Kai aidint plojimams į Vilniaus mažojo teatro sceną išėjo nusilenkti naujosios premjeros - „Europiečių“ - kūrybinė grupė, režisierius Paulius Ignatavičius padėkojo žiūrovams už solidarumą ir... Tuo metu kažkur iš viršutinių eilių režisierių pertraukė įžūli replika: „Solidarumas - gerai, bet spektaklis - visiška laža!“. Kiek suprantu, žargonu tai reiškia „apgaulė“, „apgavystė“. Kadangi po akimirkos paaiškėjo, kad Ignatavičius norėjo paprašyti tylos minute pagerbti žuvusius Sirijos Alepo mieste, išsišokėlis, tuoj pat sulaukęs smerkiančių kitų žiūrovų žvilgsnių, turėjo pasijusti nemaloniai.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tokia karšta ir nekorektiška žiūrovo reakcija, stipriai disonuojanti su mūsuose giliai įsišaknijusiu teatriniu papročiu ploti atsistojus, šį tą pasako ir apie spektaklį, ne tik apie patį replikos autorių. Vadinasi, spektaklis turi galios veikti publiką, ir tas poveikis, reikia manyti, bus labai įvairus. Mąstau, kodėl karštakošiui jaunuoliui „Europiečiai“ pasirodė apgavikiški. Galbūt todėl - tik spėju, - kad spektaklyje justi ambicija (nesakau - pretenzija) gvildenti vieną karščiausių šiandienos aktualijų, bet toji ambicija pasirodė likusi tik deklaracijų lygmenyje? Toks įspūdis iš tikrųjų galėjo susidaryti. Pabandysiu paaiškinti kodėl.
Aischilo „Maldautojos“, interpretuojančios Danaidžių mitą, jau anksčiau patraukė Europos teatralų dėmesį kaip neįtikėtinai aštrų sąskambį su šia diena turinti tragedija. Elfriede Jelinek, reaguodama į pabėgėlių krizę ir konkrečiai - į tikrą įvykį Vienoje, kai kelios dešimtys pabėgėlių užėmė bažnyčią, sukūrė pjesę „Prašytojai“[i], kurią, tarp kitų režisierių, pastatė Nicolas Stemannas ir Michaelis Thalheimeris. Taip pat ir Oskaras Koršunovas, savąjį spektaklį pervadinęs į „Eglę žalčių karalienę“. Ir Koršunovas, ir Ignatavičius, dirbęs kartu su „Europiečių“ dramaturgiją sukūrusiu Andriumi Jevsejevu, be abejo, įvertino pasirinkimo riziką: juk nepaisant į Lietuvą atvykusių kelių ar keliolikos pabėgėlių šeimų, daugeliui lietuvių ši problema yra teorinė, labiau pažįstama iš žiniasklaidos reportažų, o ne iš realios patirties. Tačiau kito - svetimo, nepažįstamo - baimė lietuviams neabejotinai būdinga, dar ir kaip! Todėl abiejų spektaklių kūrėjai siekė praplėsti pabėgėlių problematiką ir abiem atvejais jie atsigręžė į mitologiją: Koršunovas - į lietuvių, Ignatavičius ir Jevsejevas - į antikinę. Tik „Eglėje...“ teksto beveik nelikę, ir spektaklio žinia yra daugiau patiriama tiesiogiai, kūniškai, klaidžiojant po apleistas buvusios ligoninės patalpas, o ne suvokiama intelektualiai (tiksliau, suvokimas ateina vėliau, apmąstant patirtus išgyvenimus), o „Europiečiuose“ stipriau apeliuojama būtent į daugiasluoksnio teksto suvokimą. Be to, Koršunovo spektaklyje kitas nėra tik pabėgėlis, jis ir kitatautis (iki šiol prisimenu „čigonišką“ kiaurai veriantį Gretos Petrovskytės žvilgsnį), ir kitatikis (arba šiaip pernelyg pasinėręs į religiją), ir „kitokių“ politinių pažiūrų atstovas. O „Europiečiai“ vis dėlto susitelkia į pabėgėlių temą, nors ir stengiasi į ją pažvelgti plačiau, pavyzdžiui, užkabindami ekstremistinių ir ksenofobinių pažiūrų genezės klausimą. Tačiau kiek iš VMT lankytojų bus pasiruošę ir norės leistis į tokį pokalbį?
Kita vertus, skaitant „Europiečių“ tekstą, kuriame Aischilo „Maldautojos“, specialiai spektakliui išverstos Audronės Kudulytės-Kairienės, jungiamos su žiniasklaidos ir socialinių tinklų, taip pat XX a. literatūros klasikos tekstais, susidaro įspūdis, kad dramaturgo ir režisieriaus vizijos ne visiškai sutapo. Galbūt klystu, bet man pasirodė, kad Jevsejevas ieškojo kuo daugiau sąlyčio taškų su šiandienine tikrove, vietomis kūrinį kreipė dokumentiškumo link, o Ignatavičius buvo linkęs pasilikti saugesnėje teatro, vaidybiškumo teritorijoje. Šiuo atveju Vilniaus mažojo teatro erdvė ir šio teatro trupė - režisieriaus, o ne dramaturgo sumanymo sąjungininkai. Aš vis dar manau, kad specifinė VMT scena labiausiai tinka Rimo Tumino ar panašios estetikos spektakliams, skirtiems gėrėtis, įsijausti, pagyventi nuo tikrovės per šviesmečius nutolusį gyvenimą, ir joje sunku sukurti kitokius, aktyvesnius scenos ir publikos santykius. Nors Godos Palekaitės scenografija, vaizduojanti apleistą baseiną su užuominomis į pabėgėlių stovyklą, irgi, kaip ir tekstas, bando nutolinti spektaklį nuo teatrališkumo („teatro, tikresnio už gyvenimą“ prasme), tačiau režisūrinis pasakojimo ir personažų traktavimas sceną tarsi izoliuoja ir apsaugo nuo tikrovės įsiveržimo. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad režisierius pasakoja Danaidžių, pagal mitą pabėgusių nuo negeidžiamos santuokos su pusbroliais, istoriją be jokio santykio. Priešingai - aliuzijos į dabartį daugiau nei akivaizdžios.
Stipriausia sumanymo dalimi laikyčiau maldautojų chorą, kurį spektaklyje sudaro penkios VMT trupės aktorės: Elžbieta Latėnaitė, Indrė Patkauskaitė, Gintarė Latvėnaitė, Ilona Kvietkutė ir Agnė Kiškytė. Jos nekuria atskirų tipažų, bet veikia kaip vienis, visuma ir tuo pat metu išsaugo savo individualumą. Spektaklio pradžioje jos dėvi stilizuotus maudymosi kostiumus, ir toks apsinuoginimas daro jas pažeidžiamas (to ir pakaktų, bet įspūdžiui sustiprinti aktorių kojos dar išmarginamos žaizdomis ir mėlynėmis). Joms atvykus prašytis prieglobsčio į Argą, jo valdovas Pelasgas (Daumantas Ciunis) numeta dėvėtų drabužių maišą tik su viršutinę kūno dalį dengiančiais apdarais - megztiniais, švarkais ir palaidinėmis. Basų, kone ant plikų kūnų užsimetusių šias drapanas moterų įvaizdžiai įgauna dar daugiau bejėgiškumo, bet kartu ir savotiško „pankiškumo“. Apskritai choras sumanytas kaip gyvai muzikuojanti ir dainas atliekanti merginų roko grupė, ir šis sprendimas suteikia spektakliui energijos, įžūlumo ir įtūžio. Užsidėjusios kaukes, primenančias ir burkas, ir antikinio teatro kaukes, „maldautojos“ erzina, provokuoja savo tiesmuku kitoniškumo demonstravimu ir tarsi tikrina kiekvieno iš mūsų tolerancijos ribas. Bet čia pat jos gali virsti baimingame laukime sustingusiu kone antikiniu choru arba - kaip pačioje spektaklio pradžioje - perpildytoje valtyje saugų krantą bandančia pasiekti žmonių grupe.
Ne viena moderni antikinės tragedijos interpretacija, ypač vokiečių teatro, parodė, kad būtent rituališki choro veiksmai, tiesiogiai, jusliškai veikdami publiką, gali padėti atverti jai tragedijos patirtį. „Europiečiuose“ maldautojų rituališkumą daugiau lemia choro forma, choreografija (judesio kūrėjas Aaron Kahn), o ne chorisčių būsenos. Tuo metu spektaklio vyrai egzistuoja ne ritualo, o žaidimo pasaulyje. Ir ne tik tyčia pabrėžtinai teatrališkas, net kičinis pagrindinių graikų dievų trio, vaidinamas Edmundo Mikulskio, Almanto Šinkūno ir Manto Vaitiekūno. Šis trio, nelyg barokinėje fejerijoje, į sceną įvažiuoja didžiuliu vežimu-gulbe ir prabyla Čechovo „Dėdės Vanios“ tekstais (linkėjimai Rimui Tuminui ir visam Mažajam teatrui), o kitoje intermedijoje - interneto komentatorių žodžiais, kurie, beje, dažnai nesiskiria nuo viešų politikų pareiškimų. Idėja aiški: dievai, lemiantys žmonių likimus, gyvena absurdo sąstingyje ir pataikauja savo silpnybėms. Ir ne tik graikų. Sprendžiant iš to, kad merginų tėvas Danajas (Tadas Gryn) vienoje scenoje meldžiasi kaip musulmonas, galima suprasti, kad, spektaklio kūrėjų nuomone, ir šios religijos garbinamas dievas „tiek pat visur žiaurus ir lygiai prievartingas“.
Argo valdovas Pelasgas taip pat visų pirma - teatro personažas (hiperbolizuota išraiška, kičinė išvaizda), tačiau jame nesunku atpažinti šiuolaikinę panikos apimtą nesubrendėlišką Europą. O štai Lekėjo (Tomas Rinkūnas), vieno iš jaunikių, ir Danajo teatrališkumą pateisinti sunkiau. Žiūrėdami į juos, regime ne šiuolaikinius europiečius, o veikiau VMT aktorinės tradicijos, kurią taip šmaikščiai pašiepia dievų trio, tęsėjus.
Trumpai sakant, teatro, kuris šiuo atveju lygus komfortui, „Europiečiuose“ daugiau nei reikėtų. Spektaklis užduoda publikai klausimus, bet neprimygtinai, lyg retoriškai, neversdamas žūtbūt į juos atsakyti. Todėl spektaklis tampa pernelyg nuosaikus, užsisklendęs nuo tikrovės, apie kurią, panašu, nori kalbėti. Ir todėl empatija pabėgėliams, kurią demonstruoja spektaklis ir ypač - lyriškas ir net šiek tiek patetiškas jo finalas, tampa teorine, deklaratyvia. Ir nuoširdesnis ryšys užsimezga stebint ne spektaklį, o teatro fojė iškabintus sirų tapytojo Majd Kara darbus.
[i] Apie Jelinek „Prašytojų“ reikšmes ir kontekstus „Teatro žurnalo“ 4-ajame numeryje rašo Lina Klusaitė. Žr. Klusaitė, Lina. Laukimo scenografija, arba Antikelionė Europos link. Teatro žurnalas, 2016/2/Nr. 4, p. 40-43.
