Įvykis, kuriuo prasideda viena garsiausių Williamo Shakespeare'o tragedijų „Karalius Lyras“, bet kuriam blaiviai mąstančiam skaitytojui pasirodytų kurioziškas: Britanijos karalius Lyras nutaręs, kad yra per senas valdyti šalį, susiruošia padalyti ją į tris dalis, o didžiausiąją atiduoti tai dukteriai, kuri jam paskirs gražiausius dėkingumo ir meilės žodžius. Vyriausioji ir vidurinioji dukterys, trokšdamos pralobti, išliaupsina karalių saldžialiežuvėmis kalbomis ir yra apdovanojamos, o jauniausioji, atsisakiusi meluoti savo tėvui ir kalbėjusi nuoširdžiai, yra nubaudžiama - Lyras jos išsižada ir palieka be kraičio. Kaip per akimirką karalius galėjo išsižadėti savo brangiausios ir mylimiausios dukters? Kaip susiformuoja žmogus, galintis taip pasielgti? Būtent šiuos klausimus spektaklyje „L. YRA S.“ (pagal to paties pavadinimo Gabrielės Labanauskaitės pjesę), kurio premjera įvyko kovo 15 dieną, Vilniaus mažajame teatre, nagrinėja jaunosios kartos režisierė Greta Štiormer.
„L. YRA S.“ nukelia į valdovo jaunystę, kurioje princas Lyras (Matas Sigliukas) ką tik sulaukė 18-kos metų. Šeimos dinamikos ir paties Lyro asmenybės portretas ryškėja nuo pat pirmųjų pilnametystės akimirkų, rūmuose iškeltoje gimtadienio šventėje: vyriškumo vertybes deklaruojantis tėvas, karalius Konas (Mindaugas Capas) bando priversti to nenorintį Lyrą gerti ėriuko kraują, spėja tiek pavadinti jį bailiu, tiek išreikšti savo nusivylimą, jog sūnus nėra „tikras vyras“, kol motina, karalienė Neronė (Eglė Mikulionytė) tik maldo jųdviejų konfliktus ir viliasi, jog Lyras panorės vesti. Tuo metu jaunasis princas nejaučia noro nei lygiuotis į savo tėvą, nei džiuginti motiną vedybomis - prašymus ir priekaištus nuleidžia juokais arba negirdomis, o būsimą nuotaką, hercogaitę Lizą (Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva) nustumia į šoną neva didesniu prioritetu pasirinkdamas pakelį guminukų.
Gimtadienio vakarą, ištrūkęs iš rūmų pasivažinėti tėvų dovanota mašina, Lyras sutinka Sagą (Vainius Sodeika) ir akimirksniu juo susižavi. Sagas - laisva siela, filosofas, nepririštas atsakomybių. Jis yra Lyro versija - ta, kuria vaikinas trokšta būti, dar nesuvokdamas, kad tam kelią užkirs jo pečius užgulsianti prievolė tapti karaliumi. Sagas apgyvendinamas rūmuose ir tampa artimiausiu Lyro draugu, mokytoju, mylimuoju, šešėliu ir atspindžiu. Jis takus, sunkiai apibrėžiamas, egzistuojantis tiek kaip šio pasaulio gyventojas, tiek kaip paties Lyro dalis (užuomina slypi spektaklio pavadinime) ar jo sukurta fantazija. Būtent Vainiaus Sodeikos Sagas tampa vienu įdomiausių ir puikiai sukurtų vaidmenų - mistiškas, netgi mefistofeliškas, žvelgiantis į pasaulį sunkiai perprantamu žvilgsniu, verčiantis abejoti net paties aktoriaus kūno priklausymu šiai realybei.
Destruktyvus Kono bandymas Lyrą įkišti į „teisingo“ karaliaus dėžę, o ne leisti būti tokiam, koks jis nori būti, bei visų rūmų, o galiausiai ir Sago įsitraukimas į šį procesą, palaužia princą. Lyro likimo priežastimi, jį formuojančiu ir brandinančiu leitmotyvu tampa nuolat jį sekanti išdavystė. Kai Sagas apleidžia Lyrą, šis tampa žiaurus - ironiška, bet desperatiškai ieškodamas savo jautrios ir švelnios prigimties jis tampa žudiku. Deja, tačiau trumpam sugrįžęs Sagas, iki tol buvęs Lyro vedliu ir viltimi į trokštamą gyvenimą, tik paantrina Konui, kad princo likimas yra būti karaliumi, o ne laisvu bastūnu. Nenuostabu, kad po daugybės metų senasis karalius mieliau tiki saldžialiežuvėmis vyresnėlėmis, o jauniausios, kad ir kaip stipriai mylėtos dukters tiesą akimirksniu palaiko dar viena išdavyste.
Kaip teigia ir spektaklio kūrėjai, svarbią „L. YRA S.“ dalį sudaro toksiško vyriškumo, lyčių vaidmenų temos, į jas žvelgiama kūrybingai, neapsiribojama vien tipiniais Lyrui skirtais įžeidinėjimais, bet gebama žaisti „normalaus“ pasaulio tragikomiškumu ir absurdu. Vienoje spektaklio scenų Konas, norėdamas tokio sūnaus, kuris su juo sutiktų ir jo klausytų, nejučia pasineria į komišką vaidmenų žaidimą su patarėju Lukrecijumi (Pijus Ganusauskas). Lyčių roles šmaikščiai pašiepia įsimintina, pirmoje spektaklio dalyje pasirodanti Gintarės Latvėnaitės kuriama hercogaitė Liza - tai tiesiai iš 2000-ųjų išplaukusi, stiliovu džinsiniu kostiumėliu ir blizgiais marškinėliais pasipuošusi kavenska panelė, kuri savo reperiška eisena ir gestais galėtų perspjauti net ir „kiečiausią“ marozą. Kreivas veidrodis čia nevengia atsisukti į kiekvieną: primena, kokie juokingi ir absurdiški galime būti taikydami kitiems savo įsitikinimus, tačiau pamiršdami juos pasimatuoti patys.
Spektaklyje ypač svarbi forma, audiovizualinė raiška, kuri dažniausiai perteikia Lyro emocijas, kuria papildomą prasmių klodą. Ankstyvųjų 2000-ųjų 3D video žaidimų grafiką menančios projekcijos (videomenininkas Ignas Pavliukevičius) vaizduoja princo Lyro gyvenimą už rūmų sienų, jose dažnai figūruoja bejėgiškumo būsenos ar prasiveržia užgniaužta agresija - agresyvus, neatsargus vairavimas, šliaužimas žeme, bevalio kūno plaikstymasis ore. Taip pat projekcijose dažnai atsiduria ypač muzikalus pjesės tekstas (teksto dizaineris Dovydas Černiauskas), svarbūs monologai, dainos - pasirūpinta, kad sunkiau išnarpliojamos teksto dalys būtų aiškiau suprantamos ir matomos žiūrovui. Ne mažiau svarbi ir muzika - spektaklį stipriai pagyvina savo frazes čiulbantis (o gal vištiškai kudakuojantis?) rūmų damų choras (Gintarė Šmigelskytė, Larisa Kalpokaitė, dainininkas Vaidas Bartušas), kontratenoro Vaido Bartušo atliekamos melancholiškos dainos-pranašystės. Kalbant apie spektaklio formą įspūdingiausia yra tai, kaip išties sėkmingai apjungta tokia daugybė ją kuriančių komponentų. Minimalistinėje, kėdžių ir stalo scenografijoje (scenografė Aistė Marija Stankevičiūtė) tarpstantis kompiuterinės grafikos, repo, operos, 2000-ųjų mados ir dar daugybės, rodos, nesuderinamų dalykų kratinys atrodo... keistai natūralus ir savaime suprantamas.
„L. YRA S.“ yra turtingas intertekstais, o mąstymo ir požiūrio kampų, žvelgiant į jaunojo Lyro likimo priešistorę, galima rasti labai daug. Vargu ar įmanoma (ir vargu ar reikia) įvardyti vieną šios Lyro jaunystės interpretacijos interpretaciją. Tai gali būti destruktyvios meilės istorija arba toksiško vyriškumo žalos reprezentacija, pasaka apie neišvengiamą šekspyrišką likimą, o gal tiesiog audiovizualinė patirtis, tik atsispirianti nuo pjesės teksto. Galbūt tai kiekviename mūsų tūnančio vidinio Sago analizė, bandant suprasti, kodėl kai kuriuos jis apleidžia?
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
