Laikėsi giedra, buvo šiltos rugpjūčio naktys. Kaune ir Kauno rajone pirmą kartą vyko tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Lojalus festivalio žiūrovas naršė po Kauną neatgaudamas kvapo: išžvalgė Kranto keturioliktąją (gatvė Žemuosiuose Šančiuose), užsuko į Nemuno krantinę, Kačerginės parkus. Išvaikščiojo senamiestį, vakarojo studentų bažnyčioje, nakčiai lipo miesto laiptais per akliną tamsą į barą (žiūrėti spektaklio!), o sekmadienį lakstė tarp girstučių ir senamiesčių, kol galiausiai nurimo Karo muziejaus kiemelio grindiniuose, kur sykį suskambo kariljono varpas. Greičiausiai dargi lietė ne vieną saulės įkaitintą miestietį, švelniai stumdėsi dėl vietos, turėjo progos užjausti vaiką, šaukiantį „tėtukai, tėtukai, kodėl čia taip tamsu“, ir progos pažinti pagyvenusią miesto damą, kuriai niekas netinka, bet paskui ji ploja stovėdama ir tiesia liuksus aktoriams į veidus.
„ConTempo“ - miesto festivalis, nes programa sudaryta taip, kad arba į gatvę išeini tu, arba į gatvę išeina spektaklis. Programoje - gatvės teatro, šiuolaikinio cirko ir šokio spektakliai, leidžiantys savitai patirti miestą - arba ieškant lokacijų, arba būnant ten, kur niekada nebuvai, arba tyrinėjant šaligatvių eismą. Todėl čia visur kur mąstai apie teritoriją. Kai miestas įsileidžia teatrą ne vien į jam paruoštą juodą dėžutę, bet ir į gatvę, kurioje kažkas geria kavą ir kažkas grįžta iš darbo, į barą, kuriame kažkas stovi prie tualeto, o kažkas laukia alaus, ir į krantinę, kurioje kažkas plaukia baidare, o kažkas sveriasi per balkoną, - tada teritorija priklauso miestiečiams, ir teatro atlikėjams reikia išsikovoti erdvę iš tų, kurie atėjo čia maudytis arba šokti. Ši kova labai graži vien dėl to, kad judrus miesto peizažas ir jame besigrūdantys vietinių veidai įneša savas korekcijas. Teatras akcentuoja erdvę, rezervuoja ją, ištraukia iš bendro landšafto, todėl į jį patenkantys miestiečių gyvenimai irgi išryškėja, įsitraukia į siužetus. O tada ant statybinio krano atskrenda klykaujantis kiras, ir vidury pievos, prieš pat nosį, įsitaiso du šunys, kurie tampa pirmu planu, palikdami šokėją antrame. Atleisk, Mahmoudai Darwishai, tiems šunims. Ir, žinoma, man, kad žiūrėjau ne tiek į tave, kiek į juos.
Man kamčiatka
Žinau, kad ateityje devynioliktųjų „ConTempo“ vadinsiu tą, kuriame radau kamčiatką. Vienas garsiausių pastarojo dešimtmečio Europos gatvės teatro spektaklių, jau dvyliktus metus gyvuojantis „Kamchàtka“ („Kamchàtka Street Theatre Company“, Ispanija) tyrinėja miestus aštuonių svetimšalių akimis. Plieskiant saulei, betonui neatvėstant net naktimis, jie atkeliauja čia, į Kauno arkikatedros šventorių, su anų laikų lagaminais, paltais, kostiumais, beretėmis. Jiems karšta ir trošku, bet jie - kamčiatkoje, kur niekada nebuvo, kur viskas neaišku. Todėl jų veidai ištikti amžino vaiko būsenos - jie yra pats smalsumas, kuriame viskas, kas supa - stebina, džiugina ir baugina. Aštuoniukė kimba už kiekvieno, kuris rodo, kaip šitame mieste vyksta gyvenimas: kaip stovima prie langų, kaip džiaustomi skalbiniai, kaip geriama kava ir važiuojama dviračiu. Jie moja, lipa kur papuola, stabdo žmogų, liečia jo daiktus, vienas po kito kaulija kavos ir žaidžia iš vaiko atimtu šiaudeliu, nes nežino, kad iš vaikų šitame sociume atiminėti nevalia.
Spektaklis, nebūdamas jaunas, atrodo tarytum pasiklydęs laike, pernelyg atsargus, galbūt per atlaidžiai įsileidžiantis tylą tomis minutėmis, kai miesto gyvenime nenutinka nieko įdomaus. Po pirmojo trečdalio veiksmas nurimsta - lyg nebėra iš ko kurti kamčiatkos. Tačiau internete peržvelgus kitų miestų patirtis, išvydus laistymąsi vandeniu, mėtymąsi paklodėmis ir ištinkančius aikščių šokius, ima ryškėti kūrėjų laikysena: jie užčiuopia miesto būseną ir atiduoda ją žiūrovams. Jei jūsų mieste - tyla ir saulė, belieka gultis ant grindinio ir degintis, net jei tai reikštų meninę pauzę. Šiuo atveju meninė pauzė teatspindi popiečio sąstingį, o ne kūrėjų išmonės stoką: antrojo seanso metu jie jau lipa per langus ir siaučia su atsitiktinio automobilio bagažinėje rasta stirnos galvos iškamša.
Patys kūrėjai teigia, kad jų esminis tikslas - ne užpulti praeivį ar suaktyvinti miesto gyvenimą, bet ištransliuoti kamčiatkos (kaip geografinio taško, pernelyg nutolusio, kad pažintume) būseną. Kamčiatkos, kaip dairymosi po savo tikrovę jausmą, kaip atsibudimą ten, kur maneisi esąs taigi atsibudęs. Sakydama, kad atradau kamčiatką, kalbu ne tiek apie spektaklį, kiek apie šį dažnai viduje įsijungiantį jausmą, kuris dabar įgavo vaizdinį pavidalą - „Kamchàtka Street Theatre Company“ veidų mimikas, kūnų motoriką - ir pavadinimą. Man kamčiatka - bus legalu sakyti tiems, kurie nuolatos stebisi, kaip mane viskas stebina.
Mes, užkariautieji
Pirmąkart Žemuosiuose Šančiuose, masyviame Nemuno krante, antrąkart - kiek mažesnėje Kačerginės Liepų parko pamiškėje rodytas atvirų erdvių spektaklis „Trofėjus“ (Rudi van der Merwe ir Béatrice Graf, Šveicarija) - stilingas, prašmatnus, švarus darbas. Trys atlikėjai nuolatos artinasi prie žiūrovų, lyg būtų nusižiūrėję juos savo užkariautųjų kolekcijai. Čia labai daug lemia lokacija: mano manymu, krantinės vejose prapuolė svarbios vizualinės prasmės. Plati erdvė tiesiog suvalgė pirmą trečdalį veiksmo: tolimiausių judesių nė nebuvo matyti, o figūroms artėjant įkyriai plytėjo neužpildyti pakrantės arai. Žvelgiant į nuotraukas iš Kačerginės, matyti, kad figūros nužengia iš saulės spindulių pluoštais nutvieksto miško. Panašu, jog antrojo seanso metu savą žodį tarė ir dailiai nuaugusi reta pamiškė, kurioje figūros galėjo pranykti, ir pakalnė, choreografijai suteikusi reljefą.
Pūsti sijonai, ilgaauliai batai, karališka mėlyna, ažūrinė juoda, iš po kurios spindi saulės gairinama auksinė, - tai preciziška „Trofėjaus“ forma. Tai popierėliai, į kuriuos įvyniotos agresyvios, įžūlios, užkariautojų geną turinčios tapatybės. Baltomis nėriniuotomis kojinėmis apvilktų galvų siluetai - deformuoti, išdidinti šalmais. Kuo jie arčiau, tuo kraupesni, todėl taip traukia. Niekuomet negaliu atsispirti kūnų transformacijoms - transformuotas kūnas tarsi įgauna daugiau teisių veikti. Tuomet nebegali nusakyti, nei vyras ar moteris, nei ar žmogus. Būtent kūno maskuotė suteikia drąsą veikti ir atskleidžia žmogaus kaip agresoriaus viziją. Nei gamta, nei žvėris nekviečia žmogaus - bet štai jis pasipuošia ir nusileidžia, žymi naują teritoriją, mąsto apie taikinius, nešasi savo religijas ir kultūras. Žmogaus galia ir gamtos nuolankumas sudaro sąlygas okupuoti žemę, vandenį ir ką tik nori.
„Trofėjaus“ choreografija - tai amžinas kartojimas ir tapatybės slapstymas. Žavingiausia čia - nenuspėjama, kintanti kūnų būklė: grakščią, plastišką, estetizuotą graciją pakeltais sijonais keičia kapotas, drastiškas, staigus, puolantis ir priešiškas judesys. Dvi choreografinio elgesio manieros talpina dvilypes prasmes: viena vertus, šios figūros - lyg užprogramuotos mašinos, tikslą ir užduotį turinčios karo veikėjos, matančios žvėrį, priešą, neužimtą teritoriją, okupuojančios ir atimančios; kita vertus - jos lyg laukiančios iš to karo grįžtančių ir jiems mojančios, drauge ir laidojančios, ir neigiančios mirtį, be paliovos ieškančios tų, kurie išėję.
„Trofėjų“ įdomu stebėti todėl, kad jame palikta vietos visokiam žiūrovui - ir tam, kuris nori jausti, ir tam, kuris nori mąstyti. Spektaklį pradeda ir užbaigia kryžiai. Iš pradžių jie tik nužymi teritoriją, o pabaigoje jie liaujasi būti tvora ir virsta anoniminiais kapais. Ir staiga pasirodo, kad šios figūros paskui save tempiasi viso pasaulio kapines. Viso pasaulio tuos, kuriuos (kažkas) užkariavo.
Svečiavimosi jausmas
Arba Marijos Baranauskaitės „Sofos projektui“ tikrai labiau tinka ne švari teatro erdvė, bet koks nors autentiškai chaotiškas plotas (šįkart buvo uždara baro „O kodėl ne?“ erdvė, kuri iš tiesų sukūrė gal pusę seanso sėkmės istorijos); arba „Sofos projektas“ - paaugęs, išvalytas, mažiau įkyrus ir atsakęs sau į klausimus apie gyvenimo prasmę (lyginu su prieš metus matytu work in progress). Dabar jau, apsimesdamas sofa, ne tik pajunti, kaip atlikėja ant tavęs ropščiasi, bet ir gauni spragėsių arba talerių trupinių. Jei slėpdamasis netyčia nekruopščiai apsikamšei, trupiniai byra tiesiai už apykaklės, o pats turi galimybę pajusti empatiją sofoms, ant kurių visada kas nors byra.
Smagu, kad į spektaklį įtraukti buvusių žiūrovų komentarų garso įrašai. Taip spektaklis žiūri pats į save ir mąsto apie savo organizmo dalis prisimindamas, ką gero yra kalbėję žmonės. Tos impresijos iš vakar, nepriklausomai nuo to, koks esi šiandien, paglosto galvą ir lyg a priori pasako - mėgaukitės manimi, nes žmonės yra manimi mėgavęsi.
Išgirdus po sofų jau tik šaldytuvai, sofas ištinka gyvenimo kulminacija, kurią atlikėja atšvenčia kiek vėliau - gerokai įtikinamiau, tvirčiau užtraukdama „sofos dainą“. Ši daina stipria melodine raiška žavingai užgožia visą pratisą ir pabirą kalbėjimą / užkalbėjimą / įkalbinėjimą, leisdama pagaliau tiesiog girdėti balsą, tiesiog regėti plotą.
Ir nors čia visą laiką šventi galimybę neieškoti reikšmių, vis dėlto šįkart ateina stipri viešnagės namuose, kuriuose yra svečiams skirtų sofų ir pledų, ir kilimų, ir pagalvių, reikšmė. Šioje viešnagėje smagu surasti save, įsitaisiusį taip, kaip taisytumeisi svečiuose, - po kažkokiu augalu, prie naktinio toršero, horizonte regint šeimininkę, kuri vis rūpinasi tuo, ką veikia / veiks, kas yra / nėra, ką jaučia / ko ne jos malonūs svečiai.
Beje, su manimi „Sofos projektas“ parėjo namo - nusirengus džemperį, iš gobtuvo po visą kambarį pažiro trupiniai. Tai buvo man labai gražu.
Kasčiašviečia
Kauno Kameriniame teatre pristatyti italai „TeatrInGestAzione“, kurių objektų ir šviesos instaliacijų spektaklis „Pradedantieji“ galėtų būti kažkuo, kas primena vaikystės siaubą. Tokį siaubą, kuriame sienos nebėra tik sienos - jos slegia, gąsdina, yra kupinos istorijų; kur tamsa pilna nepažintų būtybių ir jų ilgų plaukų, o vos sužibus švieselei, iškart apima baimė, vardu kasčiašviečia. Visiems šiems jausmams čia lyg ir yra vietos, tačiau jie neaplanko, nes veiksmas eklektiškas, labai susmulkintas, o vizualiniai, šviesų ir akustiniai objektai - pernelyg skirtingų prigimčių, nevientiso stiliaus.
Paveikiausia spektaklio dalis - kaladėlių miestai. Iš „Jenga“ kaladėlių čia kuriamas procesualus veiksmas, kuris vis dažniau regimas šiuolaikinio cirko ir šokio scenoje: kai prasideda procesas, kurį suvoki turėsiąs iškentėti iki galo, kol viskas bus padaryta, - suglostytas smėlis (UNIFORMA | Sabina Scarlat), suvyniotas linoleumas („Ekspansija. Visata įeina į mano kūną" | Vyčio Jankausko šokio teatras), į eilutes sudėti kryžiai („Trofėjus“) ar į vieną statinį, o vėliau - į visą sceną apimantį miestą sustatytos mažutės kaladėlės. Šiems procesualiems veiksmams paprastai būdingas šimtaprocentinis nuspėjamumas - jie nepertraukiami ir nepasukami netikėtu rakursu, jie prasideda ir pasibaigia jausmu nieko nevyksta. Tačiau „Pradedantieji“ nustebina - jų postprocesai tokie paveikūs, kad regėdamas juos išgyveni katarsį už visą tą išbūtą nieko nevyksta. Dešimtys minučių statymo atveda prie trumpų, bet įspūdingų vaizdo akimirkų: iš skirtingų pusių dinamiška šviesa veikiamos kaladėlės ima augti, virsta kambariais, butais, daugiabučiais, dangoraižiais, miestais, visatomis.
Manau, kad kaladėlės ir tekstai apie namus - viskas, ko reikia, ir viskas, ko ačiū, užtenka.
Putplasčio meditacija
Visai kitokius - visiškai įtraukiančius, nors taip pat smulkius, lėtus - procesus išvydome objektų spektaklyje „Materija“ (Italija). „Materija“ - tai švelni polistireninio putplasčio meditacija ir ramus Andrea Salustri, iš šalies stebintis savo sukurtą pasaulį. Baltas Salustri universumas ir rodėsi, ir girdėjosi, ir atrodė sukurtas iš nieko. O vis dėlto gražus ir tyras, kaip Kalėdos vaikystėje. Didžiausia spektaklio stiprybė - gebėjimas sukurti tik čia veikiančias buvimo sąlygas, kuriose dauginasi tik čia įmanomi organizmai. Jie - tai putplasčio rutuliai ir lakštai, burbulėliai ir nuolaužos, kuriems gyvybę įpučia ventiliatoriai. Jie savaip juda ir savotiškai bendrauja. Specialiose vietose pastatyti mikrofonai sugaudo visą putplasčio ir vėjo musique concrète. Absoliutus stilistinis vientisumas ir evoliucija iš nieko į viską, kai pradedama vienu burbulu, o baigiama visą sceną užpildančia šitų „organizmų“ pūga, veikia kontempliatyviai ir ilgainiui visiškai panardina į jausmą man kamčiatka.
Šviesos už langų
Buvo ir dar keletas spektaklių. Lietuvoje jau rodytas gilumines būsenas transliuojantis šokio spektaklis „Darwisho košmaras“ (Benas Fury ir Simonas Thierrée, Belgija) prabėgo man žiūrint į šunis. Ir tai - ne spektaklio, o mano ir šunų santykio bėda. Paauglišką meilės istoriją akrobatiniais triukais sekantį „Zoog“ (liet. pora; Amir ir Hemda, Izraelis) mačiau, ir buvo smagu, bet smagu ir yra viskas, ką noriu papasakoti. O lietuviška mitologija paremtas „vakarėlis su mirtimi“ - spektaklis „4 mortos“ (rež. Darius Rabašauskas, Kauno miesto kamerinis teatras) atvedė į unikalią Kauno Švč. Sakramento bažnyčią. Ypatinga tai bažnyčia.
Kol mortos švaistėsi dalgiu, sūpavo paklodės gumulą, pudravosi nosis, kvietė dvasias ir plovėsi kojas, stebėjau, kaip pro bažnyčios langus plūsta miesto šviesos, kitapus - šaudo fejerverkai, už sienos ūžia eismas. Stebėjau ir galvojau, kad esu išlepinta cirko. Nes šiuolaikinis cirkas moko, kad svarbiausias - ne „aš“, o mano energija, kurią atiduodu objektui. O „4 mortų“ chaotiškame peizaže viską užgožia labai svarbūs „aš“. Todėl taip norisi žvelgti pro langą.
---
Bet grįžkime į pradžią. Laikėsi giedra, buvo šiltos rugpjūčio naktys. Kaune pirmą kartą vyko tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Manau, kad Kaunui jo trūko, ir simboliška, kad festivalio programa sudarė sąlygas permąstyti miesto - kaip teritorijos, kurią savinamės ir formuojame - reikšmę sau pačiam ir bendruomenei. Todėl, man regis, stipriausias festivalio poveikis - kad vietiniam miestiečiui Kaunas tapo šiek tiek daugiau kamčiatka, šiek tiek mažiau - vieta, kuri užkariauta tiesiog plyti.
Išvyką į festivalį parėmė Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas.
