Balandžio pabaigoje tryliktą kartą prasidėjo festivalis Naujosios dramos akcija. Šią NDA atidarė svečiai iš Rusijos - studijoje SounDrama Vladimiro Pankovo sukurtas spektaklis „Aš, kulkosvaidininkas“. 2003 metais susibūrusių kūrėjų komanda dirba muzikos ir scenos meno srityse, kuria eksperimentinius pastatymus, taip pat tęsia ankstesnėje kūryboje išsikristalizavusio žanro soundrama, jungiančio dramos spektaklio ir miuziklo estetiką, ieškojimus.
Jauno dramaturgo Jurijaus Klavdijevo pjesė - tai ilgas jauno samdomo žudiko monologas apie karą. Vaikinas kalba ir už save, ir už senelį, perpasakodamas jo karo laikų prisiminimus. Klavdijevo pjesė atskleidžia dviejų skirtingų kartų karo patirtis ir suvokimą. Dramaturgas pjesėje karo destrukciją pateikia kaip kasdienybės elementą, galintį įsiveržti į bet kurio žmogaus pasaulį. Žudantis ir naikinantis Jaunuolis patiria siaubą, kai jam pačiam tenka nukentėti, patekus į susišaudymą, kuriame žūsta jo draugai. Tuomet, kai jaučia kulkų ištaškytus jų kūno gabalėlius ant savęs, jis pradeda matyti paraleles tarp karo ir gyvenimo.
Režisierius itin laisvai interpretuoja Klavdijevo tekstą. Šalia Jaunuolio (Aleksejus Černychas) monologo, kuris ir yra spektaklio pagrindas, naudojami papildomi tekstai įvairiomis kalbomis, pasigirsta ir karo Gruzijoje inspiruotos eilutės (dabar jas galėtų pakeisti šviežiausios aktualijos - įvykiai Libijoje), muzikiniai intarpai. Scenoje, tarsi karo lauke, susipina skirtingos tautos, įsitikinimai, religijos.
Kaip daugelyje kitų pastatymų pagal naująją dramaturgiją, spektaklio išraiškos priemonėmis pasirinktos šiuolaikinės technologijos. Naudojant garso aparatūrą, kuriamas muzikinis spektaklio fonas (muzikos vadovas - Sergejus Rodiukovas), kurį moduliniu sintezatoriumi valdo Aleksandras Pleningeris. Scenoje įsikūręs aukščiau kitų spektaklio dalyvių jis atrodo kaip savotiškas karo dievas, žaidžiantis elektroninės muzikos motyvais, valdančiais aktorių vaidybos tempą. Dominuoja destruktyvi elektroninė muzika, atspindinti chaotišką veiksmą scenoje, daugelis monologų sakoma per balsą deformuojančius mikrofonus. Tokios garsinės konstrukcijos kaitaliojasi su spektaklio muzikiniu leitmomotyvu pasirinkta „The Eagles“ daina „Hotel California“. Nors pagrindine spektaklio išraiškos priemone režisierius pasirenka garsą ir žaidimą su juo, jį dekonstruojant, tačiau teatrališkas vizualumas čia taip pat labai svarbus, o spektaklio rekvizitas pripildytas simbolių ir metaforų.
Pagrindinė aktorių vaidybos aikštelė - kelių aukštų konstrukcija, dengiama kraujo raudonumo medžiagos gabalų (scenografas Maksimas Obrezkovas). Po ją karstosi aktoriai, jų chaotiškas judėjimas, derinamas prie muzikos kaitos, primena už virvučių tampomų marionečių spektaklį. Scenografija naudojama kaip tribūna, išdidintas atrakcionų parko šaudyklos modelis ar pasaulio viršūnių susitikimo posėdžių salė. Valdžia atlieka griaunamosios jėgos vaidmenį - kostiumuoti aktoriai, užsidėję politikos figūrų Vladimiro Putino, Hillary Clinton, Nicolas Sarkozy, Julijos Tymošenko, Baracko Obamos kaukes, užsuka infernališką spektaklio maskaradą.
Režisierius spektaklyje kuria įvairių žanrų sintezę - komediją keičia politinė satyra, groteską - tragedija. Natūralu, kad nuo Stanislavskio laikų Rusijoje yra stipriai įsitvirtinusi psichologinės vaidybos mokykla, tačiau šiame spektaklyje su tikra žanrų mišraine energingi ir išraiškingi aktoriai puikiai perpranta kiekvieno žanro stilistiką ir ją įgyvendina. Ir nors spektaklyje yra tik du aiškiai apibrėžti personažai - Jaunuolis ir Senelis (Andrejus Zavodiukas), o visi kiti yra veikiau ženklai, simboliai, alegorinės figūros, sunku išskirti vieną ar kitą ryškesnį vaidmenį. Pankovo spektaklio aktoriai gerai jaučia vienas kitą ir veikia kaip tvirtai „susigrojęs“ ansamblis.
Šiandieninė karta apie karą kalba ne su šalta ironija, kaip kadaise pasauliui akis atvėręs Ericho Marijos Remaque´o „Vakarų fronte nieko naujo“, o su įžūliu šypsniu veide. Pankovo spektaklyje veikia nužmogėję personos. Tad jei galima teigti, kad nuo Remarque´o kūrinio prasidėjo karo kritika literatūroje ir kituose menuose prieš jį kovojant su ironija, tai dabar matome, kokį pavidalą ta kritika įgauna šiandien jaunų, savo laiką reflektuojančių žmonių rankose. Karo mechanizmo mėsmalė pasitraukia iš pirmo plano, čia dominuoja politinių sluoksnių išdaigos. Ir nors režisierius savo pasisakyme teigė nestatęs politinio spektaklio, vaidinime „Aš, kulkosvaidininkas“ konkreti dabartis (Jaunuolio patirtis) tiek sumišusi su buvusio karo tematika (Senelio patirtis), kad politinis spektaklio prieskonis yra žymiai stipresnis.
Pankovas scenoje sukuria išties pragarišką atmosferą - šalia groteskiškų šypsenomis pasipuošusių šiandienos pasaulio galingiausiųjų scenoje pasirodo ir karui nusipelniusių praeities karvedžių ir diktatorių portretai. „Aš, kulkosvaidininkas“ - tai suabsoliutintas tūkstančių metų istoriją skaičiuojančio karo veidas. Iš tiesų čia net nesvarbi konkreti atskiro žmogaus, patekusio į jo sukūrį, istorija. Pirmame plane, priešais scenografijos konstrukciją, vaizduojamas buitinis tarybinių laikų kaimo vaizdelis. Tyloje duoną lėtai pjausto senyvas vyriškis su mergina. Chaotiškas politikų karnavalas vyksta atskirai nuo veikiančiųjų pirmame plane, kol įsiveržia į jų gyvenimą. Ir staiga Jaunuolis, atvaizduodamas Senelio praeitį, užsidėjęs kulkų apkabas išeina į karą, o Mergina (Anastazija Syčeva) jo rankose virsta kulkosvaidžiu ar rūpestingai sūpuoja ne kūdikį, o ginklą.
Ir nors šiuo spektakliu bandoma eiti link įvairių meno sričių jungties pasitelkiant performanso elementus, provokuojant publiką į ją nukreipus automatą su lazeriniu taikikliu bei kartojant ne tiek scenos partneriams, kiek žiūrovams adresuotas politikų kalbas, tačiau gyvesnio atsako kūrėjams pasiekti nepavyksta. Interaktyvesnį žiūrovo santykį su spektaklio kūrėjais blokuoja itin teatrališkos priemonės, primygtina žanrų sintezė (nors ir suteikianti galimybę pasireikšti universaliems aktoriams), išmušanti iš vėžių dviejų lygiagrečiai pasakojamų istorijų kaita, tikslingai kuriama chaotiška scenų dėlionė. Režisierius, naudodamas vienokias išraiškos priemones, tarsi siekia užmegzti aktyvesnį ryšį su spektaklio stebėtojais, tačiau tuoj pat panaudodamas kitas jį nutraukia.
Dar vienas svarbus faktorius šio spektaklio galutiniam įgyvendinimui turėtų būti ir pirminė jo atlikimo vieta - apleistos „Projekt fabrika“ patalpos. Tuo tarpu Vilniuje spektaklis buvo rodomas Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Galima numanyti, kad netradicinėje, teatrui svetimoje erdvėje fantasmagorinis spektaklio sluoksnis įgauna gerokai didesnį svorį, o ir publikai suteikiamas nesaugumo jausmas, tad aktoriams lengviau ją valdyti ir įtraukti į spektaklį.
Festivalio kataloge teigiama, kad „Aš, kulkosvaidininkas“ buvo dar vienas žingsnis, soundramą įprasminant kaip tarptautinį teatrinį žanrą, kaip kalbą, nereikalaujančią vertimo, nes visiems suprantamą. Tačiau žmogus, nesuprantantis pagrindinės spektaklio kalbos ir nežinantis lokalaus Rusijos konteksto, jį vertins daugiau vizualiniu aspektu, ieškos simbolių ir metaforų. Todėl labiausiai atmintyje įstrigo demoniškas politikų kaukių siautulys, teatrališkasis spektaklio lygmuo, kuris savo ruožtu visgi trukdė iki galo suvokti kitą, ko gero, daug svarbesnį spektaklio sluoksnį - Jaunuolio ir Senelio istorijas.