Kaip gimsta skrendantis žmogus

Rūta Oginskaitė 2015-01-03 lrytas.lt, 15 01 01

aA

Jeigu tėvai savo 2 - 5 metų vaikams dar nepaaiškino, kaip jie atsirado, tai prašom į teatrą - paaiškins šokėjai. Žinoma, šokėjams paprasčiau, nes jiems nereikia keblių žodžių, užtenka lyriško judesio, ir po kelių metaforų žmogus jau gimęs.

Šokio teatro „Dansema" spektaklyje „Maži stebuklai" prie to lyriško judesio prisideda ir skrydis, bet ne oro balionu, o tokiu baltu įtaisu, panašiu į hamaką. Tačiau iki žmogaus atsiradimo prieš vaikų akis dar išaugs gėlės, išsilukštens pingvinas ir erelis, bus varlių šokis, o vikšriukai taps drugeliais.

Choreografė Birutė Banevičiūtė, įsteigusi „Dansemą", nuosekliai kuria šiuolaikinį šokį vaikams, auginasi publiką nuo gimimo. Juk spalvingas spektaklis „Mozaika" iš viso skirtas kūdikiams. Tiems, kurie tėvų glėbiuose matė „Mozaikos" premjerą 2012 metais, jau pats laikas savomis kojomis eiti į „Mažus stebuklus".

„Mozaiką" šoka trise, o „Mažiems stebuklams" pakanka dviejų šokėjų - Agnės Ramanauskaitės ir Manto Stabačinsko, azartiškų choreografės bendražygių. Originalią muziką visiems virsmams sukūrė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, vis dažniau reikalinga teatre. „Dansemos" spektaklių apšvietimu ištikimai rūpinasi Aurelijus Davidavičius, ir tai, ką jis veikia su šviesomis, atstoja ir dekoracijas (kurių „Mažuose stebukluose" nėra), ir tampa puikia partneryste šokėjams.

Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo. B.Banevičiūtės choreografija paprasta, bet ne banali, nors per pirmąjį gėlių epizodą atrodė, kad jau tuoj bus meilu ir saldu kaip balete. O ne, „Mažiems stebuklams" netrūksta ir sąmojaus, ypač, kai į sceną įsirango ilgas dryžuotas ir pūkuotas vikšras, kuris dar sugeba ir skilti per pusę - kad gimtų du drugeliai.

Tas drugelių atsiradimas - vienas tikrų spektaklio stebuklų. Jam ir prisireikia jau minėtų hamakų, į „Mažus stebuklus" patekusių iš aerojogos pratybų. Kai abu šokėjai įsitaiso baltuose audekluose, pakimba ir skrieja - bet ne paprasčiausiai plasnoja - matome turbūt jau aerochoreografijos gimimą.

Ir gretimas tos poezijos epizodas - varliukų tūpčiojimas, kuriame kaip tik kartu „šoka" ir tam tikras apšvietimas, skambant varliškam dambrelių akompanimentui. Čia pat ir paukščiai prasikala iš tokių labai jau butaforinių - tėčių ir mamų akimis žiūrint - poroloninių lukštų su kojomis.

Sakyčiau, tie kiaušiniai buvo buitiškiausias, nuo realybės nusižiūrėtas ir mažiausiai fantazijos perkeistas vaizdas. Užtat pingvinui sukurti, pavyzdžiui, Agnei Ramanauskaitei užteko balto pūkuoto kostiumo ir nelanksčių judesių, o ereliui - juodų pūkuotų rankovių ir Manto Stabačinsko plastikos, kad matytum sparnus.

Per pusvalandį pažinus tiek gyvių, ar lengva toje pačioje scenoje atpažinti žmogų, tuo labiau - dar negimusį? Tą jau palikime vaikų ir tėvų pokalbiams. Jeigu 2 - 5 metų vaikai recenzuotų, jų įžvalgos būtų auksinės.

O žmogus gimsta gražiai. Su meile. Skrydyje. ... „Maži stebuklai" - aštuntas „Dansemos" šokio spektaklis vaikams. Teatras „Dansema" įkurtas 2007 m. ir pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams. Šie spektakliai aplankė nemažai Lietuvos miestų ir miestelių, buvo rodomi Kroatijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Palestinoje. 2014 m. lapkričio mėnesį B.Banevičiūtės spektaklis „Mozaika" dalyvavo didžiausiame vaikams skirtų menų festivalyje „Kids Euro Festival" Vašingtone.

Artimiausi „Mažų stebuklų" vaidinimai - „Menų spaustuvės" tarptautiniame teatro festivalyje vaikams „KITOKS" sausio 15 d. 10 ir 16 val.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.