Kaip gimsta skrendantis žmogus

Rūta Oginskaitė 2015-01-03 lrytas.lt, 15 01 01

aA

Jeigu tėvai savo 2 - 5 metų vaikams dar nepaaiškino, kaip jie atsirado, tai prašom į teatrą - paaiškins šokėjai. Žinoma, šokėjams paprasčiau, nes jiems nereikia keblių žodžių, užtenka lyriško judesio, ir po kelių metaforų žmogus jau gimęs.

Šokio teatro „Dansema" spektaklyje „Maži stebuklai" prie to lyriško judesio prisideda ir skrydis, bet ne oro balionu, o tokiu baltu įtaisu, panašiu į hamaką. Tačiau iki žmogaus atsiradimo prieš vaikų akis dar išaugs gėlės, išsilukštens pingvinas ir erelis, bus varlių šokis, o vikšriukai taps drugeliais.

Choreografė Birutė Banevičiūtė, įsteigusi „Dansemą", nuosekliai kuria šiuolaikinį šokį vaikams, auginasi publiką nuo gimimo. Juk spalvingas spektaklis „Mozaika" iš viso skirtas kūdikiams. Tiems, kurie tėvų glėbiuose matė „Mozaikos" premjerą 2012 metais, jau pats laikas savomis kojomis eiti į „Mažus stebuklus".

„Mozaiką" šoka trise, o „Mažiems stebuklams" pakanka dviejų šokėjų - Agnės Ramanauskaitės ir Manto Stabačinsko, azartiškų choreografės bendražygių. Originalią muziką visiems virsmams sukūrė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, vis dažniau reikalinga teatre. „Dansemos" spektaklių apšvietimu ištikimai rūpinasi Aurelijus Davidavičius, ir tai, ką jis veikia su šviesomis, atstoja ir dekoracijas (kurių „Mažuose stebukluose" nėra), ir tampa puikia partneryste šokėjams.

Net keista, kad tiek daug galima padaryti su tokia maža komanda ir didele kiekvieno vaizduote. Juk scena atrodo visą laiką sklidina veiksmo ir vaizdo. B.Banevičiūtės choreografija paprasta, bet ne banali, nors per pirmąjį gėlių epizodą atrodė, kad jau tuoj bus meilu ir saldu kaip balete. O ne, „Mažiems stebuklams" netrūksta ir sąmojaus, ypač, kai į sceną įsirango ilgas dryžuotas ir pūkuotas vikšras, kuris dar sugeba ir skilti per pusę - kad gimtų du drugeliai.

Tas drugelių atsiradimas - vienas tikrų spektaklio stebuklų. Jam ir prisireikia jau minėtų hamakų, į „Mažus stebuklus" patekusių iš aerojogos pratybų. Kai abu šokėjai įsitaiso baltuose audekluose, pakimba ir skrieja - bet ne paprasčiausiai plasnoja - matome turbūt jau aerochoreografijos gimimą.

Ir gretimas tos poezijos epizodas - varliukų tūpčiojimas, kuriame kaip tik kartu „šoka" ir tam tikras apšvietimas, skambant varliškam dambrelių akompanimentui. Čia pat ir paukščiai prasikala iš tokių labai jau butaforinių - tėčių ir mamų akimis žiūrint - poroloninių lukštų su kojomis.

Sakyčiau, tie kiaušiniai buvo buitiškiausias, nuo realybės nusižiūrėtas ir mažiausiai fantazijos perkeistas vaizdas. Užtat pingvinui sukurti, pavyzdžiui, Agnei Ramanauskaitei užteko balto pūkuoto kostiumo ir nelanksčių judesių, o ereliui - juodų pūkuotų rankovių ir Manto Stabačinsko plastikos, kad matytum sparnus.

Per pusvalandį pažinus tiek gyvių, ar lengva toje pačioje scenoje atpažinti žmogų, tuo labiau - dar negimusį? Tą jau palikime vaikų ir tėvų pokalbiams. Jeigu 2 - 5 metų vaikai recenzuotų, jų įžvalgos būtų auksinės.

O žmogus gimsta gražiai. Su meile. Skrydyje. ... „Maži stebuklai" - aštuntas „Dansemos" šokio spektaklis vaikams. Teatras „Dansema" įkurtas 2007 m. ir pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams. Šie spektakliai aplankė nemažai Lietuvos miestų ir miestelių, buvo rodomi Kroatijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Palestinoje. 2014 m. lapkričio mėnesį B.Banevičiūtės spektaklis „Mozaika" dalyvavo didžiausiame vaikams skirtų menų festivalyje „Kids Euro Festival" Vašingtone.

Artimiausi „Mažų stebuklų" vaidinimai - „Menų spaustuvės" tarptautiniame teatro festivalyje vaikams „KITOKS" sausio 15 d. 10 ir 16 val.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.