Dviejuose sostinės teatruose - Rusų dramos ir Nacionaliniame - tuo pat metu pasirodė premjeros, pasiūliusios malonumą „pro rakto skylutę" stebėti, kas vyksta „už uždarų durų" dviejose mažose bendruomenėse - senąją, ikirevoliucinę Rusijos epochą iš paskutiniųjų besistengiančiame išsaugoti Zoikos bute ir pagal dabarties Lietuvos naujųjų laikų taisykles bandančioje gyventi daugiabučio bendrijoje. Įdomu gretinti Michailo Bulgakovo „Zoikos butą" ir Mindaugo Nastaravičiaus „Demokratiją", nes asociacijų kyla pačių įvairiausių (tarkime - ir tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, - kaip pasikeitė „inteligento" sąvokos konotacija), tik gaila, kad tokias komparatyvistines intencijas žadina veikiau dramos, o ne scenos kūriniai. Nors Pauliaus Ignatavičiaus, režisavusio „Demokratiją", pozicija - meninė ir pilietinė - aiški ir, manyčiau, daugmaž sutampanti su dramaturgo, „Zoikos butą" pastatęs Rolandas Atkočiūnas užmena nemažai mįslių.
Iš pirmo žvilgsnio tarsi aišku: režisierius ryškiai retušuoja farsinį, feljetoninį pjesės lygmenį ir į Zoikos butą žvelgia kaip į sunaikintosios epochos nuolaužą, paskutinę aristokratiško gyvenimo oazę. Tokį požiūrį visų pirma liudija neįmantri, bet subtili ir daugiareikšmė latvių dailininko Martino Vilkario scenografija. Pirmame plane - daiktais neperkrautas skoningas kambario paviljonas su kartais tampančiomis perregimomis sienomis ir keliomis dvivėrėmis durimis, už kurių - paslaptingas kambarių labirintas - išnykstančio laiko erdvė. Be to, pirmojoje spektaklio dalyje avanscenoje kelissyk „iš gelmių" išnyra pragariškoji kinų skalbykla. Būtent scenografija, šviesų dailininko iš Estijos Igorio Kapustino darbas ir Giedriaus Puskunigio muzika labiausiai padeda sukurti „stebuklingos", gebančios transformuotis erdvės įspūdį - nuolat pasikartojantį Bulgakovo kūrybos motyvą, kuris, anot žinovų, gimė kartu su „Zoikos butu".
Sakoma, kad apie Shakespeare'o „Hamleto" interpretaciją daug pasako tai, kokią knygą į rankas herojui įduoda režisierius garsioje pjesės scenoje. „Zoikos bute" tokia iškalbinga nuoroda, ko gero, galėtų tapti Lizutės daina trečiajame pjesės veiksme. Antrojoje pjesės redakcijoje, kurią ir naudoja Rusų dramos teatras, ji dainuoja: „Отчего да почему да по какому случаю / Коммуниста я люблю, а беспартийных мучаю!" („Ir kodėl, ir dėl ko įsimaišo kipšas / Komunistą myliu aš, nepartiniams šnipštas!" - vert. Elvyra Markevičiūtė). Spektaklyje gi Lizutę vaidinanti trapioji Aleksandra Metalnikova atlieka ilgesingą Aleksandro Vertinskio romansą „Viešpaties puota". Spektaklio scena, kurioje aukcione parduodamas Lizutės bučinys, spėčiau, labiausiai priartėja prie to, ką norėjo perteikti Rolandas Atkočiūnas. Daugumoje kitų scenų atmosfera kol kas randasi sunkiai, vis dėlto nusveria buitis ir sunkiasvoris realizmas, retsykiais praskaidrinamas „charakterinio" komiškumo. Negelbsti nė po butą vaikštinėjantis ir kartkartėmis pieno katei įpilantis Miręs Ivano Vasiljevičiaus kūnas, vaidinamas Valentino Novopolskio.
Spektaklis ne visiškai atsako į klausimą, ką režisieriui reiškia tas „praeinantis laikas". Pasakyti, kad tai buvo aristokratų epocha, kai valgei iš sidabrinių indų ir galėjai keletą kartų per metus lydimas tarnų nuvykti į Nicą, yra maža. Laikas turėtų būti įsirėžęs žmonėse, paženklinęs juos. O kokie spektaklyje yra ano laiko atstovai? Kas jie tokie?
Nieko nuostabaus, kad našlę Zoją Pelc vaidina neprilygstamoji Inga Maškarina - kam gi daugiau režisierius galėjo skirti šį vaidmenį, jei ne šiai aristokratiškos sceninės prigimties, santūriai ir kartu aistringai aktorei? Ak, kaip jai dera prašmatnieji Jolantos Rimkutės tualetai, kokia natūrali manierų elegancija ir rafinuotumas! (Įdomu, kad pirmajame pjesės pastatyme J. Vachtangovo teatro studijoje, kur aktorių reikalauta „būti savo personažų prokurorais" ir demaskuoti visą buržuazijos „nešvankumą, ištvirkimą ir nusikaltimus", Bulgakovo siaubui, Zoją vaidinusiai aktorei buvo priklijuota didelė nosis...) Bet ką dar sužinome apie Maškarinos Zoją? Kad ji desperatiškai ir pasiaukojančiai įsimylėjusi suvaikėjusį grafą (jį vaidina irgi „senųjų laikų" - pačia geriausia prasme - aktorius Aleksandras Agarkovas), kad trokšta pabėgti į užsienį, kad yra gudri, valdinga. O kas slypi už šių aplinkybių ir charakterio bruožų? Daugumos personažų traktuotėms stinga „antrojo plano" - tokio, kurį sugestijuoja spektaklio scenografija ir, žinoma, siūlo pati Bulgakovo poetika. Zojai ir Oboljaninovui - likiminio dėmens, kitiems, kaip tarkime, Michailo Makarovo Gazolinui ir Aleksandro Špilevojaus Cherubinui, - mistiško, makabriško ar chtoniško prado.
Įvairiapusiškiausią vaidmenį, mano nuomone, spektaklyje sukūrė Valentinas Kirejevas, suvaidinęs Zojos pusbrolį Ametistovą. Jis - tikras chameleonas, galintis tapti bet kuo, genealus likimų falsifikatorius. Ir tuo pat metu už visų jo meistriškai atliekamų triukų, už žongliravimo daugybe kaukių, nujauti slypint asmeninę dramą.
Vis dėlto po patetiško spektaklio finalo išsineši įspūdį, kad matei retro stiliaus saloninę melodramą. Po privalomų aplodismentų stovint besiskirstanti publika aptarinėja įspūdingus kostiumus ir „dingusius" titrus. Ir beveik niekas nepastebi visai greta teatro tupinčio didžiulio juodo katino...
