„Eugenijus Oneginas" pagal Rimą Tuminą
Ilgai neslopo aistros dėl „Eugenijaus Onegino", kurį režisavo ir atvežė į Vilnių Maskvos E. Vachtangovo teatro vadovas Rimas Tuminas.
Pastatęs kone visas Antono Čechovo pjeses, Michailo Lermontovo „Maskaradą", Nikolajaus Gogolio „Revizorių", Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto", Tuminas žengė Aleksandro Puškino link - o kur dar galima eiti rusų dramos keliais? Žvelgdami į vėlesnius laikus rasime Leonidą Andrejevą, Aleksandrą Bloką, Vladimirą Majakovskį, čia pat ir socrealistai, kurių jau esame sotūs. O atsigręžę atgal, visada, kad ir per kitų (Gogolio, Aleksandro Ostrovskio, Levo Tolstojaus ar Ivano Turgenevo) galvas, atsiremsime į Puškiną - tai pradžių pradžia, pirminis skirtingų žanrų literatūros šaltinis. Jis parašė ir pirmąjį Rusijoje eiliuotą romaną „Eugenijus Oneginas", aprėpusį plačiausius ir giliausius ano meto gyvenimo sluoksnius.
Pasak Jurijaus Aichenvaldo, „Puškinas - tai pasaulio aidas". Taip, aidas, kuris atsiliepia į viską, - į gamtos, istorijos reiškinius, visuomenės ir žmogaus gyvenimo įvykius.
Tai, kad Rimas Tuminas ryžosi į dramos sceną perkelti „Eugenijų Oneginą", mėgindamas aprėpti neaprėpiama, suvokti šį kūrinį protu ir jausmais, yra drąsus, ambicingas užmojis. Juo labiau Rusijoje, kur vyrauja chrestomatiniai šio literatūros kūrinio vertinimai, kur kiekvienas savaip suvokia Puškiną.
Kiekviena romano strofa keičia kryptį, tarsi autorius siektų vis naujos temos, vengtų priartėti prie pagrindinių savo personažų ar prie įvykių kulminacijos (o jų čia keletas - lemtinga pažintis, dvikova, tragiškas jausmų proveržis finale).
Per margaspalvę įvykių, nuotaikų, įspūdžių mozaiką vingiuoja plonytė linija - dramatiška Eugenijaus ir Tatjanos meilės istorija, Olgos, Lenskio, Auklės, Motinos likimų atšvaitai. Sodrius jauno dvarininko, aristokrato kasdienybės aprašymus praturtina lyriniai poetiniai vaizdai - tolstančių prisiminimų žiupsnis, kerinčios gražuolės Zizi ar husaro Pychtino, pretendavusio į Tatjanos ranką, bet atstumto, paveikslas, medžioklės ir jodinėjimo scenos, nykokas, bet jaudinantis rudens peizažas, knyga ir vyno taurė ant Onegino stalo... Kartais į tuos vaizdus žvelgiama lyg iš tolo, kartais - iš arti, su gyvomis detalėmis, smulkiausiai aprašoma, kaip pedantiškai dendis rengiasi vakarui, koks jo garderobas, aksesuarai ir t. t. Tarsi Puškinas būtų genialiai išpranašavęs kinematografo atsiradimą ir specifiką...
Kaip visa tai susemti, sunerti, kuo sutvirtinti inscenizaciją? Kaip iš poeto tekstų dirbtinai sudėlioti tikrus dialogus? Kaip surasti romanui adekvačią teatrinę formą? Suderinti laikus?
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, „Eugenijus Oneginas" kelis kartus į sceną perkeltas operos pavidalu (ir ačiū Dievui, kad niekam neatėjo į galvą greitosiomis sukurpti baleto ar miuziklo). Piotras Čaikovskis parašė neblogą (o ar būna labai gerų?) operos libretą, kuriame, aišku, kartu su muzika, išskleidė kone viską, kas romane svarbiausia. Juk vien balsu galima išreikšti daugybę prasmių ir jausmo niuansų. Tačiau užčiuopti tą svarbiausia nėra paprasta. Tuminas nė neketina kurti vientiso siužeto, plėtoti fabulos - kompensuoti dramaturgijos trūkumą režisierius mėgina grynuoju teatru. Poeto įvaizdžius, herojų santykius išreiškia nebyliomis vaidybinėmis scenomis, mažyčiais epizodėliais, mizanscenomis, poetinio teksto inkrustacijomis. Išradingas teatro „tekstas" spektaklyje aiškiai persveria, atrodo, Tuminui net geriau, kad dramaturginė kanva tokia trapi, nes nereikalauja laikytis „istorijos", suteikia daugiau laisvės. Kurti teatrinį audinį jam talkino nuolatiniai patikimi bendraautoriai - dailininkas Adomas Jacovskis, kompozitorius Faustas Latėnas. Šįkart drauge dirbo ir baletmeisterė Anželika Cholina.
Kadaise Tumino „Maskarade" atgijo siautulingi Peterburgo vaizdai, kurių fone veikė spalvingi personažai. „Eugenijaus Onegino" veikėjai tolydžio irgi įsukami į gyvą, judrų foną, tik retsykiais iš jo reljefiškai iškyla, kad suvaidintų bežodę sceną arba perskaitytų eiliuoto teksto ištrauką, kartais tiesiogiai, o kartais tik asociatyviai susijusią su ta scena ar personažu. Improvizacinis metodas leidžia spektaklyje atsirasti ir nebūtiems personažams, feliniškiems keistuoliams. „Maskarade" tai buvo Sniego žmogelis ar Skenduolis, o čia - po sceną besiridinėjanti kažkokia šmėkla neūžauga, keisti sveikintojai, atėję į vardynas, juodoji dama - memento mori, nenustygstantis baleto klasės repetitorius, atliekantis cirko pratimus...
Bet visa ko pradžia teatre - erdvė. Šįkart Tuminas su Jacovskiu, kaip anuomet Anthony's Minghella su dailininku Michaelu Levine'u, statydami LNOBT „Madame Butterfly", kuria magišką erdvę. Minghellos spektaklyje veidrodinis fonas turėjo išryškinti atkarpėlę, paslaptį, intymumą (pavyzdžiui, Butterfly, lyg užmigęs drugys, guli už širmos, pasislėpusi nuo žiūrovų, bet vis tiek ją matome veidrodžio atspindy), o „Eugenijaus Onegino" erdvę siekiama išdidinti, parodyti, kad žmonės ne vieni, kad visada atsiranda liudytojų...
Stebina neišsenkama Jacovskio vaizduotė. Ne savo braižą jis demonstruoja, o kaskart pasineria į autoriaus vaizdų pasaulį, kondensuoja juos, atmesdamas smulkmenas (pakaktų palyginti „Pirosmani, Pirosmani...", „Maskaradą", „Nusišypsok mums, Viešpatie", „Makbetą"). Scenografas išmintingai ir subtiliai koduoja režisieriaus koncepciją, sukuria sodrią scenos atmosferą. Viename pokalbyje dailininkas sakė, kad rengdamasis „Eugenijui Oneginui" daug galvojęs, bet galų gale nieko nepadaręs... O iš tikrųjų sukūrė puikų scenovaizdį, įkvepiantį jame veikti. Veidrodis, nuo seniausių laikų naudojamas kaip metafora, šį kartą perskelia scenos erdvę į du polius - šiapus ir anapus, plastiškai išreikšdamas mintį apie pasaulio reiškinių dualizmą, herojaus dvilypumą. Veidrodis nežvilga, kaip paprastai, nemeta ryškaus atspindžio, jis panašus į didžiulę ledo uždangą ar langą į kitą realybę. Uždangai vos vos pasvirus, atsiranda menamas atspindys, kuris primena, kad matome vieną iš „Eugenijaus Onegino" variantų - tik kūrinio aidą XXI a. scenoje, o veikėjai atvykę iš ten, iš kur dar niekas negrįžo.
Tamsaus stiklo paviršius atspindi baleto pamokas (deja, jos šiek tiek mokyklinės ir neperteikia įžymiosios Talioni ar Istominos laikų romantinio efemeriškumo) su griežta juodąja Mokytoja (tiek ją, tiek senutę Auklę įspūdingai vaidina Liudmila Maksakova) ir baltai aprengtu kordebaletu, kuris persikūnija į kaimo mergelių būrį, meiliai supantį vienišuolę Tatjaną. Kartais toje erdvėje lyg pro rūką matyti mirgančios, kažkur plaukiančios žalsvos švieselės - ar tik ne klaidžiojančios vėlės siunčia signalus?
Tuminas yra sakęs, kad iš pradžių ketino statyti spektaklį apie Tatjaną - taurią, tyrą, mylinčią sielą. Bet romanas pavadintas ne jos vardu, tad režisieriaus valia Oneginą vaidina du aktoriai. Veidrodis sceną padalija į šiapus ir anapus, o režisierius veiksmo laiką perskelia į sąlyginius dabar ir anuomet: matome pusamžį, gyvenimo nuvargintą vyriškį (Sergejus Makoveckis) - tai spektaklio dabar, ir jauną dendį (Viktoras Dobronravovas) anų laikų scenose. Aštraus silueto, šaltas jaunasis Oneginas su juodu paltu ir aukštu cilindru atrodo tarsi nužengęs iš Mstislavo Dobužinskio piešinių (1936), skirtų pirmajam romano vertimui į lietuvių kalbą (Antanas Venclova baigė jį versti tik po karo).
Čechovo „Žuvėdroje", manyčiau, svarbiausia išspręsti talento klausimą, interpretuojant Treplevą, Trigoriną, Niną Zarečnają, net Arkadiną, antraip spektaklis bus apie nieką, o čia svarbu suvokti Onegino, prieštaringiausio personažo, psichologinę mįslę. Kas jis? Koks? Kaip traktuoti kūrinio finalą? Ar tai jaunystės laikų gyvenimo būdo tęsinys? Ar tikro jausmo prabudimas? (Palyginimui vertėtų prisiminti Puškino „Akmeninio svečio" pabaigą.) Tuminas sako, kad herojaus dar lyg ir nėra, vyksta jo paieškos. Jį turime pažinti iš to, kas dedasi aplinkui.
Ne kartą patyrėme, kaip aktoriai Tumino rankose, tarsi apsigaubę režisieriaus pasaulėjauta ir vaizduote, atverdavo giliausius vaidmens klodus. Štai kad ir „Revizorius" - kiek ten būta vaidybos stebuklų! Negaliu pamiršti Vytauto Šapranausko Gorodnyčiaus, švelniai, rūpestingai statančio ant žemės kėdę, pakeltą įtūžio akimirką, jo monologo prie nepastatytos cerkvės, to gailesčio ir meilės, kuriuos jis pajuto Chlestakovui, alkanam sužvarbusiam vaikėzui, kokį vaidino Arūnas Sakalauskas, Andriaus Žebrausko Počtmeisterio, nusususio valdininkėlio, turinčio slaptą aistrą skaityti svetimus laiškus... Ir daugelio kitų... Vyliausi, kad E. Vachtangovo teatro aktoriai irgi leis pajusti panašų stebuklą. Bet pasigedau tikros ansambliškos vaidybos, tos pustonių sutartinės, kuri skambėdavo Tumino „Vyšnių sode", „Nusišypsok mums, Viešpatie", „Madagaskare", kituose spektakliuose. „Onegine" kiekvienas už save - duoda tiek, kiek nori, kiek pajėgia, neieško gyvybingo ryšio su partneriu. (Gal tai rusų teatro su nusipelniusiomis „žvaigždėmis" problema?) Labiausiai pasigedau Onegino, nors jų, kaip minėjau, buvo du - šaltas rafinuotas dendis, ciniškai nukreipęs ginklą į draugą, pažinusį tikrą jausmą, ir antrasis, daug įgijęs, dar daugiau praradęs, tarytum mėginantis susilieti su autoriumi... Beje, man pasirodė, kad yra ir trečias Eugenijus, programėlėje įvardytas Atsargos husaru, visur dalyvaujantis su vyno taure rankoje, viską stebintis, jaučiantis (jį vaidino žavus aktorius Vladimiras Vdovičenkovas). Jame, ko gero, buvo daugiausia ir Onegino, ir Puškino... Laukiau, gal finale įvyks stebuklas - Oneginas peržiūrės savo gyvenimo bylą, apmąstys savo praeitį. Bet dramatinio akcento nebuvo, režisierius savo Oneginų neatskiria, leidžia senajam terptis į veiksmą ir nelieka to būtino atstumo, kuris leistų į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies. Puškinas, o šiek tiek vėliau Ibsenas, savo herojus baudė atimdamas iš jų meilę, gebėjimą mylėti. Kokią nuobaudą gauna Oneginas? Meilės tema spektaklyje dramatiškiausiai skamba iš Tatjanos lūpų, gal dar iš Lenskio (Vasilijus Simonovas) - toks jis naivus, vaikiškas, sklidinas vilties... O kam buvo sumanytas antras Oneginas, nesupratau.
Tuminas kaip ir anksčiau žaidžia turima medžiaga, laisvai improvizuodamas dėlioja savo vizijų mozaiką. Skamba Puškino paradoksų, ironijos, kartėlio aidas. Ir lyriniai posmai, ir ilgesio tonai. Gražiausios, labiausiai jaudinančios scenos tarsi pratęsia Puškino apmąstymus, juos komentuoja. Suprantama, kodėl teatro „tekstas" nusveria: vėl atpažįstame lengvą, jautrų, elegantišką režisieriaus potėpį. Tokia yra Tatjanos laiško istorija: joje daug dalyvių, liudytojų, laiškas jau išviešintas, aptartas, tarsi išniekintas, todėl suplėšomas, nors paskui balti jo skutai sudėliojami po stiklu, įrėminami ir pats Eugenijus pakabina „paveikslą" ant sienos. Kokia karti ironija! Prie kulminacinių scenų priskirčiau ir žiaurų dvikovos susirėmimą: tvirtai apkabinęs Lenskį viena ranka, Oneginas šauna tyliai, iš arti kaip koks mafiozas. Pelerinuoti sekundantai, lyg pilki šikšnosparniai, pasišokinėdami trypia dvikovai sniego taką, trypia įnirtingai, tarsi norėtų užtrypti nusikaltimo pėdsakus... Ir ši scena atsispindi didžiajame veidrodyje, padaugindama šiurpų nusikaltimą, padidindama liūdinčiųjų būrį. Nebūties motyvas pasikartoja per nebylią Tatjanos ir Olgos burtų sceną, kai ritualo pabaigoje staiga užgęsta priešais kambario veidrodį pastatytos žvakės, lyg įspėdamos apie nelaimę - išdavystę ir dvikovą. Savaip įdomiai sumanyta Larinų kelionė į Maskvą juoda kibitka (dar ir jos langus užkala) - tokiomis paskui tremtinius vyrus iš Lenkijos, Lietuvos, Rusijos važiuodavo į Sibirą jų žmonos... Juk Tatjanai atsisveikinimas su kaimu prilygsta tremčiai. Būtų graži uogienės valgymo scena, turėjusi išreikšti artimą vidinį Tatjanos ryšį su vyru, bet Kunigaikštis buvo (ypač finale) pernelyg statiškas.
Mačiau spektaklį tik vieną kartą, todėl nelengva atspėti visas prasmines jungtis, subtilias detales. Tarp tokių, jei neklystu, yra ir scena, kai senasis Oneginas prieš dvikovą slapčiomis perduoda pistoletą jaunajam savo antrininkui. Buvo ir matytų mums dalykų, kaip antai, sniego gūsiai, krintantys rudeniniai lapai, bet geriau režisieriui kartoti save negu ką nors kitą, o ir statyta publikai, kuri tų dalykų dar nemačiusi. Yra čia ir tam tikro manieringumo, publikos viliojimo, noro patikti. Spektaklis darosi panašus į mugę, kur kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį: vieni žavėsis Tatjanos vardynų romansais (publika karštai reagavo plojimais, nesuvokusi nei režisieriaus parodijos, nei to, kad „numerių" jai dovanojama akivaizdžiai per daug), naiviuoju intermediniu „Zuikučiu", kiti - netikėtais režisūros blyksniais, nuotaikomis ar personažais, Tatjanos košmariško sapno (paprastai, bet puikiai Sapną skaitė Julija Borisova), Tatjanos ir Olgos būrimo, meilės išpažinimo Auklei scenomis.
Tatjana - idealas, kurį vaizduojasi, kurio siekia, apie kurį svajoja vyrai. Beje, mačiau tarptautinę šlovę pelniusio režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo (karjeros pradžioje dirbusio Vilniuje, Rusų dramos teatre) įdomią operą „Eugenijus Oneginas", pastatytą Maskvos Didžiajame. Tatjana, pamačiusi Eugenijų, tarsi suakmenėja, lyg persmelkta savo likimo nuojautos, užtat Olga iškart juo susižavi ir žaibiškai suvokia, kad jai reikia ne to idealisto lyriko, poeto Lenskio, bet va šito ciniko, lovelaso. Tumino Tatjana (mačiau tik Olgą Lerman), daili, romi, jautri aplinkos stebėtoja, iš tikrųjų panaši į Puškino aprašytąją. Ji moka mylėti ir kentėti. Jos scena su Aukle, kuriai prisipažįsta mylinti Oneginą, kupina vaikiško nuoširdumo. Bet suvaidinti subrendusią, ištekėjusią Tatjaną jai dar trūksta vidinės jėgos. Sunkiau perprasti Olgą (Marija Volkova ar Natalija Vinokurova - programėlėje nepažymėta). Režisierius prirakino ją prie akordeono (gal tai Lenskio dovana?) ir tai kausto, susiaurina raiškios aktorės veikimo amplitudę. Nors išradinga Onegino ir Olgos scena, kai šis lyg klavišais „groja" ja pačia, arba kai Olga, pasidavusi aistrai, nuo Onegino rankos dantimis po vieną pirštą numauna baltą pirštinę, tos scenos brutalumas atstumia...
Nesu muzikologė, nemoku pagrįsti savo dvejonių, bet kažkokie keisti man pasirodė muzikos deriniai, kai šalia vienas kito atsiduria skirtingų epochų ir skirtingos stilistikos kūriniai (Čaikovskis, Offenbachas, Šostakovičius ir kiti). Kodėl Faustas Latėnas, talentingas kompozitorius, parašęs spektakliams daug subtilios muzikos, šįkart pataikauja ne patiems reikliausiems žiūrovams?
Spektaklio toną užduoda Jacovskio scenovaizdis. Jo sukurtoje erdvėje norėtųsi mažiau šurmulio, žaidimų, daugiau rimties, susimąstymo, kad reljefiškai iškiltų prasmingiausios, gražiausios scenos ir niekas jų neužgožtų. Mažiau gražumo (baltos moterys ant sūpynių priminė išradingą vestuvinių suknelių vitriną, bet juk manekenas - tai ne jaunoji), daugiau jausmo ir prasmės.
Viena kita eiliuoto teksto ištrauka trumpam sustabdo veiksmą, kviečia įsiklausyti. Kai kurie aktoriai skaito jautriai, negriaudami sceninės atmosferos, išlaikydami deramą tonaciją, kiti daro tai blankokai.
Tuminas savo spektakliais niekada nieko tiesiogiai nedeklaruoja, bet visada lieka ištikimas humanistiniams principams. Jis kuria vaizdų mozaiką, kaip ir Puškinas, vedžiojantis skaitytojus ratais aplink pagrindines temas, leidžiantis sau nukrypti, išklysti iš kelio tam, kad į paliktą vietą sugrįžtų praturtėjęs.
KULTŪROS BARAI
