Vilniaus teatro „Lėlė“ fojė pasitinka čiulbesiai, švilpavimai, ciepsėjimai. Ne, akvariumo su piranijomis teatras po remonto neiškeitė į daugybę paukščių narvelių. Čia seno medžio inkiluose įrengta Julijos Skuratovos instaliacija. Pažvelgi pro inkilo ertmę, o ten - savo giesmę traukiantis mažutis paukštis. Vienas iš Ewos Piotrowskos režisuoto spektaklio „Raudonoji knyga“ veikėjų - Lietuvoje išnykusios, nykstančios ir saugomos rūšies atstovas.
Skuratovos instaliacija į teatro erdves įleidžia pavasarį: lauke vykstantis šėlsmas nesibaigia užėjus vidun ir nulydi žiūrovus į mažąją salę. Ten balandžio 20, 27 ir 28 dienomis žiūrovų laukė premjerai juodu audiniu uždangstytas rūsio skliautas ir sienos. Ir fotoaparatas. O užkulisiuose ir dar daugiau daiktų, ir lėlių, ir aktorių.
Spektaklį „Raudonoji knyga“ pradeda Erika Gaidauskaitė. Ji pasirodo kaip aktorė, bet greitai į rankas ima lėlę ir beveik visą likusį laiką valdo fotografę Kurapką, svajojančią išgarsėti, bei yra savotiška spektaklio pasakotoja. O gal net labiau - konferansjė. Mat spektaklis, labiausiai dėl režisierės ir kompozitoriaus Vidmanto Bartulio sprendimų, primena kabaretą. Ne tik muzika, judesiu (choreografė Sigita Mikalauskaitė), bet ir trumpais, vienas kitą keičiančiais numeriais, kurių metu pristatomas vis kitas į „Lietuvos raudonąją knygą“ įrašytas paukštis. Kurapka kiekvieną iš šių paukščių fiksuoja fotoaparatu (šis įtaisytas tiesiog lėlės pilve) ir apie juos vis pasižymi mažoje raudonoje užrašų knygutėje.
Kartu su Gaidauskaite scenoje: Sigita Mikalauskaitė, Deivis Sarapinas ir Andžela Vitauskaitė. Keturi aktoriai, sakydami eiliuotą tekstą, žiūrovams rodo ne tik „Lietuvos raudonojoje knygoje“ įrašytus paukščius, į sceną išveža įvairius lėles palydinčius daiktus, bet ir veikia patys. Tiesa, gyvas planas šiame spektaklyje dažniausiai tėra priemonė keisti scenas ir scenografiją, o bendrauja - lėlės. Tik pačioje spektaklio pradžioje yra trumpas, gražus aktoriaus ir lėlės susitikimas, kai Gaidauskaitės valdoma Kurapka pasikalba su iš žiūrovų salės pakilusiu ir patefoną į sceną atvežusiu Sarapinu.
Skuratovos sukurtos ir Liljanos Janavičienės, Virginijos Pajarskienės, Martyno Lukošiaus bei Gintarės Vaivadaitės-Valaišienės įgyvendintos lėlės, kaip visada stulbina subtilumu ir atida mažiausioms detalėms. Nors žiūrint spektaklį akivaizdu, kad kuriama iliuzija, tačiau ji tokia išmani, kad vis dėlto norisi patikėti, jog scenoje pasirodantys paukščiai tikrai turi plunksnas. Tačiau anaiptol neatrodo, kad jie ims ir nuskris. Lėlės valdomos ne animuojant, o minėtąjį įspūdį labiausiai stiprina tai, kad beveik visos jos sužmogintos: pakeistų proporcijų ir aprengtos rūbais. Į mielus kostiumus įvilkti spektaklio paukščiai primena Weso Andersono animacinį filmą „Šaunusis ponas lapinas“. Tačiau jų perteikiama nuotaika artimesnė rankų darbo lėlėms porcelianiniais veidais. Panašiai tarp nuotykio, žaismingo pasakojimo bei negrįžtamai praėjusio laiko lyrikos, regis, įsitaisiusi ir visa „Raudonoji knyga“.
Ryškiausias susidūrimas buvo tarp režisūros ir dramaturgijos - jis, regis, ir išprovokavo spektaklio trūkumus. Nijolės Indriūnaitės pjesė scenoje pristatyta ne originaliu pavidalu: ji pakeista ir priartinta prie režisierės sumanymo bei stiliaus. Tačiau eilėmis perteikta nykstančių rūšių nostalgija ir žmones kaltinančių nelabai gudrių paukščių kabaretas vis tiek nesusijungė į vientisą kūrinį. Tad aktoriams teko laviruoti tarp skirtingų teksto ir veiksmo nuotaikų, taip jie prarado galimybę atskleisti geriausias savo savybes. Lėlės ir daikto (pavyzdžiui, rankinės, iš kurios pasirodo Žuvėdra, ir paties paukščio, taip pat telefono ir Žvyrės ar net jau minėtos Kurapkos su fotoaparatu) santykis liko neartikuliuotas, tarsi atsitiktinis. Erzino nuspėjamas teksto rimas, glumino - loginių ryšių trūkumas.
Tačiau blogiausia režisūros ir dramaturgijos nederėjimo pasekmė pasirodė tai, kad taip ir liko neaišku, ko šiuo spektakliu buvo siekiama: informuoti apie nykstančius paukščius, motyvuoti juos saugoti, išgąsdinti dėl žmogaus indėlio į kai kurių rūšių nykimą ar atgrasyti nuo bet kokios gamtai potencialiai žalingos veiklos. Visi tikslai būtų tinkami. Vis dėlto spektaklyje išryškėję atgrasomieji motyvai turėjo ir nemenką trūkumą: įvardyta tik tai, ko negalima daryti. Tačiau taip pasiekti gerų rezultatų - sunku, kur kas efektyviau būtų iš karto pasiūlyti alternatyvą. Tad, kaip spektaklyje rekomenduojama, galima ir nemedžioti. Bet mes patys turime žinoti, kodėl apskritai medžiojama, kas medžiojama ir kokios įmanomos alternatyvos. Toliau išlieka paslaptis, ką spektaklio autoriai siūlytų daryti su jūrą teršiančiomis atliekomis, besiplečiančiais miestais, kertamais miškais, šylančiu klimatu. Imtis veiksmų - būtina, nes scenoje pasirodantys simpatiški sužmoginti paukščiai prašyte prašo juos išsaugoti.
Šiame darbe režisierės išryškinta ekologijos tema yra sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Beveik kiekvienoje diskusijoje moksliniai faktai persipina su fantazijomis ir įsivaizdavimu - tai sunku išpainioti ir suaugusiajam. O vaikams skirtoje „Raudonojoje knygoje“ problema susiaurinama iki požiūrio: „blogi žmonės kalti, kad nelieka kai kurių paukščių“. Ir net neužsimenama, kad žmonės taip pat įdeda daug pastangų juos saugodami. O „Lietuvos raudonoji knyga“ sudaryta dėl to, kad būtų lengviau tai daryti: šioji nėra tik kažkieno sufotografuotų ir aprašytų nelaimingų paukščių katalogas. Ir juo labiau, joje - ne vien tik paukščiai.
Visa tai atrodytų ne taip svarbu, jeigu spektaklio finale nebūtų parodomas „Lietuvos raudonosios knygos“ 1992 m. leidimas. Šis konkretus dokumentas, spektaklyje pasirodantis įvairiais pavidalais, neleidžia „Raudonajai knygai“ likti tik žaidimu, fantazija, kabaretu. Stebint spektaklį visai nesunku suprasti, kad mus, žiūrovus, siekiama supažindinti su šiuo leidiniu ar bent jo dalimi. Tačiau būtent informavimo, tikslių žinių suteikimo funkcija spektaklyje „Raudonoji knyga“ įgyvendinta silpniausiai.
Visa laimė, kad kelias iš „Lėlės“ mažosios salės veda pro tą pačią instaliaciją, kuri pasitiko įeinančius. Ji paukščių čiulbėjimu išlydi atgal į pavasarį. Kur jau patiems teks domėtis, kas toji Raudonoji knyga ir kaip galėtume padėti tiems, kurie dar turi galimybių išlikti.
