.JPG)
 |
| Dulsinėja – Rūta Juodzevičiūtė ir Donkey’us Hotas – Nerijus Tauskas. E. Rastenytės nuotrauka |
Kai Miguelis de Cervantesas rašė riterių romanų parodiją „Don Kichotas“, jam nė į galvą neatėjo, kad šis kūrinys taps baleto mėgėjų susižavėjimo objektu, o pagrindinis herojus – beviltiškos kovos su pasaulio blogiu simboliu. Kai švedų choreografas Matsas Ekas ėmėsi revizuoti ir perdirbinėti garsiausius klasikinio baleto kūrinius („Žizel“, „Gulbių ežerą“, „Miegančiąją gražuolę“), suteikdamas jiems nelauktų prasmių ir pripildydamas netikėčiausių metaforų, o veiksmą perkeldamas į XX a. pabaigos žiūrovui suprantamesnę erdvę, jis greičiausiai nenujautė, kad jo pėdsakais paseks nemažai choreografų. Dar kartą perdirbti tuos vos ne ikonomis tapusius baletus imasi nedaugelis – sunku rasti visiškai naują koncepciją po M. Eko. Tad imamasi kitų baleto scenos kūrinių, tarp jų – ir nelaimėlio Liūdnojo vaizdo riterio istorijos, kartais bandant parodijuoti parodiją, kartais – pakylėti iki apibendrinančios metaforos, o kartais – „aktualizuoti“, t. y. rodyti „čia ir dabar“ ervėje.
Choreografas iš Rusijos Olegas Gluškovas tokią „aktualizuotą parodiją“ pastatė Anželikos Cholinos šokio teatre, pavadinęs spektaklį „Donkey Hot“, kurį, pasižiūrėjusi vilnietiškąją premjerą (kovo 31 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje), išversčiau kaip „Karštakošis asilėlis“.
A. Cholina interviu, kurį buvo galima rasti net keliose žiniatinklio svetainėse, nurodė, kad pasikalbėjusi su O. Gluškovu, kurį jai kažkas kaip „grynuolį“ nurodęs Maskvoje, suprato, kad jie abu „tos pačios kraujo grupės“, todėl ir pakvietusi choreografą kurti jos teatre. Ir iš tiesų jų kūrinių panašumas – stulbinantis. Po spektaklio net kilo mintis, ar vertėjo kviestis kūrybinį brolį-dvynį, jei pati A. Cholina būtų nė kiek ne prasčiau (o manau, kad net ir geriau) susidorojusi su šia linksma tema.
O. Gluškovui būdingas tas pats situacinio humoro jausmas, gebėjimas šokio spektakliui suteikti lengvumo ir paviršutiniškumo dvasios, kurios dėka spektaklis tuojau pat tampa pramoginiu kūriniu, surenkančiu pilnas sales žiūrovų (o ko dar reikia komerciniam teatrui?). Jį taip pat įdomu stebėti pirmas penkiolika minučių, po kurių jau viskas tampa aišku, nes paviršutiniškas siužetas ir tiesmukumas nepalieka vietos jokioms interpretacijoms. O. Gluškovui taip pat, kaip ir A. Cholinai, patinka M. Eko stilistika, kurią jis nesivaržydamas kopijuoja, ir aiški šokėjų išsidėstymo scenoje bei viso spektaklio vyksmo struktūra, atkeliavusi iš komiško klasikinio baleto (na, kad ir iš to paties „Don Kichoto“). Po garsios rusų šokio ir teatro kritikės Larisos Barykinos paskaitos Vitebsko šiuolaikinės choreografijos festivalyje supratau, kad Maskvoje ir Peterburge karaliauja būtent toks šokio teatro supratimas.
Apie O. Gluškovą nieko negirdėjau iš jokio Rusijos šokio kritiko. Pasauliniame žiniatinklyje informacijos apie jį atseikėta irgi šykščiai. Neaptikau jokių žinių apie bent vieną savarankišką šio choreografo sukurtą šokio spektaklį, todėl įtariu, kad „Donkey Hot“ – pirmasis. Iki šiol O. Gluškovas dirbo su garsiais dramos ir kino režisieriais (Andronu Končalovskiu, Valerijum Todorovskiu), kurdamas choreografiją dramos spektakliams, kino filmams, dėstydamas scenos judesį Rusijos teatro meno akademijoje. Jokiu būdu nenoriu paneigti jo įdirbio, tačiau spektaklio „Donkey Hot“ audinyje žiojėjančios skylės, jo fragmentiškumas, nuolat pasikartojantys tie patys judesiai ir jų kombinacijos rodo, kad O. Gluškovui dar trūksta galios vientisam originaliam viso vakaro kūriniui. Jam šokis – tik iliustracija, bet ne savarankiškas vyksmas.
Sunkoka būtų ir konkretizuoti spektaklio koncepciją. Ji balansuoja tarp noro parodijuoti net ne M. de Cervanteso romaną, o Ludwigo Minkuso baletą „Don Kichotas“ ir jį aktualizuoti, t. y. perkelti į „mūsų dienas“. O. Gluškovo spektaklio herojus Donkey’us Hotas (Nerijus Tauskus), prisižiūrėjęs Holivudo filmų, užsidega noru kovoti su blogiu, ryžtingai išlipa iš „naminių“ rūbelių, užsitempia kelnes ir striukę ir išžygiuoja į platųjį pasaulį. Beje, būtent ryžtingas judesys, vienu truktelėjimu užsegant kelnių užtrauktuką, spektaklyje tampa vyriškumo įrodymu – puikus šiuolaikinio jaunimėlio herojų ironizavimas.
Vos išėjęs į gatvę, jaunuolis sutinka būrį merginų, iš kurių jam labiausiai į akį krenta Dulsinėja (Rūta Juodzevičiūtė) tikriausiai dėl to, kad be atodairos dalija antausius kam reikia ir – profilaktiškai – kam nelabai. Subūręs aplink save „fanų klubą“ (visi labai panašūs į sovietinių plakatų proletarus) Donkey’us Hotas, lydimas skubraus Sančos Pansos (Andrius Žužžalkinas), nugali kietus Elvio Preslio šukuosenomis pasidabinusius vaikinus, išgąsdina „vandamiškai“ besimušantį „kiečiausiąjį“ (Eligijus Butkus) ir tuo pelno Dulsinėjos meilę.
Beklajodamas po pasaulį (įtariu, po didmiesčio kvartalą), jis kaip tikras teisuolis atsispiria prostitutėms, kurias jo bendrai, ką tik glamonėję, nežinia kodėl žiauriai sumuša, ir čigonėms, kurių vaidmuo apskritai neaiškus. Labai gundančiai apsirengusią Studentę (Giedrė Zaščižinskaitė) išvaduoti iš nevykėlio prievartautojo (Laurynas Navickas) glėbio nebuvo sunku, juolab kad Donkey’ų ir čia atlydėjo „fanų klubo“ šaunuoliai. O herojiškumo viršūnė – girto Tėtušio (Evaldas Taujanskis) „auklėjimas“, ginant tris užguitus, bet guviai tarpusavy besipešančius vaikelius. Tikras reklamos apie smurtą prieš vaikus pakartojimas.
Nežinia, į kokias dar socialines problemas būtų įsivėlęs pagrindinis veikėjas, jei Sančai Pansai nebūtų trūkusi kantrybė, ir jis nebūtų numojęs ranka į „svieto lygintojo“ darbus. (Ir kam gi netrūks, kai esi pasirengęs apginti visą pasaulį nuo blogio, o tenka tąsytis su alkoholiku?) Donkey’ui Hotui teliko grįžti pas jo laukiančią labai sumoteriškėjusią Dulsinėją, ją vesti ir iš karto patekti po padu, iš po kurio joks „fanų klubas“ nebegalėjo jo ištraukti. Tačiau, atrodo, kad herojus laiku atsipeikėjo, nes spektaklio atomazgoje matome jį vėl vienišą ir gerokai sutrikusį.
Spektaklio siužetas – net ir parodijai – pernelyg primityvus. Kaip ir visų vaidmenų traktuotės bei pagrindinio herojaus nuotykiai. Choreografo pasirinkta judesių stilistika būdinga šiuolaikiniam šokiui, ir būtent dėl to kai kuriems baleto šokėjams (o jie spektaklyje dominuoja) ji pasirodė kiek sunkiau įkandama, nors, žinoma, tam reikia tik laiko ir atkaklaus darbo. Tačiau tiems, kurie įsitikinę, kad menas, teatras, šokis reikalingi tik kaip pasilinksminimo priemonė, pramoga, šis spektaklis tiks – po sunkios darbo dienos juo galima užbaigti vakarą.
„Donkey Hot“ sukurtas pagal L. Minkuso muziką, kuri ne tik smarkiai kupiūruota, bet ir įterpta „pagerinta“ rusų kalba atliekama čigoniška daina. Tiesa, ir tikrojo „Don Kichoto“ spektaklio muzikoje yra ne tik L. Minkuso sukurtų intarpų, tačiau jie taip drastiškai neišsiskiria iš bendro muzikinio fono, kaip kad ši čigoniška daina. Choreografas gan laisvai kupiūruoja muziką, keičia dalis vietomis, nepasirūpindamas bent kiek plastiškesne jų jungtimi, todėl po netikėtos pauzės vėl užgriaudėjantis motyvas kartais sugriauna ką tik susikūrusią epizodo nuotaiką. Suabejojau ir choreografo gebėjimu „skaityti“ muziką, įsiklausyti į jos niuansus, nes daugelyje vietų judesiai ir muzika aiškiai žygiavo skirtingomis kryptimis.
Spektaklį gelbsti asmenybės – kai kurių vaidmenų atlikėjai. Netikėtai įdomus kaip komiško vaidmens atlikėjas pasirodė N. Tauskus, kuriam A. Cholinos teatre dažniau tenka rimtų herojų vaidmenys (Toreodoras „Carmen“, Otelas „Otele“). Nors jam dar gerokai trūksta vaidybinių atspalvių, individualumo, tačiau sutrikusio, savo paties jėgos ir populiarumo nustebinto pseudoherojaus vaidmeniui N. Tauskus tiko.
Kaip visada komiškus vaidmenis atliekantis A. Žužžalkinas blykstelėjo it ryški žiežirba. Jis niekad nestokoja ironijos ir, deja, iš baleto teatro atsineštų, nors ir sėkmingai taikomų, klišių. Jo Sanča Pansa – tipinis šiuolaikinis savimi patenkintas ir pasitikintis jaunuolis, kurio supratimas apie vyriškumą slypi už kelnių užtrauktuko ir kieto kumščio, bet pajutęs, kad svieto lyginimas peržengia ribą, nestokoja sveiko proto trauktis iš „fanų klubo“.
R. Juodzevičiūtė, dar vasario pradžioje sukūrusi įstabų Erendiros vaidmenį Editos Stundytės spektaklyje „Apie tyrąją Erendirą“ (A|CH šokio teatras), parodė, kad jai taip pat nesvetima ir ironija, žaismė. Labai malonu stebėti šios šokėjos virsmą. Ji neįklimpsta į visą spektaklį apėmusį paviršutiniškumą, bet, naudodamasi ne itin iškalbinga choreografine medžiaga, iš smulkučių elementų lipdo tvirtos, įžūlokos ir tuo pat metu švelniai mylinčios, ištikimos merginos paveikslą. Graži ir santūri R. Juodzevičiūtės plastika leidžia išvengti daugeliui kitų šokėjų būdingo vulgarumo.
E. Butkaus „kiečiausias vaikinas“ – tarsi nužengęs iš Holivudo herojinio kino ekrano. Nedidelis vaidmuo kibirkščiuoja humoru. Šis šokėjas, sukūręs nepakartojamą Jagą Kirilo Simonovo balete „Dezdemona“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras), pernelyg retai matomas kaip tokių išskirtinių vaidmenų atlikėjas. O juk įtaigumo ir vaidmens supratimo jis nestokoja.
Ypač nemalonų kontrastą „Donkey Hot“ sukuria scenografijos ir kostiumų disonansas. Santūri, paslanki, daugiareikšmė Marijaus Jacovskio scenografija A. Cholinos teatro spektakliuose neretai gelbsti net ir silpnesnę choreografiją, padeda metaforizuoti spektaklį, suteikti jam naujų atspalvių. Taip įvyko ir šįsyk, kai slankiojančios „dėžutės“ kartais išplėsdavo veiksmo vietą, suteikdavo jai apibendrinančią prasmę, o kartais suspausdavo ją, padėdamos sukoncentruoti dėmesį į veiksmo vietą, išryškindamos veiksmo detales.
Tačiau kostiumų dailininkas Kęstas Rimdžius, matyt, susižavėjęs parodijos galimybėmis, panoro sukurti savą pasaulį. Rėksmingų spalvų merginų suknelės, turinčios ir ispaniško sceninio, ir meksikietiško liaudiško stiliaus, juodi prostitučių kombinezonai ir pseudočigoniški ypač neskoningi sijonai, proletariški vyrų marškiniai ir pižoniška Sančos liemenė, „presliški“ chuliganėlių kostiumai, vulgariai provokuojanti studentės aprangėlė, tarsi iš prabangios parduotuvės vitrinos nukabinta Dulsinėjos suknia – visa tai ne tik sudarė labai eklektišką vaizdą, nederėjo, bet sukūrė veikiau „Auksinių svogūnų“ ceremonijai tinkančią nuotaiką. Kaip ir choreografas, kostiumų kūrėjas parodiją suprato gan paviršutiniškai.
Dabar, kaip tikri švedai, kurie savo karališkojo baleto repertuare turi klasikinius baleto kūrinius, o „Cullberg Ballet“ trupės repertuare – jų perdirbinius, turėsime du „Don Kichoto“ variantus – nacionalinės baleto trupės ir A|CH teatro. Įvairovė nesutrukdys. Tik kad tos įvairovės beveik nematyti. Kitais rūbeliais aprengus Liūdnojo vaizdo riterį, jis virto tiktai karštakošiu asilėliu.
