Kartą gyveno du seniai…

Gitana Gugevičiūtė 2007-03-05 Klaipėda/ Durys, 2007 02 28

aA

Vasario 8-ąją Klaipėdos Žvejų rūmų mažojoje salėje buvo pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Ilonos Kvietkutės ir Dainiaus Gavenonio „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius

Mokomės iš naujo

Spektaklį inicijavo ir jį meistravo scenografė Jūratė Paulėkaitė ir aktorius Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis bei jų „antrininkai“ – Edita Stundytė ir Tautvilas Gurevičius.

Klaipėdiečiai vieni pirmųjų turėjo galimybę pamatyti premjerą kiek neįprasto spektaklio, kuris, anot jo kūrėjų, „nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą“. Senų, sudribusių, raukšlėtų kūnų „geografinis žemėlapis“– spektaklio plakatas – akį patraukė vos prasidėjus jo reklaminei kampanijai.

Kilęs plakato skandalas, argumentas, jog seno kūno demonstravimas, greičiausiai, skaudžiai žeis vyresnio amžiaus žmones, liudija, kad meno senti ir mirti reikia mokytis iš naujo. Ir vis dar reikia mokytis bent jau sugyventi su menu.

Užčiuopė ir pagilino

Tai, kad spektaklio dėmesio centre atsidūrė ne kokia nors XXI amžiaus Pompadur ar įtakingas mūsų dienų karaliukas, o sukriošę seniai, kiekvienu sudilusios kremzlės trakštelėjimu liudijantys „memento mori“, iš dalies nulemia spektaklio inovatyvumą ir etinį, moralinį jo paveikumą.

D.Čepauskaitės pjesėje gyvai atskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įsprausti į tam tikrą ribinę situaciją (užstrigę savadarbiame lifte) diedas ir senė tiesiog priversti vienaip ar kitaip bendrauti. Taiklūs ir šmaikštūs dialogai, lyrinės intonacijos, atmieštos gera komizmo, ironijos doze, liudija, kad dramaturgė yra apdovanota ypatinga kalbine klausa.

Kritika netruko „užčiuopti“ D.Čepauskaitės gebėjimą grakščiame kalbos sraute palikti vietos tam tikram egzistenciniam nerimui, rūpesčiui. Spektaklio kūrėjai savo ruožtu tą egzistencinį nerimą ne tik užčiuopė, bet ir pagilino jį, praplėtė, suteikė tūrį.

Pakylėjo iki dangaus

Spektaklyje slypi stipri emocinė įtampa. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Panaudodami visą senatvės psichofizinį arsenalą I.Kvietkutė ir D.Gavenonis kuria vitališkus ir spontaniškus, energingus ir ekstravagantiškus veikėjus – Brigitą ir Alfonsą. Šie personažai vienas kitam - ir virvė ant kaklo, ir viso gyvenimo meilė.

Nekenčiamas priešininkas gyvenimo ringe ir geidžiamas partneris, kurį norisi „pakibinti“ netyčia einant pro šalį. Sąlygiškai pigiame – be scenografijos stebuklų ir techninių triukų – spektaklyje slypi pakankamai stipri emocinė įtampa, nes dviejų senų žmonių asmeninių santykių horizontalė (buitinė psichologija) perauga į ontinį lygmenį: priekaištus dėl nevykusio gyvenimo, pavydo scenas, jaukias bendrumo jausmo akimirkas pertraukia išradingai į spektaklį įpintas lietuvių liaudies pasakos „Seniai ir pupa“ siužetas („plastinius komentarus“, anot Julijaus Lozoraičio, šiai pasakai apie diedą, bobą, pupą ir Dievą originaliai atlieka E.Stundytė ir T.Gurevičius).

Jo dėka įprasta kasdienybė „pakylėjama iki dangaus“, išsiplečia iki mitinės, archetipinės, konkretaus laiko ir vietos neįrėmintos erdvės. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Tai - grįžimas į pradžią, kai kiekvienas kelias galėjo vesti į ir laisvę, ir į nelaisvę. Kuriuo keliu – į kasdienybės Pragarą ar Rojaus sodus – pasuko iš lifto ištrūkę seniai, nesiimu spręsti. Atrodo, kad „švaraus”, subtiliai mizanscenuoto spektaklio kūrėjai paliko atvirą erdvę įvairiems atsakymams.

recenzijos
  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.