Kalbėti būtina, kol žmogaus teisės taps neliečiamos

Miglė Munderzbakaitė 2022-12-15 7md.lt, 2022-12-09
Scena iš spektaklio „Good Girls“, režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė (Kauno miesto kamerinis teatras, 2022). Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Good Girls“, režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė (Kauno miesto kamerinis teatras, 2022). Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka

aA

„Good Girls“ - bendras Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjų muzikinis spektaklis, „Kaunas - Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Spektaklio komanda - režisierė Larisa Faber, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir aktorės Monika Valkūnaitė, Teklė Baroti, Nora Zrika - žada maištingą žvilgsnį į abortų temą, pateikiant ne dramatizuotas, apgailestavimų prisodrintas istorijas, bet pasakojimus apie racionalius, apgalvotus sprendimus, dėl kurių nesigailima.

Manifesto ar maišto spektaklyje gal ir nepamatome, tačiau abortų temai gana retas komiškos ir šmaikščios išraiškos formos pasirinkimas pasiteisina. Teatro scenoje reprodukcinės sveikatos ir abortų klausimai retkarčiais tiriami, bet juos dažnai lydi siekis išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų (ar daugiau) nuomonių, žarstomi argumentai į vieną ir į kitą pusę, analizuojami atlikti moksliniai tyrimai ir pan. O tai galiausiai tampa edukacija be galutinės kūrėjų išvados ir požiūrio išsakymo.

Spektaklis „Good Girls“ prasideda įtraukiančiu trijų aktorių, pasidabinusių išraiškingais, blizgiais kostiumais, muzikiniu numeriu. Pradedant medicininiais terminais, sukauptų istorijų koliažu ir baigiant intonacija, kuria kalbama apie abortą, kūrinyje visada jaučiamas tvirtas ir aiškus kūrėjų požiūris: tai sprendimas, kurio nesigailima. Nemažai dėmesio skiriama ir tai visuomenės daliai, kuri šios temos vengia, kalba apie ją pašnibždomis ar net drįsta teisti moteris.

Atrodo keista, kad XXI a. save civilizuota laikančioje visuomenėje esama žmonių, leidžiančių sau vertinti kitų asmeninius sprendimus ir abejoti medicinine procedūra. Tačiau reakcijos viešojoje erdvėje liudija, kad ši tema vis dar aktuali, o visuomenei stipriai trūksta susikalbėjimo, suvokimo, o kai kuriems - gebėjimo atsiriboti nuo asmeninių emocijų, kai kalbama apie žmogaus pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, lemiančią būtent jo gyvenimo kokybę, apimančią ir psichologinę, ir fizinę sveikatą.

Tiesa, vienas aspektas, vis iškylantis spektaklio pasakojime, taip pat kelia klausimų apie tam tikrų stereotipų formavimą ir iš kūrėjų pusės. Neigiamai abortą vertinanti visuomenės dalis siejama su religiniais įsitikinimais, lemiančiais jos neišprusimą, nepažangumą. Tai gana diskutuotina prielaida, nes dalis visuomenės narių, prieštaringai vertinančių žmogaus pasirinkimo teisę ir besireiškiančių viešojoje erdvėje, pasižymi ne religiniu fanatizmu, o veikiau polinkiu neigti ir kritikuoti tai, kas yra už jų patirčių, interesų ir supratimo ribų. Tikriausiai ir spektaklio kūrėjos sutiktų, kad visi turime teisę turėti įsitikinimus ir juos taikyti asmeninio gyvenimo sprendimams, o problema prasideda tada, kai į kitų gyvenimą imame žiūrėti, jį vertinti ar apie jį spręsti per savo vertybių prizmę.

Tikrai sėkmingai ir sklandžiai spektaklyje įgyvendintas kūrėjų sprendimas sujungti anglų, prancūzų ir lietuvių kalbas, kuriomis istorijas pasakoja aktorės. Kalbų autentiškumas, kintanti pasakojimo maniera kuria estetiško, o atrinkti istorijų aspektai, užtikrinti argumentai ir teigiamos patirtys - paveikaus spektaklio, galinčio konfrontuoti su visuomenėje įsišaknijusiomis nuomonėmis, įspūdį.

Choreografės Hannah Ma judesio kompozicijos - kartais aktorėms techniškai sudėtingos, tačiau tikslios ir reikalingos. Dailininkės Marie-Luce Theis sukurti aktorių įvaizdžiai prideda jų kuriamoms veikėjoms drąsos ir pasitikėjimo. Videomenininkės Shade Cumini vaizdo projekcijos labiausiai išryškėja spektaklio pradžioje, kai tarsi per mokslinę paskaitą jose rodomi žmogaus reprodukcinės sistemos elementai. Vėliau dėmesys sutelkiamas į aktores ir kartais į ekrane projektuojamus titrus.

Neabejotinai didelis spektaklio kompozitorės Catherine Kontz indėlis į pastatymo visumą - muzikiniai sprendimai atliepia pasakojimą, keičia nuotaiką, kuria ironiją ir šaržuoja. Aktorių Valkūnaitės, Baroti ir Zrikos muzikinis atlikimas skamba ypatingai, o kelios bendra kalba dainuojamos scenos sujungia, suvienija ir dar labiau sustiprina pasakojimą, moterų bendrystę ir šį trio siejantį požiūrį į temą.

Faber spektaklis „Good Girls“ išsiskiria mūsų teatro kontekste, nes nepataikauja, neieško kompromiso su nepritariančiaisiais, drąsiai teigdamas, kad abortas yra pasirinkimas ir medicininė procedūra, dėl kurios dauguma (pagal surinktas istorijas) nesigaili. Spektaklis - stipri ir reikalinga atsvara visuomenėje susiformavusiems stereotipams. O vietoj įprastos spektaklio programėlės žiūrovas gauna visą knygą, kurioje dar išsamiau pateiktos moterų istorijos, sustiprinančios kūrinio ir jo temos aktualumą.

7md.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.