Besidomintiems šiuolaikiniu šokiu Lietuvoje ilgėliau, Vokietijos choreografės Silke Z. vardas yra toks pat girdėtas, kaip per šeimos šventę sutinkamos tolimos tetos: tikrai ją žinai, bet gali būti sunku susieti, iš kur. Dar šio tūkstantmečio pradžioje ne kartą pasirodžiusi „Naujojo Baltijos šokio“ programoje, tuomet kuruotoje Audronio Imbraso, mano atmintyje ji išliko spektakliu „Jessas sutinka Angų“. Beje, jį atmintyje atgaivinti padėjo taiklus Vitos Mozūraitės tekstas, rekomenduotinas visiems.
Tuomet, 2011 metais, buvo iš tiesų gaivu ir įdomu scenoje išvysti du pusamžius šokėjus. Įtrauktis, eidžizmas ir dar daugelis kitų sąvokų nebuvo tokios kasdienės kaip dabar. Todėl atviras, jaukus ir šmaikštus jų pasakojimas apie realų penkiasdešimtmečių gyvenimą ir jauseną, kaip ir jiedviem subalansuotos šokio kompozicijos, iš tiesų paveikė. Šiandien dviejų vidutinio amžiaus baltaodžių vyrų gyvenimo pasakojimus juk priimtume (priimame) visiškai kitame kontekste.
Apie kontekstus ir laiką daug teko galvoti Lauryno Žakevičiaus bei Airidos Gudaitės / „Low Air“ ir Silke Z. / „Die Metabolisten“ premjeroje „Lustopia“. Čia šeši skirtingo amžiaus ir fizinių duomenų šokėjai – Caroline Simon, Hanna Held, Davidas Winkingas, Grėtė Vosyliūtė, Dmitrijus Andrušanecas ir Darius Stankevičius – kūrė, pasak autorių, susiliejimo utopiją. Joje viena pagrindinių iškylančių temų – geismas. Ar gebame geisti „kitokio“ kūno? Bet... ar privalome geisti kiekvieno?
Atėjusius į salę žiūrovus pasitinka išlaisvinta „Menų spaustuvės“ Juodosios salės erdvė. Čia stovi iš kūno dalių fotografijų sienelių sudėti trys kubai, į kuriuos, kaip įtraukiančioje ekspozicijoje, per ertmes galima įkišti ranką. Nors iš pradžių nieko nesitiki, bet palietęs odą nenustembi, juk susirinkome kalbėti, mąstyti, matyti, tad – kodėl gi ne – ir liesti kūną. Mūsų lytėjimą valdo šokėjai, nepatogumo jausmo išvengi, – atrodo, tiesiog pasisveikini.
Laikui bėgant kubai keisis, transformuosis, perkeliant dalį fotografijų, lyg paveikslus, ant sienų (šviesų ir scenografijos dailininkas Garlefas Kessleris) ir pristatant už jų besislėpusius atlikėjus. Susipažįsti su šokėjais ir į akis krenta kostiumų dailininkės Melinos Jusczyk darbas: krinolinų atplaišomis bei stilizuotais baltos ir kreminės spalvų šventiškais rūbais kūręs pirmuosius įvaizdžius. Tokie iš pradžių formalūs pasirodė ir šokėjai, tik bėgant laikui nusimetę drabužius, visomis prasmėmis apsinuoginę, jie tapo gyvesni ir artimesni žiūrovui. Tačiau ar kūnas yra tik kūniškumas?
„Lustopijoje“ kūniškosios dalies daug, bet vis kyla klausimas, kodėl už kiekvieno šokėjo kūno taip greitai nutrūksta jo individuali istorija? Kodėl tie šeši veikėjai atrodo tokie uždari savojoje reprezentacijoje? Dar daugiau – ar tikrai šiandien galime taip siaurai matyti kūnus: jaunas, senas, storas, plonas, įgalus, neįgalus? Ar šios kategorijos vis dar reiškia tą patį? Iš vienos pusės, žinoma, kad visuomenėje stigmų dar yra daug, tačiau iš kitos – mene jau senokai peržengta daugelis ribų ir „Lustopijos“ siekis kiekvieną savo herojų paskelbti gražiu atrodo pernelyg akivaizdus ir nenaudingas spektaklio pasakojimui.
Jei prieš daugiau nei dešimt metų „kitokį“ kūną reikėjo prisijaukinti, drįstu teigti, kad šiandien bent jau šie šeši „Lustopijoje“ gyvenantys veikėjai publikos priimami iškart. Primygtinis noras spektaklyje visus paversti „lygiai gražiais“ net ima erzinti: o kada pagaliau galėsime būti negražiais, bet vertais? „Kūno pozityvumas“, „kiekvienas kūnas yra gražus“, kaip ir daugelis kitų šiandienos plakatinių frazių yra teisios. Tad kam tą kartoti scenoje? Kodėl nežengti toliau šiandienos jau nubrėžtų ribų ir kuriant utopiją apmąstyti jų pačių ribotumą: o jei išnaikintume grožio sąvoką, galbūt mūsų kūnams nebereikėtų išsilaisvinti?
Matyt, todėl vieningiausiai šokėjų kūnai atrodė bene vienintelėje gatvės šokio judesių įkvėptoje scenoje. Čia jie visi tapo vienodai neklusnūs, kiek nepatogūs, neprisitaikę, kiek nenatūralūs ir dėl to vienodai patrauklūs. Toje trumpoje akimirkoje jie sukūrė tikrą erdvę tam, kad būtų priimti ne tik kito, bet ir savęs, nes tuo metu kiekvienam iš jų reikėjo papildomo sieksnio drąsos. Labai norėjosi matyti daugiau tokių gyvų scenų darbe, kurio prigimtis turėtų vien tik tai ir siūlyti, tačiau Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės veržlumo spektaklyje pritrūksta. Atrodo, kad jame dominuoja jau atidirbtos Silke Z. temos ir prieigos prie jų, kurios, deja, nei prasmėmis, nei choreografine raiška nepasiūlo nieko naujo.
Vokiškoji dominantė užduoda ir kitą klausimą: kodėl scenoje reprezentuojamas tik baltasis kūnas? Koloritą dar kartą pabrėžia ir kostiumų spalva. Vėlgi, jei stebint spektaklį Lietuvoje šis klausimas gali kilti ne visiems, kalbant apie įvairovę ir reprezentaciją tarptautiniame kontekste, įdomu, kodėl kūno galią ir geismą kvestionuojančiame kūrinyje aplenkiamas rasės aspektas?
Žinoma, daugiau klausimų ir temų gali sukurti tik dar daugiau problemų darbe, kuris labai sąžiningai žengia per visas privalomas paminėti „varneles“: moters įgalinimas, trapus vyriškumas, kūnas ir sutikimas... Sąmoningai supranti ir pakitusius kūrybinius sprendimus, repeticijose jungiant profesionalių bei pradedančių šokėjų ir su Dauno sindromu gyvenančius kūnus. Tik vis nepaliko mintis, kad kūnai čia buvo atrinkti, lyg ieškant stigmatizuotų tipažų, tačiau ar ne taip antriname jų kūrimui? Juk šiandien scenoje įtraukiant kitokį kūną, jo išskirtinumas gali tapti integralia pasakojimo dalimi, o ne išeities tašku. Tai paskutinį kartą liudijo festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ matytas portugalų darbas „Carcaça“, kuriame tarp trupės šokėjų įsimaišęs rankos dilbio neturintis André Carcia natūraliai įsiliejo į kūrinį, ir tik to reikalaujant dramaturgijai, pabrėžė savo kūno išskirtinumą, kaip socialinės neteisybės ženklą.
Už temas reprezentuojančių kūnų gyvenančios istorijos traukia labiausiai. Tiksliau – jų pasiilgstama, gavus vos porą minučių stebėti aksominį Dariaus Stankevičiaus judesį ar kelias Hannos Held aktorinės jėgos akimirkas. Imi prieštarauti pats sau. Žmogiškai norisi pritarti ir palaikyti, tačiau profesiniu požiūriu akis bado nesuveikiantys kompoziciniai sprendimai ir atgyvenęs išeities taškas, nuo kurio jau ne kartą buvo nukeliauta iki čia prieinamų išvadų. Atrodo, kad šios utopijos „lust“ (liet. geismas) dalis virto kiek „lost“ (liet. prarastas). Tokios trumpos, žvilgsnio geismą žadinusios scenos dažniau tapo paklaida nei taisykle, pasimesdamos tarp daugybę kartų girdėtų tiesų ir jų parafrazių.
Spektaklyje labiausiai norėjosi kūrybinės komandos iniciatyvos peržengti kūniškumą, geismą keisti trauka ir priartėti prie nepapasakotų istorijų. Tuo stiprus išliko pradžioje minėtas spektaklis „Jessas sutinka Angų“, kuriame kūnas ir asmeninė patirtis veikė kaip vienas kito papildiniai. Šiuo atveju pritrūko naujesnių sprendimų, o ne siekti efekto tik fizinio kūno sąskaita, kuris yra įmanomas, tačiau ne šioje utopijoje.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba