Retai pasiseka ilgesniam laikui stabtelėti prie vieno scenos meno kūrinio - kultūros renginių sūkurys taip įtraukia, kad vieno spektaklio premjerą tuoj keičia kita. Kai kurias jų palydi kelios įžvalgos tekstuose, kitas - pastraipa konspekte, skirtame studentams, yra ir liekančių tik įvykiais užrašinėje. Prabėgus keliems teatro sezonams, dalis spektaklių įstringa atmintyje, o dalis tarytum kažkur nunyksta, susiniveliuoja į bendrą teatrinį peizažą. Pavasarį gautas pasiūlymas išsirinkti vieną pastatymą ir ties juo stabtelėti ilgėliau, stebėti jo kaitą, augimą, lankantis kas mėnesį, suintrigavo. Griežtų rėmų nebuvo, bet apsisprendimas užtruko. Galiausiai nutariau pasigilinti į šių metų pradžios Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) premjerą, režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklį „Jaudulys“. Teatrologinių tyrimų tikslais ir anksčiau yra tekę po kelis kartus stebėti tuos pačius kūrinius, žiūrėti įrašus ir po kaulelį narstyti mizanscenas, tačiau gyvo susitikimo su spektakliu procesas šįkart turbūt intensyviausias, nuosekliausiai išsidėstęs laike. Reguliariai lankytis spektaklyje, beje, ne taip dažnai ir rodomame, tapo iššūkiu, o atėjus teksto rašymo laikui susimąsčiau, jog gal dar kelių peržiūrų pritrūko, juolab kad paskutinioji ir pirmoji po vasaros - antroje spalio pusėje.
Būti dažnesniu žiūrovu nei statistinis reiškia ne tik užsukti į teatrą eilinei kūrinio peržiūrai, tai kur kas daugiau. Kartais į spektaklį eini viena, kartais su kolegomis, draugais, šeimos nariais, jie vis dalijasi savo šviežiais įspūdžiais, o tu stengiesi jų neapkrauti ankstesniais savo patyrimais. Ką teko pasikviesti į draugiją, nė vienas daug kritikos strėlių „Jaudulio“ pusėn nepaleido, rečiau besilankantys teatre dėl šio spektaklio, atrodo, scenos meno ilgesniam laikui irgi neišsižadėjo (o taip būta!). Prieš kiekvieną peržiūrą kone rituališkai kaskart peržvelgi spaudą, interneto portalus, taip pat ir naudojamus socialinius tinklus, tikėdamasi rasti kokią naują tiriamo objekto refleksiją. Deja, jų negausu, be premjerinių spaudos pranešimų, interviu - vos kelios publikacijos, viena jų - šio straipsnio autorės. Kritikos tekstų stygius - įdomus klausimas, prie kurio gal dar kada pavyks sugrįžti, o dabar laikas skirti dėmesį kontekstui ir spektakliui.
Jaunosios kartos režisieriaus A. Špilevojaus „Jaudulys“ sukurtas pagal šiuolaikinio dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę. Ne tik dramaturgas, bet ir aktorius, režisierius I. Vyrypajevas - aktyvus Rusijos režimo priešininkas, tad prasidėjus karui Ukrainoje jo pjesės uždraustos Rusijos teatruose. Rašytojas dabar gyvena Lenkijoje, o 2022 m. gegužę gavo ir šios šalies pilietybę. Su dramaturgo kūryba Lietuvos publika jau neblogai susipažinusi, o ir spektaklio režisieriui tai ne pirmoji inscenizuota šio autoriaus pjesė - 2020-aisiais Juozo Miltinio dramos teatre jis pastatė „Irano konferenciją“. Tuomet pristatydamas premjerą A. Špilevojus teigė: „Irano konferencijos“ veikėjai įnirtingai ieško atsakymo, kas yra laisvė. O tai ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir žiūrovams suteikia galimybę permąstyti laisvės sąvoką, o sykiu ir skaniai pasijuokti iš to, kaip šiandien mes, karštligiškai ieškodami laisvės, susikūrėme patį tikriausią kalėjimą.“ Niekaip nebūtum galėjęs nuspėti, kad prabėgus keleriems metams laisvės klausimai taps žymiai reikšmingesni ir įgis visai kitokių atspalvių. I. Vyrypajevo pjesės Lietuvoje atgimė ne sykį: tame pačiame teatre kaip ir „Jaudulys“, tik kamerinėje Ilgojoje salėje, 2021-aisiais pastatytas kartvelų režisierės Nino Maglakelidzės spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“; kaip būdinga dramaturgui, tai keliasluoksnis kūrinys, pirmiausia pakvietęs stebėti kone detektyviškai demaskuojamą neištikimybę, o vėliau panardinęs į personažų vidinius pasaulius, egzistencinius klausimus, vedančius toliau nei asmeninis vienos šeimos konfliktas. Režisierius Agnius Jankevičius šio autoriaus kūrybos ėmėsi net keliskart - 2015-aisiais VDU teatre pastatė kinematografiško naratyvo spektaklį „Šokis „Delhi“ (tą patį tekstą 2017 m. pasirinko ir Oskaras Koršunovas), o 2016-aisiais jo dėka Kauno miesto kamerinio teatro sceną išvydo pjesė „DreamWorks“, kurioje pasitelkiant keturių personažų istorijas buvo reflektuojamos individualios biografijos, gyvenimo suvokimas, praradimas, tęstinumas. O. Koršunovo teatre jaunosios kartos režisierius Artiomas Rybakovas taip pat statė pjeses „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, „Irano konferencija“. Naujausia I. Vyrypajevo pjesės premjera „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ įvyko šių metų lapkričio pradžioje „Menų spaustuvėje“ debiutavusios režisierės Ievos Kaniušaitės spektaklyje.
A. Špilevojaus „Jaudulys“ NKDT Didžiąją sceną pirmą kartą išvydo 2022-ųjų kovo 18-ąją. „Kūryba - tai Kūrėjo jaudulys kiekvieną Jo kūrybos akimirką, kiekvienoje šios keistos visatos dalelėje ir kiekviename iš mūsų“, - sako pagrindinė istorijos veikėja Ulja Richtė. Aptariamas spektaklis išsiskiria gana retai šiuolaikinio dramos teatro kontekste sutinkama dviguba aktorių sudėtimi. Toks sprendimas - ne režisūrinės koncepcijos dalis, bet nulemtas techninių aplinkybių, dėl kurių pastatymas, pradėtas kurti Vilniaus mažajame teatre, vėliau persikėlė į Kauną. Rašydama pirmąjį tekstą apie „Jaudulį“, svarsčiau apie šios situacijos privalumus ir akcentavau, kad galbūt spektaklis turės dvi skirtingas savo versijas, nulemtas kiekvienos aktorinės komandos ir individualaus artistų braižo, bet ilgalaikis stebėjimas atskleidė kiek kitokią panoramą. Supratau, jog iš esmės, turint galimybę išvysti absoliučiai visus „Jaudulio“ rodymus, tikriausiai atsiskleistų daugiau nei trys gyvenimo versijos, prisimenant vieną įdomią Yasminos Rezos pjesę ir puikiai čia tinkantį jos pavadinimą. Kiek teko matyti, nebūtinai keičiamas visas aktorių ansamblis, tad darau prielaidą, kad prieš mano akis atsivėrė dar tik dalis įmanomų variacijų. Beje, per savo gyvavimo laiką spektaklis rodytas ir kitose scenose: gastrolių metu - Juozo Miltinio dramos teatre, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ Rokiškyje, o šį mėnesį keliaus į XI tarptautinį teatrų festivalį COM•MEDIA Alytuje. Kadangi informacija apie konkretų vakarą scenoje vaidinančius aktorius nepateikiama, kiekviena „Jaudulio“ peržiūra - siurprizas. Pati regėjau šiuos personažus kūrusius aktorius: Nelę Savičenko, įkūnijusią rašytoją Ulją Richtę; Mantą Zemlecką, Deividą Breivę - žurnalistą Kšištofą Zelinskį; Gytį Ivanauską, Gintautą Bejerį - rašytojos literatūros agentą Stivą; Indrę Patkauskaitę, Martyną Gedvilaitę - rašytojos dukterį Natali Blumištein; Matą Dirginčių, Arną Ašmoną - fotografą Maiklą ir, žinoma, visais atvejais girdėjau nepakeičiamą Autoriaus balsą, priklausantį aktoriui Dainiui Svobonui.
Kaskart atsisėdus į žiūrovo kėdę, nepriklausomai nuo matymo perspektyvos, pasitinka estetiškai patrauklus, funkcionalus, bet kartu neapkrautas scenovaizdis, pradžioje dvelkiantis ramybe, o vėliau persismelkiantis nenumaldoma įtampa, konfliktu, sąmyšiu, liūdesiu, nostalgija, ironija. Išryškėja labai platus jausenų spektras, kurį skleidžia (ar visgi atspindi?) „Jaudulio“ scenografija, projekcijos, kostiumai. Spektaklio dailininkė Barbora Šulniūtė, vaizdo projekcijų autorius Paulius Jakubėnas ir, žinoma, režisierius bei teatro techninis personalas šiuo atveju kuria gana realistišką scenografiją, tačiau joje nieko perteklinio, nereikalingo, blaškančio dėmesį. Rekvizito detalės tik tos, kurios reikalingos personažo praskleidimui, nes visiško atskleidimo - nuoseklios psichologinės veikėjų analizės, vedančios į kulminaciją ar kokią nors išvadą, - čia nerasime, bet ir tikslas turbūt ne toks. Belieka pridurti, kad šis pastatymas atsisako naujųjų technologijų kuriamų efektų gausos, vis dažniau sutinkamos teatre - jame į pirmą planą iškeliamos dramaturgija, vaidyba, o vietoj interaktyvumo, tiesioginės komunikacijos su publika siūloma individuali asmeninė refleksija apie kūrybą bei skatinama apmąstyti savąjį realybės suvokimą. Keliskart pažiūrėjus „Jaudulį“ prieš akis vis iškildavo prisiminimas - vaizdinys kito toje pačioje scenoje rodyto kūrinio. Tai režisieriaus Gintaro Varno „Biografija: vaidinimas“ (pagal Maxo Frischo pjesę). Nors šių spektaklių scenovaizdžiai tikrai gana skirtingi, tačiau tema ir struktūra kiek artimos: dažnai atsigręžiama praeitin, reflektuojami personažų biografijos priežastiniai ryšiai.
I. Vyrypajevo tekstams būdinga sudėtingo santykio tarp praeities ir dabarties analizė ryški ir aptariamoje pjesėje. Pagrindinė herojė Ulja Richtė bei ją supantis, jos kūryba suinteresuotas pasaulis negali atsiriboti, atsitraukti nuo praeities. Kone detektyviškas pasakojimas pradedamas nuo pasiruošimo svarbiam, visiems dalyviams aktualiam interviu. Žurnalistui Kšištofui Zelinskiui tai tolimesnes karjeros perspektyvas galintis lemti žingsnis. Pokalbio itin laukia ir Uljos agentas Stivas bei dukra Natali, tvarkanti jos teisinius reikalus. Tvyrantį nerimą, įtampą kiek prasklaido techniniais pasiruošimo reikalais užsiimantis savimi pasitikintis, kaip pristatoma, profesionalus ir žymus fotografas Maiklas. Beje, jis, turėjęs būti „užkadriniu“ interviu dalyviu, vėliau patrauks ir pačios rašytojos dėmesį. Richtės atstovai, kaip paaiškėja jau pirmosiose scenose, turi labai aiškius, savo gerovės užtikrinimui suformuluotus tikslus, saugią ir, tikimasi, sėkmingą būsimo pokalbio strategiją. Žiniasklaidos akyse jie siekia suformuoti tokį rašytojos portretą, kokį nori matyti patys, taip pat kūrybos vertintojai ir visuomenė, perkanti jos knygas, o ne atskleisti tikrąją autorės asmenybę.
Į sceną įžengusi Ulja Richtė gana greitai sugriauna jai už akių sukurtą įvaizdį, o žurnalistas, nusprendęs nepraleisti pasitaikiusios progos, naudojasi savo kaip kalbintojo teise ir ima pašnekovę kamantinėti visomis nerekomenduotinomis, netgi uždraustomis temomis: apie jos lenkiškas šaknis, kaltinimą antisemitizmu ir vokietį tėvą. Staiga nuskambėjęs pirmasis klausimas žiūrovams lyg lengvoje komedijoje kelia šypseną, imi galvoti, kad siužetas paprastas, lengvai išgliaudomas, tačiau neilgai trukus viskas komplikuojasi - aiškių atsakymų nelieka. Korespondentas vaizduojamas kaip gana stereotipiškai pasiruošęs būsimam interviu: perskaitęs prieš tai publikuotą informaciją spaudoje, autorės knygas, susikonspektavęs visus atskleistus biografijos faktus. O rašytoja, matydama tai, leidžiasi į tam tikrą žaidimą, kuriame realios istorijos konfigūruojamos, tiesa maišoma su fikcija. Šioje situacijoje žurnalistas bando ieškoti priežastinių ryšių, detektyviškai iššifruoti realias ir išgalvotas pasakojimo detales, tačiau galiausiai patenka į visišką sąmyšį.
Po ne vienos „Jaudulio“ peržiūros, prisiminusi tiek pirmuosius savo įspūdžius, tiek kolegių teatrologių pastebėjimus tekstuose, imu galvoti apie scenoje kuriamų personažų (ne)pilnakraujiškumą, funkcionalumą. Svarstyta, kad Uljos Richtės veikėja čia neabejotinai centrinė, besiskleidžianti visomis spalvomis, o kitiems nepalikta erdvės atsiverti. Palaipsniui prieinu prie kiek kitos išvados - šioje pjesėje, spektaklyje pasitelkiami personažai-funkcijos, taip tam tikra prasme demonstruojant mūsų ir kitų vertinimo ribotumą, asmenį apibrėžiant tik keliais įvaizdžio akcentais, jo pareigomis. Tokią hipotezę bandau grįsti tuos pačius herojus kuriančių skirtingų aktorių stebėjimu. Atkaklaus korespondento Kšištofo Zelinskio personažą įkūnija D. Breivė, M. Zemleckas, sukūrę daugybę įtaigių vaidmenų ir esant poreikiui tikrai gebantys scenoje užimti dominuojančią poziciją, tačiau nė vienam iš jų nepavyksta pralaužti rėmų to „stereotipinio žurnalisto“, siekiančio tik vieno tikslo - paimti intriguojantį interviu, išgauti atsakymus, kurių išpešti ligi tol dar niekam nepavyko, kad tik galėtų pakilti dar vienu karjeros laipteliu. Net rašytojai pasukus kalbą apie patį Kšištofą, jis nepradeda skleistis kaip žmogus, tuoj pat sugrįžta į kalbintojo poziciją. I. Patkauskaitės ir M. Gedvilaitės įkūnijama Natali gal kiek skiriasi: pirmuoju atveju veikėjos įvaizdis lyg ir švelnesnis, nuosaikesnis, antruoju - daugiau kategoriškumo, griežtumo, tačiau siekinys tas pats - apsaugoti Richtę nuo nemalonumų, išvengti finansinių nuostolių. Stivo personažas kuriamas G. Ivanausko ir G. Bejerio, išties labai skirtingų charakteristikų aktorių, bet jo funkcija pristatyti interviu taisykles ir nervingai trypčioti, kai šių nesilaikoma, išlieka. Fotografą Maiklą įkūnijantys M. Dirginčius ir A. Ašmonas, vėlgi, gali tik daugiau ar mažiau erzinančiai koketuoti su Natali, rodyti prielankumą rašytojai ir prieštarauti Stivui, tačiau tai viskas, personažas apibrėžiamas vien kaip fotografas, tad kitais klausimais jo nuomonė aplinkiniams ir nesvarbi. Stebint išvardytų vaidmenų atlikimą, atmintyje iškyla Uljos Richtės atsakymas į žurnalisto klausimą, ką reiškia „teisingai“: „Teisingai“ reiškia tiksliai.“ Bręstant šiam spektakliui, manyčiau, galima teigti, kad aktoriai-personažai gana tiksliai atlieka savo funkcijas.
Pratęsiant tikslumo ir taiklumo temą, „Jaudulyje“ yra dar vienas reikšmingas, naratyvą papildantis ir užpildantis, atmosferą kuriantis duetas. Tai muzikos kompozitorius Paulius Trijonis ir aktorius D. Svobonas - Autoriaus balsas. P. Trijonio muzika, garsiniai sprendimai pradeda ir užbaigia kiekvieną mizansceną, reikiamu momentu padiktuoja, duoda toną kintančiai emocijai, perkelia į fizinę Niujorko erdvę, perteikia veikėjų realių ar išgalvotų, energingai ar nostalgiškai pasakojamų prisiminimų nuotaiką. Taip pat garsiniai motyvai apipavidalina, prireikus - išryškina D. Svobono tekstinius intarpus, prisodrintus filosofinių pasvarstymų, citatų, juodojo humoro ar tiesiog scenoje regimų situacijų komentarų. Pastarieji - ganėtinai žaidybiška pastatymo dalis: kai kuriais atvejais jie įsilieja, papildo bendrą naratyvą, kitais - konfrontuoja su juo, nekuria jokios sąsajos. Kartkartėmis žiūrovas tokiu būdu „ištraukiamas“ iš tapatinimosi su sceniniu vyksmu, personažų problemomis būsenos, primenant, jog laikas persvarstyti, kvestionuoti dalykus pačiam. Minėtojo dueto indėlis - visų kūrinio dalių sujungimas į vientisą materiją, bet sykiu ir priminimas, kad nors spektaklis gana tradicinės formos, tačiau reprezentuoja šiuolaikinį teatrą.
Galiausiai - pagrindinė istorijos figūra, kuriama aktorės Nelės Savičenko, - rašytoja Ulja Richtė, kurią aptarti pasirinkau pabaigoje, nes ši herojė yra dėmesio centras, per ją ir joje sukasi visas spektaklio pasakojimas. Tai Ulja suteikia žodį kitiems veikėjams (arba jį atima). Neabejotinai taiklus režisieriaus sprendimas buvo pasikviesti būtent N. Savičenko, puikiai žaidžiančią dramaturgo pasiūlytą intelektualų žaidimą su smalsiu žurnalistu, rašytojos atstovais, publika. Beje, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teatre vis dar mažai stiprių pagrindinių veikėjų moterų, atskleidžiamų ne tik pasitelkiant santykį su kitais personažais, dažniausiai - vyrais, šis vaidmuo yra tam tikras indėlis į pastarųjų metų istoriją. Elegantiškai bohemiškas Uljos Richtės kaip rašytojos, manipuliuojančios savo praeities ir vaizduotės kuriamais pasakojimais, įvaizdis daro tikrai stiprų įspūdį. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio drąsūs, tiesmukiški žurnalisto klausimai - tik pirmasis sluoksnis, kuris kelia juoką ir veikia kaip tam tikra nuoroda į šiuolaikinį kontekstą - įvairiose platformose organizuojamus pokalbius su skirtingo masto bei žinomumo žmonėmis. (Vaizdo interviu formatas vizualiųjų medijų amžiuje, atrodo, išgyvena renesansą. Kaip ir spektaklyje, galime matyti daugybę „pasiruošusių“ žurnalistų, vedėjų, kurie, užduodami vis tuos pačius klausimus, atrodo, tikisi kitokių atsakymų, o gal pristinga idėjų, apie ką kalbėtis.) Čia, scenoje, pašnekovė nesikuklindama leidžia sau laisvai varijuoti tarp realybės ir fantazijos, taip tiesos paieškose įstrigdindama ne vien žurnalistą, bet ir savo artimuosius - dukrą bei kūrybos agentą. Tačiau tai tik forma, išraiška, o turinys mus veda tolimesnių klausimų labirintais.
Interviu metu aiškinamasi ir bandoma paaiškinti, kas yra menininko kūryba. Ji čia apibrėžiama naudojant „jaudulio“ sąvoką, savyje talpinančią daugybę epitetų, galinčių nusakyti tą kūrybos momentą, kuris nebūtinai kyla iš kraštutinumų - pozityvaus ar negatyvaus patyrimo. Pašnekovai analizuoja, o tiksliau - Ulja Richtė aiškina skaitymo ir suvokimo procesą, teksto ir skaitytojo santykį. Dar viena pasitelkiant šią veikėją aktualizuojama problema - menininko bei jo kūrybos sąryšingumas. Gilindamiesi į autorių darbus, atradę daugiau ar mažiau apčiuopiamų sąsajų su jų biografijomis, esame linkę toliau viską verti ant to vieno siūlo, interpretuoti, sieti neturinčius ryšio dalykus, taip kurdami menininko mitą, nematydami jo kaip realios asmenybės. Pratęsiant anksčiau paliestą personažo kaip funkcijos temą, galima tik pridurti, kad Ulja Richtė taip pat mums neatsiskleidžia iki galo. Ji kvestionuoja įvairius dalykus, gąsdina, žaidžia būtais ir nebūtais dalykais, bet iš mitologizuotos menininkės pozicijos taip ir nepabėga, lygiai kaip savųjų socialinių vaidmenų neapleidžia ir tie, kuriais moteris manipuliuoja.
Spektaklis „Jaudulys“ gali sudominti įvairias auditorijas, jame aptariamos temos bei klausimai svarbūs, vedantys toliau nei vienos rašytojos biografija. Pseudofaktai, užtikrintai brukama niekur nepatvirtina informacija - tai mūsų dienų realybė, o mūsų tikslas ir atsakomybė - aklai kaip spektaklio žurnalistui nekonspektuoti kiekvieno sakinio į savo gyvenimo sąsiuvinį.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
