Sigita Ivaškaitė
Pristatant naujausią Anželikos Cholinos spektaklį „Vyrai ir moterys“ buvo užsiminta, jog jo pagrindą sudarys „Pamišusių merginų šokiai“ - 1994 m. pasirodęs choreografės darbas. Tačiau prasidėjus spektakliui baltų pagalvių „ekrano“ fone apšviesti penki šokėjų siluetai labiau priminė „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijos metu ant skersinio siūbavusias balerinų sukneles. Tik šį kartą jos puošia Cholinos teatro artistes, pradedančias pasirodymą Teatro arenoje. Prie merginų netrukus prisijungia Vilniaus mažojo teatro aktoriai.
Penkios balerinos - Rūta Juodzevičiūtė, Kristina Galalytė, Margarita Makejeva, Jekaterina Romankova ir Ieva Svetickaitė - spektaklį pradeda kurdamos penkis daugiau ar mažiau individualizuotus moterų portretus. Vieninteliai daiktai švarioje ir baltoje šokio erdvėje (scenografas Marijus Jacovskis) - melsvos taburetės, ant kurių sėdėdamos šokėjos laukia ir ruošiasi būsimam susitikimui su vyrais. Juozo Statkevičiaus sukurtomis porceliano baltumo suknelėmis ir nepriekaištingomis šukuosenomis pasipuošusios, idealiai atrodančios balerinos lyg netyčia demonstruoja savo nekaltą seksualumą. Tad nieko keista, kad jis masina penkis lygiai tokiais pat baltais, stilizuotais fechtuotojų kostiumais apsirengusius vyrus.
Tie, kuriems smalsiausia pamatyti aktorius Audrių Bružą, Tadą Gryną, Kirilą Glušajevą, Leonardą Pobedonoscevą ir Mantą Vaitiekūną šokančius, gali ir nusivilti. Dauguma jų spektaklyje tik asistuoja balerinoms, demonstruoja „akrobatinius“ triukus ir atlieka kitus judesius, bet nešoka. Žiūrovai nesulauks įspūdingų choreografinių užduočių, bet jų akis apgaus ir patrauks vyrų plastika ir kartais įdomūs, teatriški partnerių pakėlimai. Šitai galima būtų iš karto įvardyti kaip choreografės nuopelną ir pagrindinį spektaklyje atliktą darbą: vaidybiniuose etiuduose atsirado plonytė linija tarp šokio ir plastiško judesio, taigi tapo įmanoma užmaskuoti nešokančių aktorių ir balerinų šokio derinius, o pabrėžtas vyriškumas ne tik pasiteisino, bet ir organiškai atsvėrė balerinų trapumą. Merginų artistiškumo trūkumus kompensavo trykštanti vaidybinė vyrų raiška, kurios jie kartais griebdavosi lyg savigynos priemonės.
Ryžtis kalbėti apie sukurtas vaidmens ir apskritai porų santykių linijas kol kas keblu. Viena vertus, abstrakti spektaklio tema diktavo tokių pat abstrakčių modelių atsiradimą, kita vertus, visi aktoriai daugiau ar mažiau atstovavo savo su(si)kurtam įvaizdžiui. Tarkime, L. Pobedonoscevas išliko merginas traukiančiu magnetu, kas vienoje scenoje pavaizduota ypač tiesmukai: jam ištiesus ranką ar pajudinus klubus, šokėjos tarsi lipte prie jo prilimpa. Na o panašų įspūdį kėlęs T. Grynas tarsi „suminkštėdavo“ duetuose su jautrios, kiek melancholiškos išvaizdos R. Juodzevičiūte ir vis negalėjo liautis blaškęsis tarp gyvuliško instinkto ir, atrodytų, privalomo švelnumo. Ši pora retkarčiais pademonstruodavo abiem vieningą judesio stilistiką, tuo tarpu A. Bružas ir M. Vaitiekūnas užstrigo kažkur tarp džentelmeniškumo ir fizinių užduočių atlikimo.
Daugiausia teigiamų emocijų paliko K. Glušajevo pasirodymai. Jaunas aktorius ir režisierius nepabijojo kurti kiek komiškesnį, ironiškesnį vaidmenį: tai traukdamas gėles iš rankovės, tai atsistodamas ant galvos jis viliojo balerinas, o šios, savaime suprantama, negalėjo atsispirti nuoširdžiausią personažą kūrusiam vyrukui. Ryškių balerinų pasirodymų nebuvo, bet galima įžvelgti R. Juodzevičiūtės pastangas bent punktyriškai apibrėžti savo personažą. Jos kolegė, J. Romankova, išpuoselėta, barbiškos išvaizdos mergina, iš pradžių kėlė abejonių, bet vėliau pati jas nugalėjo: šokėjai pavyko atskleisti savo artistiškumą, judesio ir jausmo scenoje organiškumą.
„Vyrai ir moterys“ - tai paskirų vyriškų ir moteriškų portretų galerija, kuriai, deja, pritrūko nuoseklesnės porų tarpusavio santykių raidos. Per visą spektaklį taip ir nepaaiškėjo, kodėl merginos tai pyksta, tai vejasi vaikinus, ir kodėl šie, ilgai varvinę seilę, staiga atsisako bendrauti. Tad santykius geriausiai išreiškė atlikėjų apranga. Romantiškus baltus drabužius po kurio laiko pakeitė labiau kasdieniški - vyriški kostiumai ir lengvos, melsvai pilkšvos moterų suknelės, na o paskutinėje dalyje apsiavusios batelius ir apsivilkusios seksualius juodus triko šokėjos tapo panašesnės į namų šeimininkes. Dabar jau jos turėjo kovoti dėl vyrų dėmesio, o šie iš svajonių princų virto baruose ir muštynėse laiką leidžiančiais lėbautojais.
Tokiais, atrodytų, atsitiktiniais potėpiais nužymėtas sceninis vyksmas spektaklyje toli gražu neįgavo prasmingumo. Minties vientisumui nepadėjo ir scenų jungimo principas, kuris priminė koncertą, sulipdytą iš atskirų dalių: pirmą merginų ir vaikinų pasirodymą keitė duetai, kuriuos pabaigoje buvo bandyta apjungti visų bendru, tiesa, su vis nesibaigiančiomis pabaigomis, šokiu. Susidarė įspūdis, kad choreografei šįkart pritrūko tikslesnės motyvacijos - gimė spektaklis apie nieką ir apie viską, tiksliau, apie besiblaškančius tarp neaiškių santykių priešingų lyčių atstovus. Žinoma, kartais stebėdamas atlikėjus galėjai mintyse sakyti: „Taip juk iš tiesų būna!“, tačiau pabiri šokio epizodai į vientisą spektaklį nesusijungė.
„Vyrai ir moterys“ dar kartą patvirtino, kad A. Cholinos šokio teatras neatsiejamas nuo jos mylimų plastiškų ir pabrėžtinai grakščių, moteriškai seksualių šokėjų bei patrauklių vyrų. Galėjai matyti čia ir A. Cholinos mėgstamus judesius, šokio kombinacijas, estetiką bei stilių, taip pat puikiai atpažįstamus iš ankstesnių jos darbų. Vis dėlto tokie kūrybos principai ilgainiui tampa pasikartojimu, kuris šįkart išryškėjo spektaklio finale, vėl priminusiame pavasarinių „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus. Visi atlikėjai „nuėjo į šviesą“ - į šviečiantį baltąjį pagalvių ekraną, skęstantį dūmuose.
