Realizmas žavus tuo, kad kalba apie dalykus, kurie labai tikri ir kurie labai užkabina kažką viduje. Žvelgiant iš literatūros (ir teatro) istorijos perspektyvos, realizmas buvo natūralus poslinkis iš romantizmo – pavargę nuo poetika, heroizmu ir žvilgsniu it pro rožinius akinius persisotinusio pasaulio, autoriai ėmė ieškoti būdų, kaip kalbėti apie buitiškesnius dalykus, kurie yra ne ką mažiau pripildyti draminio užtaiso ir įvairiausių peripetijų. Ir kartu dar artimesni daugumai, suveikiantys it žiūrinčiojo pasaulio veidrodis. Ištobulinus buitį, lieka imtis visuomenės kritikos ir žengti į natūralizmo estetiką – ši ne tik „arčiau žmogaus“, bet ir padeda pamatyti neteisybę, visuomenės susiskaidymą ir principą, kad „vieni yra lygesni už kitus“. Tad nieko keista, kad realizmo ir natūralizmo pjesės vis dar aktualios ir šiandien: problemos nepasikeičia per amžius, telieka jas aprengti konkrečiam laikui tinkamu apdaru.
Vilniaus mažajame teatre gegužės 14 d. įvykusi Augusto Gornatkevičiaus režisuotos vokiečių natūralizmo autoriaus Gerharto Hauptmanno pjesės „Žiurkės“ premjera būtent ir siekia kreiptis į žiūrovą ir pakviesti jį dialogo, pasitelkiant šiandienos simbolius bei pristatant nesikeičiančias visuomenines peripetijas (dramaturgė Sigita Ivaškaitė). Teatro sandėliu, nukrautu rekvizitais ir dėžėmis, tapusioje scenoje (scenografė Sigita Šimkūnaitė) telpa viskas – ir pats sandėlis, kuriame slepiasi ne tik buvusių spektaklių, bet ir gyvenimiškų situacijų skeletai, ir vienos šeimos butas, kuriame greta kasdienybės glaudžiasi ir melas, išdavystės bei intrigos. Pats scenos vaizdinys, kai visa erdvė pilna dėžių ir palubėje kabančių galvų bei medžiagų, atrodo it didžiulio skurdo manifestacija: iš to nepritekliaus kaupi ir kaupi, o išmesti ką nors bijai, nes galbūt prireiks. Lyg prieš akis pateikiamas pats faktas, kad su praeitimi ir jos likučiais čia gyvenantiems veikėjams atsisveikinti neįmanoma – seni skeletai ir melai it priekaištas, it priminimas persekios iki paskutinės akimirkos. Valyk nevalęs tą sandėlį – saugus nebūsi (ir nuo savęs, ir nuo savo pasirinkimų).
Į pasirinkimų pinkles čia skaudžiausiai įklimpsta Indrės Patkauskaitės teatro sandėlio valytoja ponia Jon bei Gretos Bendžės tarnaitė Paulina Pyperkarka. Kol ponia Jon bando suderinti didžiules gyvenimo atsakomybes bei pasirūpinti ir namų židinio kurstymu, ir savo brolio (Saulius Ambrozaitis) gerove, ir buvimu puikia darbuotoja, į jos gyvenimą pasibeldžia proga išpildyti motinystės svajonę – tereikia priglausti Paulinos neplanuotą ir nenorimą vaikelį. Stebint Patkauskaitės vaidmenį galima pajusti susipinančias beprotybės ir rūpestingumo ribas – atrodo, aktorė kiekviename veiksme bando transliuoti vis didesnį vidinį konfliktą ir baimę prarasti viską, dėl ko taip stengėsi ir ką dangstė. Vis nesaugiau ir vis baisiau, kad dėl kelių žodžių gyvenimas gali tiesiog pabirti šipuliais. Kita vertus, kaip šipuliais nepabirs, jei pagrindas trapus ir nepatikimas.
Nemažai dėmesio „Žiurkėse“ Gornatkevičius skiria galios temai ir žaidžia su ja pasitelkdamas atpažįstamus ir kartais komišką efektą keliančius simbolius. Labiausiai nuo galios čia apsvaigęs Manto Bendžiaus teatro direktorius Haras Hasenroiteris, kuris atrodo it iš akies trauktas alfa vyro-narcizo stereotipas. Nublizgintas prašmatnus kostiumas (kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė), sulaižyta šukuosena spinduliuoja vidinę personažo tuštumą bei troškimą gauti kuo daugiau dėmesio ir eterio sau. O manierų ir judesių panašumas į mizoginijos viršukalnės atstovą Andrew Tate’ą tarsi patvirtina faktą, jog čia veikia save įsimylėjęs, galios ir visokeriopos kontrolės ištroškęs žmogus, kuris tam, kad iškeltų save, yra pasiryžęs pažeminti kiekvieną, pasitaikiusį jo kelyje. Nors jis pats irgi įstrigęs kažkur praeityje, tarp savo rekvizitų, prie kurių prisiliesti ir kuriuos iškrauti iš dėžių yra draudžiama, – lyg tai būtų jo kadaise vyravusios šlovės simbolis, į kurį jis laikosi įsikibęs it į kokią jį įprasminančią ir niekam jo užmiršti neleisiančią relikviją. Vien ko verta teatro pamokos scena, kurioje Hasenroiteris, lyg iš proto išėjęs, nežinantis, ko tiksliai nori, ir kaitaliojantis nurodymus vien dėl to, kad taip gali, tiesiog trypte trypia bei žemina vaidinti norintį išmokti Tomo Stirnos Erichą Špitą ir visiškai neduoda erdvės patyrusiam Arvydo Dapšio Kėferšteinui. Žmogaus mažumą parodo jo garbėtroška.
Galios žaidimai „Žiurkėse“ išsisluoksniavę lyg visuomenės luomai – galiausiai galima pastebėti, kad kiekvienas bando parodyti savo pranašumą kito atžvilgiu. Kas naudojasi pozicija visuomenėje – kaip kad teatro direktorius ir jo meilužė (Agnė Šataitė) prieš ponią Jon ir jos šeimą. Ponia Jon, nors, atrodo, turėtų būti galios piramidės apačioje, vis dėlto kontroliuoja ir savo vyrą (Daumantas Ciunis), ir brolį, ir Pauliną (nors ši pasipriešina ir beveik išpančioja visą schemą bei melus), ir kaimynę (Gintarė Latvėnaitė) bei jos vaikus. Nė vienas veikėjas į šalia esantį nežiūri kaip į sau lygų – ieško arba pripažinimo, arba naudos, lyg tikra žiurkių bendruomenė, kurioje kiekvienas graužikas už save, nes kuris daugiau „prasigrauš“, tam bus lengviau sulaukti kitos dienos.
Stipriausiai Gornatkevičiaus „Žiurkių“ versijoje ir persiskaito gyvenimo „žiurkiškumas“, kuris nepavaldus laikui. Nes ar prieš gerą šimtmetį, ar dabar – tarpusavio žmonių sąveika mažai pakitusi, ir jei vidiniai troškimai liepsnoja ir nėra patenkinti, teliks ieškoti pripažinimo minant ant kito bei rodant savo galią. Tik šiais laikais bent jau turim terapiją, per kurią galima pažaboti norą mindžioti silpnesnį. Nors tie, kam labiausiai norisi mindžioti, turbūt nedrįstų išbandyti tokio dalyko – kaip sakytų interneto folkloras, vidinio pasaulio išgydymas „atimtų iš jų žavesio kibirkštėlę“.
