Kaip gimsta skrendantis žmogus

Rūta Oginskaitė 2015-01-03 lrytas.lt, 15 01 01

aA

Jeigu tėvai savo 2 - 5 metų vaikams dar nepaaiškino, kaip jie atsirado, tai prašom į teatrą - paaiškins šokėjai. Žinoma, šokėjams paprasčiau, nes jiems nereikia keblių žodžių, užtenka lyriško judesio, ir po kelių metaforų žmogus jau gimęs.

Šokio teatro „Dansema" spektaklyje „Maži stebuklai" prie to lyriško judesio prisideda ir skrydis, bet ne oro balionu, o tokiu baltu įtaisu, panašiu į hamaką. Tačiau iki žmogaus atsiradimo prieš vaikų akis dar išaugs gėlės, išsilukštens pingvinas ir erelis, bus varlių šokis, o vikšriukai taps drugeliais.

Choreografė Birutė Banevičiūtė, įsteigusi „Dansemą", nuosekliai kuria šiuolaikinį šokį vaikams, auginasi publiką nuo gimimo. Juk spalvingas spektaklis „Mozaika" iš viso skirtas kūdikiams. Tiems, kurie tėvų glėbiuose matė „Mozaikos" premjerą 2012 metais, jau pats laikas savomis kojomis eiti į „Mažus stebuklus".

„Mozaiką" šoka trise, o „Mažiems stebuklams" pakanka dviejų šokėjų - Agnės Ramanauskaitės ir Manto Stabačinsko, azartiškų choreografės bendražygių. Originalią muziką visiems virsmams sukūrė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, vis dažniau reikalinga teatre. „Dansemos" spektaklių apšvietimu ištikimai rūpinasi Aurelijus Davidavičius, ir tai, ką jis veikia su šviesomis, atstoja ir dekoracijas (kurių „Mažuose stebukluose" nėra), ir tampa puikia partneryste šokėjams.

Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo. B.Banevičiūtės choreografija paprasta, bet ne banali, nors per pirmąjį gėlių epizodą atrodė, kad jau tuoj bus meilu ir saldu kaip balete. O ne, „Mažiems stebuklams" netrūksta ir sąmojaus, ypač, kai į sceną įsirango ilgas dryžuotas ir pūkuotas vikšras, kuris dar sugeba ir skilti per pusę - kad gimtų du drugeliai.

Tas drugelių atsiradimas - vienas tikrų spektaklio stebuklų. Jam ir prisireikia jau minėtų hamakų, į „Mažus stebuklus" patekusių iš aerojogos pratybų. Kai abu šokėjai įsitaiso baltuose audekluose, pakimba ir skrieja - bet ne paprasčiausiai plasnoja - matome turbūt jau aerochoreografijos gimimą.

Ir gretimas tos poezijos epizodas - varliukų tūpčiojimas, kuriame kaip tik kartu „šoka" ir tam tikras apšvietimas, skambant varliškam dambrelių akompanimentui. Čia pat ir paukščiai prasikala iš tokių labai jau butaforinių - tėčių ir mamų akimis žiūrint - poroloninių lukštų su kojomis.

Sakyčiau, tie kiaušiniai buvo buitiškiausias, nuo realybės nusižiūrėtas ir mažiausiai fantazijos perkeistas vaizdas. Užtat pingvinui sukurti, pavyzdžiui, Agnei Ramanauskaitei užteko balto pūkuoto kostiumo ir nelanksčių judesių, o ereliui - juodų pūkuotų rankovių ir Manto Stabačinsko plastikos, kad matytum sparnus.

Per pusvalandį pažinus tiek gyvių, ar lengva toje pačioje scenoje atpažinti žmogų, tuo labiau - dar negimusį? Tą jau palikime vaikų ir tėvų pokalbiams. Jeigu 2 - 5 metų vaikai recenzuotų, jų įžvalgos būtų auksinės.

O žmogus gimsta gražiai. Su meile. Skrydyje. ... „Maži stebuklai" - aštuntas „Dansemos" šokio spektaklis vaikams. Teatras „Dansema" įkurtas 2007 m. ir pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams. Šie spektakliai aplankė nemažai Lietuvos miestų ir miestelių, buvo rodomi Kroatijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Palestinoje. 2014 m. lapkričio mėnesį B.Banevičiūtės spektaklis „Mozaika" dalyvavo didžiausiame vaikams skirtų menų festivalyje „Kids Euro Festival" Vašingtone.

Artimiausi „Mažų stebuklų" vaidinimai - „Menų spaustuvės" tarptautiniame teatro festivalyje vaikams „KITOKS" sausio 15 d. 10 ir 16 val.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.