Kartą gyveno du seniai…

Gitana Gugevičiūtė 2007-03-05 Klaipėda/ Durys, 2007 02 28

aA

Vasario 8-ąją Klaipėdos Žvejų rūmų mažojoje salėje buvo pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Ilonos Kvietkutės ir Dainiaus Gavenonio „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius

Mokomės iš naujo

Spektaklį inicijavo ir jį meistravo scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius.

Klaipėdiečiai vieni pirmųjų turėjo galimybę pamatyti premjerą kiek neįprasto spektaklio, kuris, anot jo kūrėjų, „nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą“. Senų, sudribusių, raukšlėtų kūnų „geografinis žemėlapis“– spektaklio plakatas – akį patraukė vos prasidėjus jo reklaminei kampanijai.

Kilęs plakato skandalas, argumentas, jog seno kūno demonstravimas, greičiausiai, skaudžiai žeis vyresnio amžiaus žmones, liudija, kad meno senti ir mirti reikia mokytis iš naujo. Ir vis dar reikia mokytis bent jau sugyventi su menu.

Užčiuopė ir pagilino

Tai, kad spektaklio dėmesio centre atsidūrė ne kokia nors XXI amžiaus Pompadur ar įtakingas mūsų dienų karaliukas, o sukriošę seniai, kiekvienu sudilusios kremzlės trakštelėjimu liudijantys „memento mori“, iš dalies nulemia spektaklio inovatyvumą ir etinį, moralinį jo paveikumą.

D.Čepauskaitės pjesėje gyvai atskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įsprausti į tam tikrą ribinę situaciją (užstrigę savadarbiame lifte) diedas ir senė tiesiog priversti vienaip ar kitaip bendrauti. Taiklūs ir šmaikštūs dialogai, lyrinės intonacijos, atmieštos gera komizmo, ironijos doze, liudija, kad dramaturgė yra apdovanota ypatinga kalbine klausa.

Kritika netruko „užčiuopti“ D.Čepauskaitės gebėjimą grakščiame kalbos sraute palikti vietos tam tikram egzistenciniam nerimui, rūpesčiui. Spektaklio kūrėjai savo ruožtu tą egzistencinį nerimą ne tik užčiuopė, bet ir pagilino jį, praplėtė, suteikė tūrį.

Pakylėjo iki dangaus

Spektaklyje slypi stipri emocinė įtampa. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Panaudodami visą senatvės psichofizinį arsenalą I.Kvietkutė ir D.Gavenonis kuria vitališkus ir spontaniškus, energingus ir ekstravagantiškus veikėjus – Brigitą ir Alfonsą. Šie personažai vienas kitam - ir virvė ant kaklo, ir viso gyvenimo meilė.

Nekenčiamas priešininkas gyvenimo ringe ir geidžiamas partneris, kurį norisi „pakibinti“ netyčia einant pro šalį. Sąlygiškai pigiame – be scenografijos stebuklų ir techninių triukų – spektaklyje slypi pakankamai stipri emocinė įtampa, nes dviejų senų žmonių asmeninių santykių horizontalė (buitinė psichologija) perauga į ontinį lygmenį: priekaištus dėl nevykusio gyvenimo, pavydo scenas, jaukias bendrumo jausmo akimirkas pertraukia išradingai į spektaklį įpintas lietuvių liaudies pasakos „Seniai ir pupa“ siužetas („plastinius komentarus“, anot Julijaus Lozoraičio, šiai pasakai apie diedą, bobą, pupą ir Dievą originaliai atlieka E.Stundytė ir T.Gurevičius).

Jo dėka įprasta kasdienybė „pakylėjama iki dangaus“, išsiplečia iki mitinės, archetipinės, konkretaus laiko ir vietos neįrėmintos erdvės. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Tai - grįžimas į pradžią, kai kiekvienas kelias galėjo vesti į ir laisvę, ir į nelaisvę. Kuriuo keliu – į kasdienybės Pragarą ar Rojaus sodus – pasuko iš lifto ištrūkę seniai, nesiimu spręsti. Atrodo, kad „švaraus”, subtiliai mizanscenuoto spektaklio kūrėjai paliko atvirą erdvę įvairiems atsakymams.

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.