Skaityti 2024 m. pabaigoje išleistą Rūtos Oginskaitės knygą „kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“ (leidykla „Inter se“) – tai grįžti laiku atgal, pajusti nostalgiją, prisiminti to meto žmones ir ankstesnį save. Paklausti, pagal rašytoją Georgi Gospodinovą, „Ar gyvi tie, kuriais esame buvę?“ („Liūdesio fizika“). Oginskaitės knygoje teatro žmonės matomi tarsi pjesės veikėjai: skliaustuose nurodomas jų amžius, apibūdinama veiksmo vieta. Veikalas padalintas į pirmą ir antrą veiksmus, suskirstytus po keturiolika paveikslų, nes gyvenimas ir teatras – nedalomas vienis pagrindinei knygos herojei scenografei (ir ne tik) Jūratei Paulėkaitei.
Dokumentinei medžiagai perteikti autorė pasitelkia vaizduotę ir skaitytoją įtraukiančius meninius elementus. Paulėkaitės (1962–2011) istorija prasideda ne nuo vaikystės Ignalinoje, bet nuo keramikos studijų Kaune ir susižavėjimo teatru, o tai itin tikslu, nes pažymi tai, kas Paulėkaitei svarbiausia, – jos, kaip menininkės, kūrėjos, pradžią. Mažiau žinomą teatro dailininkės pusę išryškinančios pirmos knygos dalies ašis – Paulėkaitės laiškai ir dienoraščiai, parodantys intensyvų jos vidinį gyvenimą ir siekį sukurti save. Aktorė Rūta Staliliūnaitė ir jos Barbora Jono Jurašo spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ Paulėkaitei tampa menininko ir jo kuriamo stebuklo idealu, ne be patoso atliepiančiu stipriausias jaunos kūrėjos viltis bei svajones ir nužyminčiu jos kūrybinio kelio kryptį.
Chronologiškai plėtodama Paulėkaitės istoriją Oginskaitė kuria daugiabalsį tekstą, atskleidžiantį ir nesutapimą tarp to, kaip pagrindinė knygos veikėja žvelgia į save ir kaip ją mato kiti. Į teksto audinį sklandžiai įpinami Paulėkaitės amžininkų atsiminimai parodo skirtingas jos asmenybės puses ir tai, kad keliais būdvardžiais jos neužčiuopsi. Pirmame veiksme veikia studijų metų Kaune ir Vilniuje draugai – Kęstutis Jakštas, Rasa Kriščiūnaitė ir kiti, taip pat profesinio kelio pradžioje sutikti tokie režisieriai kaip Jonas Vaitkus, Dalia Tamulevičiūtė, Algirdas Latėnas, Gytis Padegimas.
Knygoje ryški ne tik jos pagrindinė herojė bei ją supę žmonės, bet ir laikmečio kontekstai. Daugiausia asmeninių Paulėkaitės gyvenimo detalių atveriančio pirmojo veiksmo emocinį intensyvumą sustiprina politiniai virsmai. Įsimintinai ir prieštaringai vaizduojama nepriklausomybės atkūrimo pradžioje įvykusi pirmoji Paulėkaitės kelionė-stažuotė į Berlyną, kur ji žiūri spektaklius ir „Volksbühne“ teatre, vadovaujamame Franko Castorfo, stebi dar neišgarsėjusio šveicarų režisieriaus Christopho Marthalerio repeticijas. Lietuvoje keičiasi ne tik politinė sistema, bet ir teatras, jo veiklos principai. Ir tie pokyčiai nelengvi.
Jaunos menininkės viltis ir abejones antroje knygos dalyje keičia sėkmė ir pripažinimas, priartėjama prie geriau žinomos Paulėkaitės. Daug antrojo veiksmo paveikslų pavadinti žymių spektaklių pavadinimais, į pirmą planą iškyla teatrologija, sumažėja asmeninių Paulėkaitės apmąstymų, nes kūryba tampa itin intensyvi, o nuo lūžinio su Oskaru Koršunovu kurto spektaklio „Roberto Zucco“ (1998) įsibėgėja ir tarptautinės gastrolės. Antroje knygos dalyje atveriami garsių spektaklių kūrimo užkulisiai, įtraukiami kritikų balsai. Ši knygos dalis parodo, kad Paulėkaitė buvo kur kas daugiau nei scenografė, skatina permąstyti daugelio spektaklių, į kuriuos jos indėlis itin didelis, autorystę.
Intensyviausiu Paulėkaitės kūrybos laikotarpiu – 1997–2004 m. – iš egzaltuotos „teatro stabmeldės“ (p. 9) ji virsta teatro, negailestingai vaizduojančio tamsiausią gatvinę tikrovę ir visuomenės paribius, šalininke. Jai buvo svarbus „sąžiningas požiūris ir poreikis suvokti realybę tokią, kokia ji yra“ (p. 229) bei „atvirai pažiūrėti amžininkui į veidą“ (p. 261). Oginskaitė leidžia pajusti ne tik idėjinius, bet ir praktinius to laiko Oskaro Koršunovo teatro (OKT) veiklos niuansus: kaip iš nežinojimo buvo pradėti kurti tarptautiniai ryšiai, kaip prie šio teatro bendruomenės jungėsi dabar gerai žinomi žmonės, dalį jų atsivedė Paulėkaitė. Tuo metu, pasak kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, OKT veikia kaip savotiška komuna, kurioje kūryba vyksta be pertrūkio, visi visiems turi laiko, o sprendimai ir idėjos gimsta bendrai (p. 239–240).
Knygos pavadinimas „kartu“ turi kelias reikšmes, bet pirmiausia rodo, kad Paulėkaitė teatrą suvokė kaip bendraminčių kūrybą, buvimą kartu, dalinimąsi idėjomis ir bendrą jų įgyvendinimą. Skirtingų žmonių atsiminimuose atsikartoja leitmotyvas apie kolektyvinę kūrybą, kūrybą be hierarchijos ir aiškių vaidmenų. To laiko Lietuvos teatre, ypač aukštinusiame režisieriaus asmenybę, tai buvo kitoks požiūris. Oginskaitės knyga taip pat atskleidžia, kaip dažnai recenzentai linkę visus kūrybinius nuopelnus priskirti režisieriams, ir tikrai ne visad pelnytai. Kita pavadinimo reikšmė nurodo, kad buvimas kartu gali ir apkarsti, o tai lemia konfliktus ir nusivylimus. Be to, knygos pavadinimas sutampa su vieno iš „rankdarbių“ – taip aktorius Dainius Gavenonis įvardija kartu su Paulėkaite režisuotus kamerinius spektaklius – pavadinimu. „Rankdarbiais“ kurdami eksperimentines paraštes jie buvo ir naujų, šiandien populiarių žanrų, tokių kaip šiuolaikinė opera ar performatyvus spektaklis, pradininkai. Knyga apima ne tik intensyvų Paulėkaitės darbą OKT, bet ir bendradarbiavimą su režisieriumi Gintaru Varnu bei vėlyvąjį jos kūrybos etapą nužyminčią pažintį su Kristianu Smedsu. Vieną lūžį, kai teatras, tik atkūrus nepriklausomybę, kelerius metus niekam nerūpėjo, Paulėkaitė išgyveno entuziastingai dirbdama su vaidybos studentais ir jų baigiamaisiais darbais, kito kultūros nuosmukio, prasidėjusio apie 2009 m., nebepakėlė.
Knyga „kartu“ leidžia ne tik pažinti Paulėkaitės kūrybos kelią, įvertinti jos nuopelnus, bet ir naujai pamatyti ją supusius žmones, bendrakeleivius. Svarbus Paulėkaitės gyvenimo ir kūrybos partnerio Martyno Budraičio, padėjusio paversti jos idėjas apčiuopiama tikrove, vaidmuo. Budraitis ėmėsi praktinių dalykų vadybos, kai daug ką reikėjo pasidaryti savo rankomis, tarkim, „Vaidilos“ teatre 10-ojo XX a. dešimtmečio viduryje; vėliau tapo OKT direktoriumi. Šeiminis Paulėkaitės gyvenimas neatsiejamas nuo teatro. Anot prie kelių spektaklių kūrimo prisidėjusio sūnaus Mykolo Budraičio, jai buvo svarbu neišeiti iš kūrybos būsenos (p. 474).
Ir iki šios knygos Paulėkaitė turėjo išskirtinai darbščios, sąžiningos ir teatrui atsidavusios kūrėjos įvaizdį. Ji pati, kaip kadaise jai Staliliūnaitė, gali būti menininkės etalonas. Oginskaitės knyga tik patvirtina Paulėkaitės reiklumą sau ir kitiems, jos bekompromisiškumą, siekį nuolat būti kūrybos (išaukštintos virš visko) procese ir ištisai mąstyti apie teatrą. Tai, be abejo, kraštutinumas, įkvepiantis ir leidžiantis daug pasiekti, bet taip pat ir mirtinai pavojingas.
Paskutinio XX a. dešimtmečio ir XXI a. pradžios Lietuvos teatras be Paulėkaitės neįsivaizduojamas – ji ne tik kūrė scenografiją, kostiumus, gilinosi į spektaklių medžiagą, siūlė idėjas bei apmąstė teatrą iš esmės, bet ir mokėjo burti žmones, užkrėsti juos kūryba. Amžininkai ją vadina teatro vedle (p. 265). Iki šiol jos asmenybė traukia žmones – sausio 15 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje vykęs knygos pristatymas buvo perpildytas žiūrovų.
Oginskaitės knyga apie Paulėkaitę svarbi ne tik todėl, kad apie teatro dailininkus rašoma rečiau nei apie režisierius bei aktorius, bet ir dėl to, kad teatro kūrėjams, kritikams ir žiūrovams, o ypač tiems, kurie prarado tikėjimą teatru, nepakenktų „jūratiškumo“ injekcija. Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“ (p. 355–356).
Oginskaitės talentas biografijoms – jų apie Lietuvos kūrėjus ji parašiusi ne vieną – Paulėkaitės istoriją paverčia įtraukiančiu teksto malonumu, sustiprintu kokybiškai išleista, dailininko Gintaro Znamierovskio apipavidalinta, gausiai iliustruota knyga. „kartu“ – proga ne tik prisiminti Jūratę (nes skaitančiajam ji tampa artima), su ja susitikti ar susipažinti, bet ir patirti praėjusį laiką. Dar kartą užduoti sau Gospodinovo klausimą, ar mumyse dar gyvi tie, kuriais esame buvę. Kai dar nebuvome pavargę, kai teatras buvo, jei ne svarbiausias, tai bent svarbus.
