Gruodžio 10 dieną, į „Menų spaustuvę“ ėjau žiūrėti naujausio Birutės Banevičiūtės spektaklio „Neregėtas pasaulis“ ir minėti choreografės profesinės veiklos trisdešimtmetį. O įžengusi į Kišeninę salę, pamačiusi juodos, baltos ir raudonos spalvų scenovaizdį ir to paties spalvų derinio kostiumais apsirengusias šokėjas, netikėtai mintimis persikėliau į 2010 m., kai pirmą kartą žiūrėjau tada vos prieš kelerius metus įkurto teatro „Dansema“ spektaklį „Bala žino“ (choreogr. Birutė Banevičiūtė, 2009). Prieš daugiau nei 10 metų toje pačioje salėje matytas spektaklis man atvėrė dar neregėtą teatro vaikams pasaulį. Tokį, kuriame jiems nemoralizuojama, nenaudojami tūkstančiais ryškių spalvų išmarginti objektai ir į savo auditoriją kreipiamasi tiesiai, o ne per tėvams skirtą humorą.
Spektaklis sužavėjo taip stipriai, kad pradėjau lankytis pačios Birutės, o vėliau ir „Menų spaustuvės“ rengtuose teatro vaikams festivaliuose ir nuolat stebėti naujus choreografės spektaklius. Tais laikais, dar būdama studentė, teatre sau kėliau paprastą klausimą: ką naujo pamatysiu ir pajausiu? Spektaklio choreografė, nuo 1993-ųjų kaupusi kūrybos suaugusiesiems ir nuo 1997-ųjų - darbo su vaikais patirtį, kurdama „Bala žino“ sau kėlė kur kas mažiau naivų klusimą: kaip šiuolaikinį šokį vaikams kurti taip, kad jie norėtų žiūrėti? T. y. kaip vaikus sudominti šokio, ne dramos ar lėlių teatro spektakliu, ir kaip kūrus su jais, radus būdų šiuolaikinį šokį paversti vaikams suprantamu ir prasmingu saviraiškos įrankiu, dabar jį kurti tokį, kad jis taptų prasmingas ir įdomus jiems žiūrėti.
Jei atmintis neapgauna - vaikus-šokėjus paversti vaikais-žiūrovais pavyko puikiai. Kartu su mažaisiais šokėjais Banevičiūtės-pedagogės jau tyrinėto judesio, frazeologizmų ir paprastos, atpažįstamos scenografijos derinys buvo efektyvios dedamosios patraukti ir išlaikyti 3-6 metų amžiaus žiūrovų dėmesį. O vėliau, imdamasi kurti vis kitoms amžiaus grupėms, Banevičiūtė Lietuvoje ir gerokai už jos ribų įsitvirtino kaip spektaklių kūdikiams ir labai mažiems vaikams kūrėja- profesionalė.
Į prisiminimus perkėlęs, naujausias teatre „Dansema“ sukurtas choreografės spektaklis „Neregėtas pasaulis“ gruodžio 10 d. buvo rodomas 6-18 mėnesių vaikams. Tačiau sukurtas jis buvo ne jiems. Spektaklis skirtas ir rodytas visų pirma 1-6 metų neregiams ir silpnaregiams, kuriems scenos menai kuriami ir rodomi itin retai. Tad ir pavyzdžių, ypač sėkmingų, su kuriais būtų galima palyginti spektaklį, rasti nėra lengva. Vienas ryškiausių ir įdomiausiai išplėtotų Lietuvoje vis dar yra Karolinos Žernytės „Pojūčių teatras“. Kuriant spektaklius čia daugiausia dėmesio skiriama mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems, įvairių manipuliacijų būdu jiems pasiūlant naujos, pasakiškos, mistiškos, iš kasdienio gyvenimo ištraukiančios realybės iliuziją.
„Neregėtame pasaulyje“ taip pat yra įtraukių, skirtingus pojūčius stimuliuojančių objektų. Visų pirma, tokia yra ilgomis pagalvėmis apribota šokio erdvė, pasiūta iš ryškiais geometriniais raštais išmargintų, skirtingos faktūros ir temperatūros medžiagų, skleidžiančių skirtingus garsus ir sukeliančių įvairiausius jausmus jas liečiant. Stimuliuojamai veikiantys dailininkės Medilės Šiaulytytės parinkti audinių raštai - taip pat svarbi spektaklio patyrimo dalis dar šiek tiek matantiems bei mažiausiems spektaklio žiūrovams. O švelni, meditatyvi kompozitoriaus Valerio Camporini Faggioni muzika pasiūlo ritmą jaukiai, saugiai naujų pasaulių tyrinėjimo ekspedicijai. Tačiau Banevičiūtė, kurdama „Neregėtą pasaulį“, prioritetu laikė ne tiek savo auditorijos jutimų stimuliavimą ir panardinimą į naujų pojūčių pasaulį, kiek supažindinimą su šiuolaikinio šokio menu.
Išsikeltas naujas tikslas ir daugybė metų patirties pakeitė choreografės kūrybiniame procese sau keliamus klausimus: juk klausti „kaip kurti vaikams?“ išdirbus šioje srityje beveik 15 metų - nebeaktualu. Tad 2020 m., pradėjusi „Neregėto pasaulio“ kūrybinį procesą, choreografė išsikėlė naują, kur kas sudėtingesnį klausimą: kas yra šokis? Juk tik atsakius į šį klausimą galima imtis perteikti šokį tiems, kurie jo nėra matę ir beveik ar visai jo nepamatys scenoje.
Porą metų trukusios paieškos atvedė prie pačiai Banevičiūtei netikėto atsakymo: šokis gali egzistuoti ir be vaizdo, bet jam būtinai reikalinga erdvė, laikas ir energija. Ir visai nereikia akliesiems duoti pačiupinėti šokėją, kad jie atpažintų ir suprastų judesį. Gali užtekti ir judančio kūno keliamų oro bei grindų vibracijų.
Rasti tokius atsakymus pavyko kūrybinio proceso metu kalbantis su filosofu Algiu Mickūnu ir bendradarbiaujant su aklaisiais. O tiksliau - jų šeimomis. Šių, kaip ne kartą kalbėdama apie „Neregėtą pasaulį“ yra minėjusi choreografė, rasti nebuvo lengva, nes, be visų kitų iššūkių, ši vis dar neretai stigmatizuojama bendruomenė yra uždara. Todėl nėra labai paprasta rasti ir tokių šeimų, kurios norėtų savo vaikus atvesti į jau sukurtą spektaklį. Jų tikrai yra, tačiau net ir keičiantis visuomenės nuostatoms, santykiui su skirtingų galių žmonėmis, negalią turinčių vaikų tėvai vis dar patiria tiek daug iššūkių, kad tikrai ne visi turi laiko ir jėgų galvoti apie scenos meną. Juk dalis aklųjų Lietuvoje negalės ne tik studijuoti, bet ir eiti į mokyklą, nes dalyje miestų ir miestelių tiesiog nėra tokios galimybės. Tad natūralu, kad esant tokiai situacijai, ne scenos menai yra prioritetas.
Tačiau net jei ir ne prioritetų sąrašo viršuje, jie vis tiek yra vertingi ir akliesiems bei silpnaregiams. Siekiant šią bendruomenę kuo mažiau atriboti nuo kasdienio pasaulio, svarbu ne tik kurti saugias ir patogias viešąsias erdves, bet ir suteikti galimybę susipažinti su įvairiais menais. Juo labiau, kad nuo mažens lankantis teatre, šokis akliesiems gali tapti gyvenimo dalimi. O kada nors ateity gal net ir profesiniu pasirinkimu.
Deja, kol kas Lietuvoje į spektaklį prisikviesti lengviau ne tikslinę auditoriją, o šeimas su labai mažais vaikais. Tad gruodžio 10 d. stebėjau 6-18 mėn. mažyliams skirtą beveik sausakimšą „Neregėto pasaulio“ rodymą. Žiūrėdama spektaklį sukurtą akliesiems, bet pritaikytą rodyti matantiems vaikams, nepaprastą Giedrės Subotinaitės jautrumą, mažiesiems žiūrovams teatre „Dansema“ rodomą nuo pat „Bala žino“ laikų, kūno judėjimą erdvėje tyrinėti skatinančią choreografiją ir jaunuosius magelanus, pasileidusius stačia galva į choreografės pasiūlytą nuotykį, uždaviau sau naują klausimą. Jau ir aš klausiu sudėtingiau, nes už teatro gebėjimą stebinti man dabar kur kas įdomiau, ką šis spektaklis sako apie žmones, visuomenę ir kaip joje veikia?
Viena vertus - tai, kad jo rodymai tikslinei auditorijai susiduria su iššūkiais, reiškia, kad vaikus su negalia auginančios šeimos turi svarbesnių ir sunkesnių išbandymų nei kultūrinis vaikų švietimas. Nors spektaklis gali daryti realų poveikį bendruomenei, ir, kaip sako pati choreografė, per vienerius gyvavimo metus gastroliuodamas Lietuvoje ir užsienyje jau yra jį padaręs. Vadinasi, mums, kaip valstybei, dar reikia nemažai nuveikti, kad negalia neatskirtų nuo kultūros ir kuo įvairesnio meno patyrimo.
Kita vertus, rodant „Neregėtą pasaulį“ kūdikiams, skatinat jų dalyvavimą, o tėvų - atsitraukimą, nuo spektaklio atskiriami suaugusieji. Taip, regis, ne iki galo išnaudojama galimybė juos paversti kartu kuriančiais choreografės sąjungininkais. Nors tėvai spektaklyje tokiai pozicijai, regis, neprieštarauja, o po spektaklio stebisi net ir pasyviai stebėjusiems vaikams padarytu poveikiu, bet jų įtraukimas prieš, per ar po spektaklio tą poveikį galėtų sustiprinti. Juo labiau, kad choreografės kūryboje ir edukacinėje veikloje tiek daug dėmesio skiriama vienijimui ir bendrų tikslų siekimui. Juk apskritai, kai kalbame apie neabejotinai profesionalius, kokybiškus spektaklius, svarbiausi tampa ne tiek jie ar jų kūrimui panaudotos priemonės, kiek scenos meno pasiūlomas pretekstas susitikti, patirti kolektyvinį išgyvenimą skirtingo amžiaus, galimybių bei patirčių publikoms ir visiems kartu praplėsti savo pasaulius.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
