Jaunimo teatre – naujausia britų dramaturgo Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ versija, kurią sukūrė jaunosios kartos režisierius Jonas Kuprevičius.
Iškart po spektaklio „Shopping and Fucking“ premjeros Valstybinio jaunimo teatro koridoriuje išgirdau pirmuosius teatro vilkų komentarus: „išfiltruotas, išvalytas Ravenhillas“, „ne taip gilu, kaip Koršunovo“, „kokia paviršutiniška karta!“, „o kur finalinis monologas?“ Vis dėlto man atrodo, kad režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Negalime pykti ant portreto – tai beprasmiška. Į portretą galima tik žiūrėti. Šitas portretas ilgų monologų nesako. Jo gyvenimas nėra monologinis: jame daug trumpų voisų. Šios kartos cigaretės nebesmirda, o kvepia įvairiais vaisiais ir yra spalvotos. Tik problemos liko panašios: mama, tėvas, patėvis. Kaip visada – nemeilė. Tik dabar ji mangų kvapo. Visa tai sakau be jokio vertinimo, tiesiog apibūdinu portretą.
M. Ravenhillo „Shopping and Fucking“ Lietuvoje 1999 m. pastatė režisierius Oskaras Koršunovas. Tai buvo pirmas kartas, kai Lietuvos teatro scenoje prabilta apie narkomanų, kūnais prekiaujančių visuomenės marginalų, besisvaiginančių žmonių tikrovę. Spektaklis gyvavo daugiau nei trylika metų ir visada sulaukdavo žiūrovų antplūdžio, nors aiškiai aplenkė laiką ir nepatogiai sujudino teatro vandenis.
„In-Yer-Face“ teatro dramaturgijos banga kilo Didžiojoje Britanijoje baigiantis XX amžiui. Dramaturgai Sarah Kane, Markas Ravenhillas, Martinas McDonaghas nustojo mąstyti apie sudėtingą visuomenės egzistenciją ir ėmėsi tiesiogiai vaizduoti ją scenoje – atvirai, agresyviai, nemaloniai, net šlykščiai. Kam? Kad supurtytų žiūrovą, ištrauktų jį iš saldaus snaudulio tamsoje ir išvestų į dirglią kelionę, kurioje jam būtų sunku gyventi. KAM? Kad iš arti ir viešai pamatytų save arba tai, į ką sociume nenori žiūrėti. Kad teatras nebebūtų pasakų šalis, o pats gyvenimas.
J. Kuprevičiaus „Shopping and Fucking“, regis, suveikė paradoksaliai: „In-Yer-Face“ būdu sugrąžino žiūrovą į... pasakų šalį. M. Ravenhillo grubumas čia virtęs kažkuo, kas primena kačiuką. Jis švelnus ir minkštas, ne erotiškas, o, sakyčiau, vaikiškas. Prie jo nebedera alkoholis – dera sulčių pakelis su šiaudeliu ir užpilami makaronai. Dera „pabučiuok mane švelniai kaip mama“. Dar dera ištiesus rankutę prisipažinti mylint, kukliai kaip kokioje „Riešutų duonoje“. Kai Šarūno Rapolo Meliešiaus vaidinamam Robiui, kad jis nusiramintų, paduodamas veipas, akimirką pasirodo, kad ten – ne cigaretė, o čiulptukas. Visa tai yra savaip sakralu, pažeidžiama ir simptomiška. Rašau be jokio sarkazmo – mane apstulbino toks M. Ravenhillo „kailis“; jį pamačiusi net pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“. Per šią medžiagą galima užčiuopti, kaip laikmečio žmonės kenčia ir kaip mylisi. Ar tai ne svarbiausi aspektai laimei ir nelaimingumui pamatuoti?
Nežinau, sąmoningai ar ne suformuota infantili prieiga prie šiandien jau nieko nustebinti nebegalinčios, gal net šiek tiek pasenusios M. Ravenhillo medžiagos, bet man tokia prieiga atrodo prasminga. Spektaklis – kamerinis ir grįstas vien aktoryste, todėl lieka apsčiai erdvės stebėti jauniausios aktorių kartos stuburą, kraujotaką ir vertybes. Aktorius Rūtą Jonikaitę ir Š. R. Meliešių jau matėme Gintaro Varno spektaklyje „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, ten jie vaidina šešiametę Ester ir devynmetį Viktorą. Savo psichofizika aktoriai sukuria kūrinio „suaugusiuosius“ aplenkiančias dadaistiškas figūras. Beje, ten jų su laiku prasilenkianti vaikiška erotika yra net seksualesnė nei spektaklyje „Shopping and Fucking“. Čia jie tampa tarsi kūniškai nuogesni ir drąsesni, bet vidujai atrodo daug labiau „prisirengę“, „prisiklostę“.
Tiek jie, tiek kita spektaklio pora – Gerardo Cipario Markas ir Nojaus Mikalausko Geris – yra tarsi seksualiai aktyvūs, tačiau kilometrais nutolę nuo savo kūnų. O gal net savo kūnų nejaučiantys, dalyvaujantys tik per saugų atstumą. Užtat turintys begales traumų, istorijų ir šiek tiek noro jas sutvarkyti. Visa tai tėra mentaliniai, o ne kūno malonumai. Neatsitiktinai jie ir visas sekso scenas tik įvardija žodžiais. Žinoma, čia – lietuviškas teatras, tad daugiau nei žodžių tikėtis neverta. Bet kartu tai ir kartos bruožas: čia viskas per nuotolį.
G. Cipario ir N. Mikalausko duetas yra jautresnis, leidžiantis prisiliesti prie gilesnių pjūvių. Stebėdamasis, kodėl Markas, užsisakęs jo paslaugą, nesidomi, kiek jam metų, Geris sako: „Juk kiekvienas nori, kad man būtų kažkiek metų.“ Būtent tai, kad Markas nesidomi, kiek kam metų, kaip nuolat bando prie nieko neprisirišti, ypač krinta į akį. G. Cipario vaidmuo – vienas įdomiausių spektaklyje, nunešantis toli už žodžių ir net už kūno: justi tik plyna egzistencija, pakibusi platybėse ir neturinti konkrečių priežasčių kuo nors domėtis ar ko nors imtis. Lygiai taip pat ir nieko nesiimti. Regis, aktoriui pavyksta sukurti vidinę tuštumą ir jai atiduoti savo kūną. Tuštuma vadinu labai konkretų dalyką – kalbu apie suvokimą, kad mus formuoja ne tik tai, kas mums atsitiko, bet ir tai, kas neatsitiko. G. Cipario vaidmuo – būtent apie tai, kas nevyksta, ko nepatiriame, bet kas mums yra labai svarbu.
Erotika lietuviškame teatre
Žiūrėdamas „Shopping and Fucking“, nori nenori susimąstai apie erotikos padėtį mūsų scenoje. Lietuviškame teatre sužinoti, kaip mes mylimės, nepavyks. Lietuviškas teatras skaistus, neturime savo Florentinos Holzinger. Neturime nieko, kas parodytų erotiką ne kaip šokiruojantį išsiskėtusių kūnų maištą, o kaip galimybę kalbėti apie tai, ką aš jaučiu, kai mane liečia (tinkamas pavyzdys iš lietuviško kino pasaulio – Marijos Kavtaradzės filmas „Tu man nieko neprimeni“). Taip, galime scenoje nusirengti, galime teatrališkai pamėgdžioti lytinių santykių judesius, ir tai jau bus fejerverkas. Bet sukurti intymų kelių kūnų ryšį, kokį lietuvių žiūrovai galėjo pamatyti septyniolikos minučių prancūzo Francko Chartier („Peeping Tom“) šokio fragmente „Oiwa“ (Nacionalinio Marselio baleto teatro ir (LA)HORDE programa „Roommates“, „Naujasis Baltijos šokis“ 2023) arba belgo Ivo van Hove’s dramos spektaklyje „The Fountainhead“ („Sirenos“ 2014), kažkodėl nesiryžtame.
Į festivalius kūnų ryšio tematika atvežama tik maždaug kas dešimtmetį. Tiesa, paskutiniu metu festivaliuose netrūksta nei nuogo kūno, nei lyties tapatybės analizės. Bet, sakykime, puikusis Danielis Mariblanca (Ispanija / Norvegija), net ir eksponuodamas nuogą kūną scenoje, nekuria jokios erotikos: jis ieško vietos savo takiai tapatybei ir atneša kūną kaip identiteto istoriją. Tai visai kas kita. Nemažai kūnų nuogumo ar prisilietimo išnaudojama neerotiškai lyčių kovos problematikai, moters sudaiktinimo arba atvirkščiai – feministinio atkirčio išraiškai (pirmu atveju geras pavyzdys būtų G. Varno „Kartoteka“ ar O. Koršunovo „Šventoji“, antru – Phios Ménard „Sausasis sezonas“).
Kodėl taip yra? Manau, daug (ir gana neįdomių) atsakymų ateitų tyrinėjant „ką jie mums padarė“ žanro istoriją, jos nulemtą menką seksualinį raštingumą, ankstesnėms kartoms didelę reikšmę turėjusią katalikybę (kūnų ryšiai – nuodėmė) ir taurų mitologinį tikėjimą, esą kūnas yra mažiau kilnus ir svarbus nei teatro penima dvasia (kad ir kas tai būtų). Viliuosi, kad visa tai pamažu mus palieka, kad nebereikės ilgai laukti, kol į scenas ateis kūnai, teatre atrasiantys erdvę legaliam tyrimui, svarstančiam, „kaip aš būnu šalia kitų kūnų“. Juk iš tiesų tai yra vienas įdomiausių žmogaus raiškos būdų.
Erotiškiausiu pastarojo laiko kūriniu, ko gero, tektų pavadinti teatro „Low Air“ šiuolaikinio šokio kūrinį „Lustopia“, kuris visai ne erotiškas, tačiau bent jau tyrinėja kūnų leidimą sau geisti, liestis, reaguoti į kitą. J. Kuprevičiaus „Shopping and Fucking“ pirmosios scenos irgi sukuria atviro kūno pojūtį, bet paskui jį „supakuoja“. Vis dėlto šiam spektakliui tai tinka. Kai pabaigoje Geris prašo Marko įeiti į jį peiliu, supranti, kad šie veikėjai mylisi ne gilindami ryšį, o jį nutraukdami. Gal net ištisai traukydami bet kokius ryšius, ypač su savimi, nes šito neįmanoma išgyventi. Ir tai jau ne kartos bruožas, o bendražmogiškas, ravenhiliškas: mes ir seksą naudojame tam, kad parodytume savo kančią. Vadinasi, kančia mums pati brangiausia. Kokia dar erotika, kai galima pasirinkti truputėlį dėl ko nors pakentėti.
Manau, kad Jaunimo teatro repertuarui reikėjo šio spektaklio ir šių jaunų žmonių balso. Kūrinys turės savo publiką, o ta kita publika, kuri ateis ir piktinsis, turės paklusniai pripažinti: ant tokios medžiagos gali pykti, bet negali jos ignoruoti. Net savo forma primindamas studentišką baigiamąjį darbą, spektaklis kabina kažkokį gilų liūną, kuriam dar nesame sugalvoję pavadinimo. Ir jį pamatę to pavadinimo gal nesugalvosime dar labiau.
