Rugsėjo 17 ir 18 dienomis Vilniaus Senajame teatre parodytas kūrinys „Dievų aušra“ afišoje pavadintas ne spektakliu, o Avinjono projekto parodymu. Numanau, kad raktiniu žodžiu reklamoje turėjo tapti prestižinio Avinjono teatro festivalio vardas. Pati daugiau dėmesio skiriu žodžiui „projektas“ - vadinasi, ne visai spektaklis. Už sąžiningą įvardijimą šį teatrą nuoširdžiai gerbiu.
Apsilankymą „Avignon Off“ programoje aprašančiame pranešime teigiama, kad pjesę dramaturgas Marius Ivaškevičius parašė per tris mėnesius. Šio kūrinio centre - Mariupolyje nužudyto lietuvio kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hanos Bilobrovos pažinties, kelionės po Ukrainą ir karo patirties šalyje istorija. Ją, tvirtinama, papildo autentiški pasakojimai apie ukrainiečių ir baltarusių aktorių pastarojo meto patirtis. Pjesę pastatė vyriausiasis teatro režisierius Vladimiras Gurfinkelis, scenoje vaidina vienas vyras ir aštuonios moterys - ilgametės Vilniaus Senojo teatro aktorės bei neseniai prie jų prisijungę profesionalės iš Ukrainos bei Baltarusijos.
Kalbėti apie spektaklio meninę išraišką nematau prasmės. Akivaizdu, kad šio scenos kūrinio esmė yra ne kūrybiška interpretacija, o viešas teksto apie karo nusikaltimus bei aukų kančias perskaitymas. Be to, sceninėje išraiškoje nebuvo nieko, apie ką nebūčiau rašiusi recenzuodama Gurfinkelio spektaklį „Valia“. Kiek ironiška, kad būtent šio, gana konservatyviais sceniniais sprendimais pasižyminčio režisieriaus darbo metu Lietuvos rusų dramos teatras pervadintas Vilniaus Senuoju teatru.
Taigi - emocijos. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad anksčiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre mačiau Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį „Miegantys“, kurio pjesę taip pat parašė Marius Ivaškevičius. Tai „Dievų aušroje“ apsaugojo nuo kultūrinio šoko, kurį sulaikė prisiminimas apie anksčiau matytą vertybių prasme man asmeniškai tolimą kūrinį. Antrą, trečią, o galbūt tik penktą kūrinio minutę pasijutau įkalinta, nes supratau, kad ilgiau nei valandą klausysiu (dažniau, deja, skaitysiu) pasakojimo, kuriame moterims neva suteikiamas balsas, nors iš tiesų jis stipriai suvaržytas taisyklių, kurias sukūrė moterų patirčių negalintys suprasti (bet, panašu, įsitikinusių, kad supranta) vyrai.
Kurį laiką ieškojau ironijos tokio požiūrio atžvilgiu ženklų, bet vos užčiuoptus galus greitai paleisdavau, išgirdusi naujus komentarus. Greta to, pirmą kartą Ukrainą palaikančioje iniciatyvoje pajutau tarsi mes, palyginti saugiai savo šalyje sėdintys lietuviai, aproprijuojame karo situaciją ir uždirbame iš jos pinigus. Esu tikra, kad nė vienas kūrėjas (ar beveik nė vienas) tokio tikslo neturėjo, tačiau aš pasijutau būtent taip. Greta to jaučiu pareigą pasakyti, kad spektaklis kai kuriuos žiūrovus sujaudino, jo metu girdėjau kelis žiūrovus verkiančius, o spektakliui pasibaigus jaučiau, kaip už manęs sėdėjęs ukrainietis menininkas vienas pirmųjų atsistojo ploti. Tad reakcijų buvo visokių.
Moterys ir metoo. „Dievų aušros“ pradžioje vyksta aktorių atranka Hanos vaidmeniui filme apie jos ir Manto istoriją. Pirmoji scena - stereotipinis neetiškas kastingas, kuriam vadovauja Vaidoto Martinaičio personažas: piktas, agresyvus, moteris žeminantis žmogus, kurio elgesys parodomas, bet nekvestionuojamas.
Tokiame kontekste užduodamas senas geras klausimas: ar aktorė dėl vaidmens išdrįs išsirengti? Be abejo, tekste supinamas fizinis ir moralinis apsinuoginimas, nors fizinis akcentuojamas ryškiau, papildant jį neaiškios pozicijos pastaba apie metoo judėjimą. Kur slypi šios situacijos problema? Pastaruoju metu intymių scenų kūrimas kine (teatre - rečiau) Lietuvos kultūros bendruomenės aptariamas vis nuodugniau, netgi profesionaliai - pavyzdžiui, kviečiantis intymumo koordinatorę. „Dievų aušroje“ viskas paliekama asmeninio moters „pasirinkimo“ lygmenyje, nekvestionuojant paties reiškinio ir realių galimybių jį spręsti. Ne visi kūriniai privalo tai daryti, bet dokumentiniu tyrimu vadinami spektakliai turbūt yra tie, kuriuose sprendimų galimybės suskambėtų adekvačiai.
Panašiai paviršiumi praslystama metoo tema, papildyta gana meistriška manipuliacija. Pradžioje ši sąvoka vartojama piktai, pašaipiai. Vėliau tema neplėtojama, tačiau jos užuomazgos sugrįžta Hanos ir Manto pažinties istorijoje, kuri spektaklyje prasideda kaip eilinis metoo skandalas: žavus režisierius asmeniškai susidomi aktore ir netiesiogiai pakviečia ją pasimylėti. Moteris į situaciją pažiūri ramiai ir su humoru, palikdama vyrui viltį, tačiau galiausiai nesutikdama.
Svajonių tęsinys - jai neišsigandus ir parodžius neprieinamumą, režisierius iš tiesų įsimyli ir pora išvysto ilgalaikius santykius. Tai suskambėtų kaip graži istorija, jei prieš tai nebūtų tiesiogiai paminėtas metoo kontekstas, kurio problematiką tokia istorija netiesiogiai, tačiau akivaizdžiai niveliuoja.
Karas - vieno žmogaus tragedija. „Dievų aušroje“ pasakojamos skirtingų žmonių patirtys, tačiau pagrindinė istorija yra minėta Manto ir Hanos susitikimo ir gyvenimo kartu iki režisieriaus nužudymo linija. Kalbėti apie didelio masto nelaimę siauresnėmis kategorijomis įprasta ir logiška - ne veltui sakoma, kad vieno žmogaus mirtis - tragedija, o milijono - statistika. Buvau berašanti, kad pavienių žmonių nelaimių iliustracija leidžia publikai stipriau empatizuotis su kenčiančiais. Tačiau tuoj pat pati save paneigiau: kam apsimetinėti, kad nepatyrę karo nusikaltimų gali suvokti, ką tai reiškia? Juk negali. Ir nereikia - tai yra trauminė patirtis, kuri vėliau padaro nelaimingomis ištisas kartas (mes jau turime Sovietų okupacijos palikimą). Mūsų pojūčiai klausant tokių istorijų nepadeda ukrainiečiams kovoti. Bet spėju, kad patiems ukrainiečiams gali būti svarbu girdėti tokius siužetus Lietuvos scenoje.
Ir dar kai kas... Spektaklio metu prisiminiau vieną paskutinių Jameso Camerono „Titaniko“ scenų, kurioje tyrėjas, išklausęs pasakojimą apie Džeiką ir Rouzę, pasakė: „tiek metų tyrinėju „Titaniko“ istoriją, o tikrosios jo tragedijos iki šiol nebuvau supratęs“. Masinės tragedijos akivaizdoje vienos istorijos iškėlimas kaip jautriausios, išskirtinės nelaimės man atrodo nesąžiningas.
Manipuliacija masių jautrumu temoms. Teatras yra manipuliacijų menas, tik dažniausiai jame manipuliuojama sceninės išraiškos priemonėmis. „Dievų aušroje“ manipuliuojama pavadinimais: Azovstal, Mariupolis, Buča. Daugybė žmonių Lietuvoje išgirdę šiuos pavadinimus iškart prieš akis mato lavonais nuklotas Ukrainos teritorijas, šaudomus vaikus, girdi prievartaujamų moterų klyksmą.
Tai grindžia aukščiau minėtą mintį, kad tokio turinio spektaklyje meninė išraiška nesvarbi - scenografiją ir atlikimą atsiliepdama į raktinius žodžius kuria mūsų vaizduotė. Ką žiūrovui gali duoti spektaklis, rodantis siaubus, apie kuriuos daug skaitėme ir apie kuriuos vis dar girdime kiekvieną dieną? Galbūt Avinjone tai sujudino keletą prancūzų, kurie savo patogumus iki tol laikė svarbesnius nei toliau gyvenančių žmonių gyvybės. Galbūt ukrainiečiams tai nuskambėjo kaip palaikymas - užsienyje gyvenantys kūrėjai valstybinę sceną skiria jų šalies tragedijai priminti. Lietuvius tokia raiška gali bauginti, versti šlykštėtis, išsigąsti - kitaip sakant, pagilinti karo išgyvenimo pojūčius.
Beje, spektaklio metu buvo įdomu pajusti, kad pasakojimai apie smurtą Ukrainoje praktiškai nesiskiria nuo anksčiau kituose spektakliuose girdėtų Holokausto istorijų. Tas pats žmonių žiaurumas, tas pats kito žeminimas, tas pats puolamųjų bejėgiškumas. Tokia yra žmonija ir tai labai baisu.
Tiesa, spektaklyje aiškiai įvardijama, kad dėl visko kaltas tik vienas žmogus - Putinas. Tai išgirdusi negalėjau patikėti. Kaip ir pirmoje scenoje, laukiau, kol išgirsiu ironiją šio teiginio atžvilgiu, bet galbūt kažką praleidau, nes tai neįvyko. Puikiai suprantu, kodėl norisi įvardinti vieną kaltininką. Pirma, tai suteikia netikrą, bet raminančią viltį, kad nugalėjus vieną žmogų, baigsis visos blogybės. Antra, turint Rusijoje (ar iš ten kilusių) draugų, giminaičių, pažįstamų, reikšmingų ryšių, daliai žmonių taip pat svarbu įsiteigti, kad eiliniai rusai dėl nieko nekalti, kad atsakomybė yra tik Putino ir tiesioginių jo pavaldinių rankose. Manau, tokie vertinimai paaiškina, kodėl žmonija tūkstantmečius neišbrenda iš siaubingų agresijos mastų: mes atsisakome matyti blogį, smurtą, tamsą savyje.
Štai tokia mano vakaro „Dievų aušroje“ istorija: sunkiai pakeliamas siaubas, girdint detaliai pasakojamas karą Ukrainoje patyrusių kančias, ir pyktis dėl nesutampančių vertybių. Klaikiai nemalonu taip sakyti apie nepaprastai jautrios tematikos darbą, tačiau „Dievų aušrą“ pamačiau kaip kūrinį, kuris sumestas iš aktualijų, nepasikapsčius nei psichologiniuose niuansuose, nei unikalesnių išvadų paieškose.
Nuo pat karo pradžios nesuprantu, kodėl nepatyrę laiko atstumo menininkai teatre naudoja dokumentinę jo medžiagą. Supynus įvykius, kuriuos mums kasdien transliuoja iš įvykio zonos, ir sąlyginę teatro realybę, ir viena, ir kita suprimityvėja. Teatras sėkmingiau veikia kaip santykio į reiškinius, o ne jų konstatavimo menas. Tačiau kaip galime kalbėti apie savo santykį situacijoje, kurios patys dar iki galo nesuprantame, ir dėl kurios trapaus „pakeliamumo“ nuolat bijome?
