Nepastovumas. Kai Renesanso žmogus, atleiskite už istorinių aplinkybių supaprastinimą, jautėsi esąs visa ko centras ir jėga, po to sekęs Barokas ima viską kvestionuoti, odą persmelkia šiurpus laikinumo suvokimas. Ispanų dramaturgo Pedro Calderóno de la Barcos pjesė „Gyvenimas - tai sapnas“ (1635) plėtoja būties kaip regimybės idėją, abejoja tikrove ir testuoja laisvą valią.
Dar 2000-aisiais pagal šią pjesę sukurto Gintaro Varno spektaklio aidai nugulė teatrologų knygose, 2009-aisiais išleistas trijų Calderóno pjesių rinkinys lietuviškai (su kompaktine plokštele, kurioje įrašyta Giedriaus Puskunigio kurta muzika spektakliui!). Kažkieno romantizuojama, kažkieno jau primiršta, vis dėlto praeitis lieka praeitimi. Dabar režisuoti šį kūrinį ėmėsi Gediminas Rimeika („Meno ir mokslo laboratorija“). Žvelgiant į pastaruosius jo darbus, mažiausiai tikėjausi, kad naujausiu režisūriniu iššūkiu bus pasirinktas Calderónas. Žodis laboratorija šiuo atveju turbūt geriausiai paaiškina, kas vyksta ir kodėl. O nurodyta partnerystė su Lenkijos institutu Vilniuje ir Ispanijos Karalystės ambasada - išradingas komunikacijos žingsnis. Rimeikos vėlyvojo baroko pjesės interpretacija scenoje plėtojama kaip karališkosios šeimos drama, o nepastovumo ir neužtikrintumo tikrove jausena iškyla pirmame plane.
Po pranašystės, kad princas Sigizmundas (aktorius Laurynas Jurgelis) ateityje atneš vien skausmą ir nelaimes, Lenkijos karalius Bazilijas (Algirdas Dainavičius) uždaro savo paties sūnų nuošaliame bokšte. Po ilgų metų karalius sugalvoja patikrinti pranašystę: karalystę, kaip vaikų žaidimų aikštelę, užleidžia metų metus kalintam princui, kad pagaliau atsakytų į kankinančią dilemą - galbūt žvaigždės melavo ir sūnus bus geras valdovas, ar nulemtos nelaimės vis tik pasitvirtins.
Spektaklyje išryškėja eksperimentas su žmogumi. Karalius imasi žiauraus žaidimo leisdamas bokšte užaugusiam sūnui trumpam pajusti tikrąsias jo kilmės privilegijas - tą gyvenimą, kurį būtų galėjęs turėti. Bet, spėlionėms apie sūnaus būdą pasitvirtinus, karaliaus paliepimu princas vėl užmigdomas ir ištremiamas atgal į vienatvę. Šis dramos lūžis smarkiai įkrautas psichologizmu ir žmogaus pasirinkimų kompleksiškumu. Abu savo poelgiams turėjo priežasčių, tik kuris iš jų buvo teisesnis?.. Žiaurios pranašystės išsipildymo, kaip karaliaus Oidipo tėvas, bandęs išvengti Bazilijas, ar sūnus, kaltinamas žvėriškumu, kai visą gyvenimą buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio, todėl pajuto pyktį sužinojęs apie niekšybę?
Viskas laikina, nepastovu. Tai Sigizmundas pajautė vėl nubudęs bokšte. Suprato, kad puikybė nuves į pražūtį, kad žemiški vargai ir rūpesčiai - tik sapnas, migla. Sigizmundas patiria vidinį pabudimą: supratęs, koks trapus ir menkas yra tuštybės vedamas galios troškulys, nusprendžia elgtis visiškai kitaip nei pirmąsyk. Susivokia, kad galios nulemti socialiniai vaidmenys - tai laikinas statusas: šiandien esi valdovas, rytoj jau ne.
Scenoje nėra pertekliaus: iš storos plėvelės suręstoje konstrukcijoje kuriama bokšto aliuzija, kartu suveikianti kaip savo vakuume dusinanti įkalinimo analogija. Scenografo Oleksii Makukhino sukurti ir efektingai atrodantys kalnagūbriai virsta rūmais, primenančiais... laikiną švenčių pavėsinę. Bet, žinant, kad Sigizmundas didžiąją transformaciją patiria savo vienatvės rūme, o tikruose rūmuose esti vien menki kasdienybės rūpesčiai, toks vaizdinys atrodo pagrįstas. Permatomumo ir veidrodinių atspindžių motyvai apnuogina po grimu ir kostiumais užslėptą žmogiškąją prigimtį, valdomą meilės, garbės troškimo, galios siekio, galinčio virsti apsinuodijimu įgyta šlove.
Didysis iššūkis aktoriams - Calderóno eilutės - spektaklyje suskamba. Aktoriai nardo poetiniame tekste, pauzes ir guvias intonacijas išnaudoja personažų kandumui, situacijų komiškumui, tragizmui pabrėžti. Karaliaus patikėtinis Klotaldas (Simonas Dovidauskas) neša amžinąjį kryžių, Rosaurą (Aistė Zabotkaitė) atgina kerštas, o ją lydintis juokdarys Klarinas (Vygandas Vadeiša) tampa Sigizmundo atgimimo šaukliu. Koks puikus Estrelijos (Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Astolfo (Povilas Jatkevičius) pataikavimo karaliui šokis - reveransai, rankų mostai ir grakštumas, išsitęsiantis iki pirštų galiukų (choreografas Pawelas Sakowiczius). Ne ką mažiau įstabus vaidmuo tenka skvarbiai kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzikai, juodą scenos dėžutę jutimiškai praplečiančiai vargonų gausmu.
Spektaklis maloniai nustebino - jame džiaugsmo ras tie, kas išsiilgo teatrališkumo, bet lengvai plaukiančio, ne smaugiančiai dekoratyvaus. Perteikto šiuolaikinio žmogaus žvilgsniu, bet ne erzinančiai sušiuolaikinto.
***
Spektaklio pabaigoje aktoriai juda sulėtintai - lyg šoka, lyg rąžosi, ir taip nugrimzta į spektaklio sapną. Uždanga nusileidžia.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
