatro kalbos elementų ir jo neabsoliutina, nesirūpina žanriniu savo spektaklių grynumu – taip pelno didesnės auditorijos dėmesį ir palankumą. Jau anksčiau Lietuvoje rodytuose darbuose išsiskyręs kaip šmaikštus netipiškų temų interpretatorius, pastaraisiais savo darbais jis dar kartą įrodė esąs visuomeniškai ir politiškai aktualaus, bet deklaracijomis nesirūpinančio scenos meno šalininkas, savo darbuose dažnai pasitelkiantis humoro prisodrintą paradoksų kalbą.
Prieš porą metų sumanytas „Polaroidas“ – visuomeninės ir kultūrinės misijos Grenlandijoje rezultatas. Spektaklis sukurtas su aktoriais, kurie į žiūrovus kreipiasi inuitų kalba, jos egzotišką skambesį tik retsykiais nutraukia angliškos frazės – tai vieno (ir, ko gero, antraštinio) spektaklio herojaus gestų kalbos vertimas. Spektaklio pavadinimas, įvardijantis Šiaurės ašigalio gyventoją, scenoje įkūnytas šiaurietiškomis priemonėmis – balta fonine marška ir baltais veikėjų kombinezonais.
Kaip įprasta šiuolaikiniame teatre, „Polaroide“ nėra nuoseklaus pasakojimo ar siužeto, tradicinė prasmių ir reikšmių sistema išskaidoma nesirūpinant tiksliomis nuorodomis, kaip ją sudėlioti atgal, pateikiant tik virtinę užuominų, asociacijų, kurios verčia abejoti šiapus poliarinio rato vyraujančia tvarka. Keturios moterys, mįslingai už uždangos tysantis vyras, raudona dėmė avanscenoje, baltos dėžės leidžia sukurti gana intriguojantį plastišką spektaklį, kurio išraiškos priemonės per valandą beveik nespėja nusibosti. Garsėjantis ypatingu požiūriu į kalbą J. Strømgrenas ir šį kartą pasitelkia nemažai teksto, veikiančio kaip garsinis spektaklio elementas bei priemonė komunikavimo iliuzijai sukurti. Viena su kita besiplepančios veikėjos žiūrovams savo jausmus perteikia intonacijomis bei gestais, taip pat minimaliomis šokio judesių kombinacijomis, taigi spektakliui pasibaigus klausimas, „kas iš tiesų vyksta Šiaurės ašigalyje“, taip ir lieka neatsakytas, juolab kad dalis pikantiško veiksmo nukeliama už baltos uždangos. Bet „Polaroido“ dalių dermė žiūrovo neįpareigoja sužinoti tikslius atsakymus, įrodydama choreografo sugebėjimą šmaikščiai žongliruoti tuo, kas gali būti suvokiama kaip šiuolaikinis šokis.
iliustracija
„Polaroidas"
M. Raškovskio nuotrauka
Nuosekliau istorija pasakojama naujausiame, šiais metais sukurtame J. Strømgreno kūrinyje „Visuomenė“. Čia su kandžiu humoru žaidžiama Vakarų ir Rytų sąvokomis, pirmąją sutapatinant su iš pirmo žvilgsnio nepažeidžiama prancūziška kavos gėrimo ir degustavimo tradicija, antrąją – su iš vidaus ją naikinančiu, visur įsismelkiančiu kiniškos arbatos kvapu, netrukus įgaunančiu grėsmingus materialius pavidalus. Trys aktoriai spektaklyje taip pat daug kalba meistriškai imituodami prancūzų ir kinų tarseną, kai kada įterpdami angliškų frazių, kurios yra lyg tam tikri kelio ženklai šioje painioje ir juokingoje istorijoje su keliareikšmiu finalu.
Pabrėžtinai solidus, europietiško komforto ir kavos kvapo prisodrintas scenovaizdis su kavos puodelių kolekcija, tvarkingai išrikiuota lentynėlėse, pasirodo turįs antrąjį dugną, kurį įprasmina stalčiaus apačioje priklijuotas Mao portretas ir po grindų patiesalu besislepiantys didžiuliai kinų hieroglifai. J. Strømgrenas elegantiškai ir taikliai moka tyčiotis iš stereotipų, kurie ir Lietuvos populiariojoje kultūroje jau įgavę juokingų pavidalų – kaip toje reklamoje apie Kinijoje gaminamus lietuviškus suvenyrus, ir apie galimą kultūrinių prioritetų virsmo grėsmę kalba su smagia ironija.
Neišvengiamą veikėjų „kinizaciją“ režisierius perteikia per talentingus aktorius: jie ne tik keičia kostiumus, judėjimo manieras, elegantišką, atsainią, prancūzišką stovėseną paversdami utriruotais kinų kovos menų judesiais, bet ir akcentą, pseudokiniškų frazių tiradomis priversdami kvatotis visą žiūrovų salę.
J. Strømgrenas gerai jaučia teatro medžiagą, šokio elementai visame spektaklio kontekste neatrodo svetimkūniai, bet apie juos mažiausiai norisi kalbėti – visos veiksmo dalys dozuojamos su saiku, gerai jaučiamas spektaklio ritmas, todėl spektaklio ryšys su žiūrovais, užsimezgęs pradžioje, nenutrūksta. Šios savybės liudija ir režisieriaus talentą, ir profesinį meistriškumą, ir šiuolaikinio šokio teatre vis dar retą humoro jausmą. Tarp Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų kol kas nėra nuosekliau šia kryptimi dirbančių menininkų, atskiri mėginimai imtis panašios teatrinės kalbos buvo susiję arba su neturėjimu ką pasakyti, arba nežinojimu, kaip rūpimas mintis išreikšti scenoje. Todėl itin vertingas atrodo „Menų spaustuvės“ surengtas J. Strømgreno seminaras – galbūt jo vaisius subrandins kitų metų pavasariniai šiuolaikinio šokio renginiai.
