Kai daug yra tiesiog per daug

Saulė Čaplikaitė 2011-11-12
Judita Zareckaitė ir Gytis Ivanauskas

aA

Būti ryškiam, spalvingam, išskirtiniam. Sugundyti. Bet kuo, bet kaip, tik kad tai būtų ypatinga, nes šiandienos laiku, kai viskas  tampa vis labiau girdėta ir matyta, galimybė išsiskirti iš kitų kitaip, nei itin ryškiais akcentais, sunkiai suvokiama. Būtinai išsakyti savo nuomonę apie tai, apie ką kalba visi, net jei tai reikštų, jog teks kovoti su pačiu savimi. Pasakyti tą patį, kas kažkada suskambėjo visai aktualiai, bet būtinai atrasti formą, kuri padarytų tave išskirtinį. Šiais laikais, kai žmonės ne tik nori pamatyti kuo daugiau, bet ir gali tai padaryti, kai laisvė būti ypatingam tiek išoriškai, tiek vidujai yra suteikta kiekvienam žmogui, o poreikis tokiam būti yra itin stiprus, paradoksalu - iš esmės žmogui tapti tokiam darosi labai sudėtinga. Kas atsitinka tokiu atveju? Įvyksta perkrovos. Vietoj vienos ypatingos, išskiriančios detalės atsiranda jų šimtai, vietoj vienos spalvos pasitelkiama dešimtys, vietoj vieno lašo kvepalų - visas flakonas.

Toks pasirodė naujas Gyčio Ivanausko spektaklis „Marko (Kavolių kabaretas)“. Pirmą kartą ne šokio spektaklį režisuojantis aktorius į šį bene dviejų valandų trukmės pasirodymą, atrodo, sudėjo beveik viską, ką galėjo. Deja, pamiršo tai sujungti ir viskam suteikti prasminio krūvio. Gyva muzika, ratu susodinti žiūrovai, vestuvinė suknelė, kylanti iš apačios, virvė, besileidžianti nuo  viršaus, cigaretė, šviesa, tamsa, būgnai, videoprojekcija, keturi pusnuogiai aktoriai, keturi karnavalinius kostiumus dėvintys aktoriai, daiktų atsisakymas vienoje mizanscenoje, daiktų perkrova kitoje. O kur dar judesys? - režisierius visgi liko ištikimas šokiui ir paliko keletą šokio fragmentų; dar teksto lavina, tylos pauzės, citatos iš įvairių žymių autorių, aliuzija į praeitį, aliuziją į šiandieną. Ir tai tik keli elementai, dalis prisitaikymų. O dar - režisierius, kaip ir dauguma kitų Lietuvos kūrėjų, neišvengė pagundos taip pat panagrinėti naujai atgimusią teatro problemos, kūrėjo savirefleksijos temą... Jutimai, nors ir kaip įsitempę, nesugebėjo per visą ilgą laiką priimti ir išlaikyti viso šio garsų ir vaizdų margumyno ir šiek tiek daugiau nei po pusės spektaklio protas jau šaukė: perkrova! Pavargsti tam, ką matai ir girdi, ieškoti prasmių, netrukus net pajunti, jog gal jų čia net ir nėra.

Darius Gumauskas ir Gytis Ivanauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Darius Gumauskas ir Gytis Ivanauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Keturi labai skirtingi šio spektaklio personažai priklauso vienam keliaujančiam teatro kabaretui ir pasirinkdami įvairias formas ruošia savo pasirodymus. Jų pasirodymai yra tarsi šalutinis veiksnys, nes po jų nusivalius grimą, atsiminimų apie sceną beveik nelieka, tik vis tos pačios vidinės dramos, kurios visuomet šalia. Visi veikėjai patiria būtinybę rinktis, spręsti, ir tai gali pakeisti jų gyvenimą, - bet po tokio lemiamo žingsnio gali tekti atsisakyti kūrybos ir pripažinimo. Cituojant spektaklio programėlę - tai „vidinis kabaretas“, jame svarbiausia atrasti dialogą su savimi, kad galėtum ryžtis naujam gyvenimui. Tai pasirodė aktualu ir patiems šio spektaklio kūrėjams, jie kartu su pjesės autore Akvile Melkūnaite formavo ši tekstą, tad jame nemažai ne tik aktorių mėgstamų kūrinių citatų, bet ir jų asmeninės patirties. Tačiau net ir toks artimas santykis neišgelbėjo pastatymo. Autoironija, įvairios citatos, pradedant Charles´u Baudelaire´u ir baigiant Herkum Kunčiumi, skambios ir atviros pačių aktorių teksto formuluotės nesukūrė intymumo nuotaikos, nepagimdė noro juos suprasti. Atvirkščiai, scenoje matei tokius personažus, kuriuos buvo galima atpažinti iš kitų spektaklių, kur vaidina šie aktoriai. Scenoje būti tiesiog savimi, matyt, ne taip paprasta, bet būti kažkuo tarpiniu tarp konkretaus personažo ir paties aktoriaus asmenybės taip pat nepavyksta. Aktoriai kaip šiaudo griebiasi vaidmenų, kurių atspindžiai vis dar glūdi jų prigimtyje. 

Šiandien itin svarbus teatras, reflektuojantis save, kūrėjai tarsi atrado formulę, kuri leidžia kalbėti apie sudėtingą menininko padėtį darant tai, ką geriausiai moki. Tačiau panašu, kad noras apie tai kalbėti kitaip nei visi supainiojo pati pastatymo autorių. Vietoj prasmių atsirado tik gražūs vaizdai, vietoj priversti susimąstyti turėjusio teksto liko tik nuobodulys, jog jau esi tai daug kur girdėjęs. Iš spektaklio, kuris galėjo išaugti į ką nors svarbesnio, lieka tik per didelis noras pasirodyti ir parodyti viską, ką turi. Kartais taip jau nutinka - kai norisi ir, rodos, reikia daug, nebepavyksta sustoti prie linijos, už kurios tampa „per daug“.

recenzijos
  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.