Kasdienybės triukšmas

Laura Šimkutė 2020-02-05 7md.lt, 2010-01-29
Scena iš spektaklio „Bang!“, režisierius Paulius Ignatavičius. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Bang!“, režisierius Paulius Ignatavičius. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka

aA

Norint būti visaverčiu, šiuolaikinį gyvenimą kaip reikiant gyvenančiu ir visų jo diktuojamų taisyklių besilaikančiu žmogumi reikia: sportuoti, užsiimti kokiomis nors saviieškos ir dvasinėmis praktikomis, valgyti tik švarų maistą, užvis geriausia rytą pradėti nuo proteino prisotintų, savo kokteiline susiplaktų vaisių ir daržovių glotnučių, būti visuomeniškai aktyviam, rengtis vietinių dizainerių sukurtais arba žinomų sportinių prekės ženklų drabužiais. Svarbiausia - nepamiršti kiekvieno elemento fiksuoti ir dalintis su pasauliu socialiniuose tinkluose, kitaip nesiskaito. Į šitokį gyvenimo būdą propaguojančios šeimos gyvenimą mums ir siūlo pažiūrėti Paulius Ignatavičius savo naujausioje premjeroje „Bang!“ pagal vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę.

Ralfas Bang (Pijus Ganusauskas) - ne pagal amžių didelis vaikas, gyvenantis truputį išprotėjusioje, bandančioje visokeriopai pasivyti visas šiuolaikybės madas šeimoje. Jis auga „Atviruose namuose“, nes mama (Indrė Patkauskaitė) realizuoja save kurdama tam tikrą moterų judėjimą, priimdama į rūsį kenčiančias ar vyrų mušamas moteris, jo tėvas (Tadas Gryn) - virtuvės įrangos pardavėjas, nesibodintis kartkartėmis atvirai pasigrožėti aukle (Milda Noreikaitė). Kiekvienas Bangų šeimos epizodas yra filmuojamas dokumentininko iš BBC (Martynas Klementjevas), nes šis berniukas Ralfas - ypatingas, gimęs su visais dantimis ir dar įsčiose sugebėjęs pribaigti sesę dvynę. Medžiagos absurdiškoms situacijoms kurti bei kelti klausimams apie esamąjį laiką - apstu.

Režisierius šiame spektaklyje - ir scenografas, ir kompozitorius: tai, ką žiūrovas mato ir ką girdi, yra jo valioje. Spektaklio atmosferą Ignatavičius dėlioja iš kasdienybės triukšmo elementų - jokių metaforų, jokio simbolizmo, tik gryna buitinė prezentacija. Fone skamba lietuviškų dainų popuri - nuo visiškos „balių“ klasikos iki Selo. Scenografija - truputis sporto salės elementų ir virtuvinis stalas, nukrautas įvairiausiais rakandais bei produkcija: čia ir proteino milteliai, sveikuoliški batonėliai, produktai iš ekologiškų prekių parduotuvės, kokteilinė, žurnalai apie jogą, o gerai įsižiūrėjus dar galima pamatyti ir papjaustytos „zakuskės“. Nes kaip kitaip parodyti, kad veiksmas vyksta Lietuvoje.

Triukšmu paremta ne tik atmosfera, bet, regis, ir visa režisūrinė koncepcija. Spektaklio ritmas pastrigęs, nes nėra dinamikos, kalnelių, žaidimo dėmesiu. Veiksmų kakofonija kaip prasidėjo, taip visą laiką ir tęsiasi, kol galiausiai nebelieka kur kilti. Tai į namus įsiveržia kaimynas (Aidas Matutis), tai nesiliauja prie atvirų namų durų stovinčių moterų skambučiai, tai - įvairios šeiminės dramos. Veiksmo daug: žiūrėk, kur nori, arba tiesiog stebėk patį Ralfą Bang, kuris dažniausiai net nesivelia į visą vyksmą, likdamas abejingas.

Atrodo, svarstant apie šį spektaklį, būtų galima kalbėti apie šiandieninių gyvenimo ypatybių kritiką, pernelyg nesveiką norą būti sveikiausiam, visuomeniškiausiam, gražiausiam ir dar visokiausiam. Užuomazgų tokiems svarstymams yra, nes personažai - veidmainiai. Dėl kuo daugiau „Like“ paspaudimų jie vaizdo įraše sufalsifikuos mėlynes ant moters kūno, būdami itin dėmesingi aplinkiniams, tėveliai tampa visiškai abejingi savo pačių sūnui, kuris kažkur kampe prašo paprasčiausio pieno, o ne beskonio proteininio gėrimo. O kur dar scenos iš ankstyvos vaikystės epizodų, kai „Atvirų namų“ šeimininkė kapojasi ir įvairiausiais epitetais išvadina kitą mamą parke, nes jų vaikai apsipyko. Dėl įvaizdžio personažai daro įvairiausius dalykus, bet vis tiek galiausiai prasimuša tikrasis jų veidas. Štai ir šiuolaikinės kaukės. Ne visi tokie geri, kokie bando pasirodyti. Viskas kaip ir aišku. O dar kiekvienas jų - tiesiog hiperbolizuotas stereotipo pavyzdys. Turbūt tam, kad būtų linksmiau. Tik Ganusausko Ralfas Bang yra lyg apie nieką, bet klausimas - ar čia apgalvota atsvara visam sceniniam triukšmui, ar tiesiog su personažu nėra kur eiti, tik abejingai sugerti viską, kas dedasi aplink.

Tam, kad „Bang!“ suskambėtų, praverstų susidėlioti akcentus, atsirinkti, kas svarbiausia, nes kai vienu metu žiūrovas atakuojamas šitokiais srautais, galiausiai ir lieka kažkokia tuštuma, dugnas, ir taip kas dieną ragaujamo gyvenimo skonis, tik pernelyg sustiprintas. Stebint Ralfą ir jo pasirinkimus, visiškai aišku tik viena - abejingumas gimdo žiaurumą.

7md.lt

recenzijos
  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.