Vaikytis svaigulio vis madingiau. Nors gal taikliau būtų sakyti, jog viskuo persotintoje šiuolaikybėje jo vaikytis tiesiog norisi vis labiau, kad numarintų vidų, kad jį nutildytų ir leistų užmiršti apie ten žiojinčią tuštumą, kurią reikėtų pildyti artimu ryšiu. Bet ryšiui reikia laiko ir pastangų, o ekstazė suveikia per gerą pusvalandį. Tad ji greičiau – ir optimaliau, ir efektyviau, ir našiau – duoda rezultatą. Ir mes atpratę nuo ilgų procesų – konsumerizmas taip mumyse įaugęs, kad jį išpažįstame ne tik per prekes, bet ir per savo kūną bei patirtis. Dopamino vergai, ar kaip ten sakoma.
In-yer-face, arba naujosios realybės, dramaturgijos atstovo brito Marko Ravenhillo pjesėje „Shopping and Fucking“ vergystė vartotojiškumui ir vidinės tuštumos pildymas destruktyviomis patirtimis pateikiamas su absurdo ir ironijos elementais, kiek hiperbolizuotai, bet kartu ir realistiškai, ir net su humoro prošvaistėmis. Centrine figūra čia tampa besaikis vartojimas: ar tai būtų troškimas gražių daiktų, ar narkotikai, ar seksas – visko turi būti tiek daug ir be saiko, kad po tokio kiekio stiprių patirčių pasaulis liktų be spalvų. Jaunimo teatre šiais metais pasirodžiusi Jono Kuprevičiaus režisuota šios pjesės versija ne tik puikiai perteikia Ravenhillo mintis, bet ir su savais atributais pritaiko ją prie šiandienos. Nors pjesė parašyta 1996 m., ją laikyti pasenusia būtų ir teatro požiūriu nuodėminga, ir neteisinga – tekstas kalba apie šiandieną, tik norint jį išgirsti jam reikia šiuolaikinių rūbų. O tai su „veipukais“, truputį „kinky“ ir „y2k“ klubiniu aprangos stiliumi bei atpažįstamais logotipais ir padarė spektaklio kūrėjų komanda.
Jaunimo teatro „Shopping and Fucking“ iš dabartinio teatro konteksto išsiskiria savo, sakykim, maloniu paprastumu – jokių ekranų, jokių tiesioginių transliacijų, jokių vaizdo projekcijų ar kitų medijuotam, šiuolaikiškam norinčiam būti teatrui būdingų priemonių. Tik aiški, struktūruota Guostės Marijos Ringelytės scenografija, kurioje kiekvienas daiktas turi savo funkciją, penki aktoriai, vedantys savo personažus rezultato link ir gebantys ne tik į juos įsijausti, bet ir išlaikyti kritinį atstumą, bei atmosferą puikiai perteikianti muzika, leidžianti pajusti tą klubinės šokių aikštelės smagumą ir destruktyvią tuštumą. Tokia spektaklio formulė ir veikia, ir išlaiko dėmesį.
Kuprevičius, regis, puikiai žino, kuo gyvena jaunas žmogus, pagal tai dėlioja esminius „Shopping and Fucking“ aspektus ir užveda ant kelio, grįsto atpažįstamumu, spektaklio personažus kuriančius aktorius – čia matome truputį narcizą, truputį nežinantį, ko nori, ir truputį nesuprantantį, kaip jausti jausmus, Gerardo Cipario Marką, rūpestingą, atsidavusią, gyvenimo vėtytą ir šiek tiek kleptomanę Rūtos Jonikaitės Lulu, labai nuoširdų, labai kaifą gaudantį ir labai mėgstantį nepagalvoti apie savo veiksmus bei jų pasekmes Šarūno Rapolo Meliešiaus Robį, chamišką, kriminalinę kapitalizmo epopėjos personifikaciją Samuelio Valentino Sauchato Brianą ir Z kartos karikatūrą primenantį desperatišką Nojaus Mikalausko Garį. Kiekvienas jų – ir skirtingų tipažų reprezentacija, ir vartotojiškumo varomo pasaulio džiunglių aukos, ieškančios išeities – pabėgimo nuo savęs, nuo savo problemų, nuo tikrovės, kurios norėtųsi spalvingos, kupinos patirčių ir jaudulio, o ji viso labo tokia kaip tie mikrobangėje vis besisukantys makaronai: pilka, atsibodusi ir kas kartą vis neskanesnė. Bet iš kur tas skonis bus, kai ekstazė tiesiog ryjama ne po vieną ir ne po dvi tabletes, o bandymas nuo jos apsivalyti veda prie kitų kraštutinumų. Atbunka receptoriai – ir jautimo, ir buvimo. Didžiausia šių žmonių tragedija, kad jie jauni. Pernelyg... Nepilnamečiai, o jau prisigaudę tiek patirčių ir tiek kartų turėję stengtis tiesiog išgyventi, kad kur jau tie jautimo mechanizmai beveiks.
Iš tiesų tie ką tik paminėti makaronai yra tarsi lakmuso popierėlis, išduodantis, kokios stadijos yra personažai: kiek vilties Markui suteikia vien galimybė paragauti aštresnių, įdomesnių makaronų pas Garį, kol Robis vis labiau peikia Lulu tiekiamus beskonius makaronus. Regis, su kiekviena scena personažai vis labiau skęsta savo beprotybėje – Markas vis labiau ima priminti bet kokios sėkmės besivaikantį ir norintį pasidemonstruoti influencerį, Gario desperacija jį įkalina fantazijų pasaulyje, Lulu ir Robis tiesiog laviruoja ties beprotybės, kai reikia save be perstojo pardavinėti ir saikas neegzistuoja, riba. Tik prodiuseris (?) Brianas išlaiko tą pačią liniją – kaip buvo savo paties karikatūra, taip ir lieka. Bet čia jau veikia tai, kad jį matome jaunųjų personažų akimis.
Nors pjesė kupina sekso ir narkotikų, Kuprevičiaus „Shopping and Fucking“ versijoje Jaunimo teatro scenoje šios temos vizualiniu požiūriu perteikiamos gana subtiliai, bet suprantamai. Sekso scenos – tarsi paveikslėlių koliažas, kuriame matome tik sustabdytus trumpus kadrus ir girdime komentarus apie tai, kas galėtų juose vykti, – jokio perdėto nuogumo vardan nuogumo, ir tai dėl savo kiek absurdiško humoro net gerokai efektyviau už tiesiog reprezentaciją. Narkotikus žiūrovai mato gana aiškiai, tačiau pats jų poveikis parodomas jau net, sakyčiau, poetiškai – kaip perėjimai tarp scenų, kai kiekvienas personažas gauna pašokti savo klubinį šokį su sau skirtu garso takeliu: plastiškai, bet ir „išsitaškant“, kai atrodo, kad kiekvienas šokis paimtas iš filmo „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“, rež. Danny Boyle, 1996 m.), kuriame nagrinėjamos panašios temos. Net manyčiau, kad ši „Shopping and Fucking“ versija ir jos estetika yra šio filmo paveiktos.
Kai 1999 m. Oskaras Koršunovas pastatė šią pjesę, buvo kalbama apie lietuviško teatro estetikos lūžį – dėl temų, dėl poetiško (bet nepakankamo, nes buvome pratę prie kitokio) buitiškumo, dėl naujumo. Dabar paradoksaliai galima sakyti, kad statydamas šią pjesę Kuprevičius ne siekia estetinio lūžio, bet grįžta prie estetinių šaknų, žiūrovui pristatydamas aktualiai kalbantį teatrą ir neatakuodamas jo pertekliumi, apie kurį byloja pati pjesė, bei sudarydamas galimybę ją išgirsti. Ir pažiūrėjus į veidrodį įsitikinti, kad laikui bėgant žmogų domina tos pačios esmės, tik jis mėgina kitaip prie jų prieiti. Pjesės nesensta taip greitai, ypač jei jose yra kai kas daugiau, nei tik žaidimas forma bei plyna reprezentacija be dugnų ir sluoksnių.
