Dekonstruoti Eimuntą Nekrošių - lyg būnant paprastu fizikos mokytoju bandyti atskleisti slėpiningus visatos dėsnius. Ir šįsyk režisierius unikalią galaktiką, pavadintą „Kalės vaikais“, sukūrė. Ir šįsyk ją iš viršaus stebėti leido. Kabėjau kelias valandas kaip ta vėlė virš našlių namų, žvelgdama žemyn į vaiduoklišką, mįslingą E.Nekrošiaus kosmosą. Jaučiausi vaikas, kuriam pirmą kartą parodo iš pirmo žvilgsnio chaotišką, nepaaiškinamą, bet paslaptingai traukiančią visatos spiečiaus nuotrauką. Intuityviai suvokiau, kad viskas čia dėsninga, gravitacijos jėga susieta, nekrošiškais siūlais surišta. Vis dėlto postmodernizmo diskursas verčia kvestionuoti Klaipėdos dramos teatro spektaklį.
Žodžių pinklėse
Kodėl, šiuolaikiniam teatrui postdraminiais žingsniais bėgant nuo teksto, pasirinkta tokia klampi, daugiažodė Sauliaus Šaltenio romano „Kalės vaikai“ inscenizacija? Ar žiūrovai, priversti patamsyje rankioti labai gražaus, bet iš daugybės kalbos vienetų suregzto trūkusio vėrinio daleles, nepateko į lingvistinius spąstus, taip ir neprisilietę prie giliausių spektaklio klodų?
Kodėl, scenoje girdint kai kurių „Kalės vaikų“ personažų patosišką kalbą, apima jausmas, lyg televizijos ekrane stebėtum prieš gerą dvidešimtmetį kurto spektaklio įrašą?
Žodžiai, užuot virtę elegantiška rišančia medžiaga, tiek aktorius, tiek publiką sunarpliojo, įpainiojo, apraizgė, įklampino, apipynė neleisdami įkvėpti. Kažkas užako.
Tikrumo paieškos
Semiotikas Algirdas Julius Greimas įvardijo, kad prasmės problema pasikeitė, kadangi niekas jau nesidomi prasme - nei gyvenimo, nei žmonijos. Anot jo, tada „gaunasi toks beprasmingas gyvenimas ir prasmės neieškantys žmonės“. Tai, A.J.Greimo teigimu, turbūt ir būtų postmodernizmas. Ar šių žodžių kontekste apie ideologiškai sau ištikimą dabartinę režisieriaus kūrybą galima kalbėti jį įspraudžiant į nūdienos prasmės nebuvimo epochos rėmus? Kai E.Nekrošius jau yra tapęs konstanta, veikiausiai jokie šiuolaikiniai diskursai jam nebepavaldūs.
Prieš spektaklio „Jobo knyga“ premjerą pasirodžiusiame interviu režisierius prognozavo: „Tokie kūriniai gal ir nepopuliarūs šiuolaikiniame teatro, televizijos, pramogų kontekste ir šiame laikmetyje, gal jo neatitinka, bet man atrodo, kad jie reikalingi, bent jau jie greitai bus reikalingi, nes žmonės nori grįžti į kažką tikra, realų scenos jausminį pasaulį.“ O vis dėlto norisi švelniai polemizuoti, ar koks nors iš sielos gelmių išsiveržęs performatyvus vyksmas mažiau emocionalus nei kanoninė literatūrinė dramaturgija, ar šių dienų tekstas iš tikrųjų negali paveikti, paliesti, ar tikra tikrai tik praeityje.
Epas apie žmogų
Ilgai neradau bendrojo vardiklio, žodžio, kaip įvardyti spektaklio personažus, komplikuotą siužetą, simbolius, metaforas rišančią gravitacijos jėgą. Intuityviai jauti, kad viskas traukos dėsnių susaistyta aplink kažką sukasi, bet užčiuopti nepajėgi (paskendo žodžių baroke, per didelis atstumas tarp šių dienų ir fabulos?).
Galbūt E.Nekrošiaus „Kalės vaikai“ su visa XVIII a. Mažąja Lietuva, istorijos nuotrupomis, sakmių, burtų inkliuzais, mitų aidesiais, religiniais motyvais, donelaitišku pasakojimo struktūriškumu, veikėjų - Dariaus Meškausko varpininko Karvelio, Karolinos Kontenytės Lotės, Edvardo Brazio patarėjo Abelio, Reginos Šaltenytės Marijos, Igorio Reklaičio daktaro Zakso, Vaido Jočio mokytojo, Vido Jakimausko ir Aurimo Pintulio Kristijono, Donato Švirėno elgetos, buvusio teisėjo, ponaičio Maro, Nijolės Sabulytės Kristijono motinos ir Sigutės Gaudušytės Baltosios kalės - tragizmu - epas sąžinei, postulatas ištikimybei sau, savo identitetui (tiek kūrybine, tiek nacionaline to žodžio prasme), traktatas apie žmogų, klystantį, nuodėmingą, tikintį.
D.Meškausko įkūnytas varpininkas Karvelis viso spektaklio metu su savimi nešiojasi medinį rąstą - ir sunku, ir numesti negali, savas gi. Kaip gyvenimas. Kiekvienas mes su tokiu - sunkesniu ar lengvesniu - nešuliu.
Raktas - stiklainyje?
Galiausiai spektaklio epicentru, išvijus didelio voratinklio gijas, tapo „siela“, kurios simbolis - stiklainiai su susmulkintu putplasčiu, į kuriuos kvėptelėjus stoja pūga, randasi gyvastis, gyvenimo žaidimas.
Ne tik K.Kontenytės Lotę, bet ir žiūrovus E.Nekrošius vis užkelia ant tų stiklinių indų - rodo, kad siela gali pakylėti, bet viskas taip trapu, jog bet kurią akimirką, praradęs pusiausvyrą, jei nesistengsi, jei žiūrėsi tik po kojom, jei nepavyks išlaikyti tiesios nugaros, nukrisi.
Taip viso spektaklio metu, papuolęs į E.Nekrošiaus pinkles, ir bandai laviruoti. O tarp tavęs bei grindų - trapi stikle uždaryta siela. Apgraibomis priartėji prie minties, kad tvirtas stuburas gyvenimo cirke - labai svarbus. Ne visiems pavyksta ar pavyks atsilaikyti. Dar tam, kad siela būtų gyvybinga, o ne tik trūnytų inde, reikia pastangų, kvėptelėjimų, nuolatinio rūpesčio. „Kalės vaikų“ personažai vis pučia dvasią į stiklainėlius. Veikiausiai tik neapleidus savo sielos nereikės klausti - ar nejuokinga, kad kitąkart gyvulėlis palieka didesnį atminimą nei kitas žmogus.
Nesutampa kraujo grupės
Nerandant ar beieškant jungčių, imi žaisti su tuo, ką turi: grožiesi kostiumais, scenografija, iš vėlių bei pūgos išausta muzika, svarstai, kiek išgali tarp lyg vandeningas krioklys trykštančių žodžių aptikti sakmių nuotrupų, literatūrinių personažų atspindžių, veikėjų paralelių su religinėmis figūromis (Lotė - Marija Magdalietė, Kristijonas - Jėzus Kristus, mokytojas - Judas, Karvelis - apaštalas Petras), sprendi simbolių ir metaforų rebusus (kodėl lova ir stalas vertikalūs, kodėl bulvės su druska?).
Nors ir gražus, slėpiningas, magiškas bei meistriškai sukurtas atrodo režisieriaus E.Nekrošiaus, scenografo ir šviesų dailininko Mariaus Nekrošiaus, kostiumų dailininkės Nadeždos Gultiajevos, kompozitoriaus Antano Jasenkos pasaulis, bet šaltas ir tolimas. Lyg vartytum seną giminės fotoalbumą, iliustruotą tarp realybės ir mito jau pasiklydusiais artimųjų pasakojimais.
Rodos, visi mes kalės vaikai, bet neapleidžia jausmas, kad venas šildantis, gyvybę įkvepiantis donorystės aktas tarp veikiančiųjų scenoje ir sėdinčiųjų salėje neįvyksta. Gal kraujo grupės nebesutampa.
