Dramaturgo Iwano Wyrypajewo pjesėse man įdomiausia panirti į tą gaivalą, į kurį vis išskrieja jo pjesių personažai. Kai tyčia ar nenorom palikę kasdieniško, įprasto buvimo ir mąstymo koordinačių lauką, ima matyti save ir savo gyvenimus neįprastoje, pavadinkime ją, „pasakiškoje“ perspektyvoje. Kai praranda gyvenimo prasmę ir skonį, arba susivokia niekada nei vieno, nei kito nepažinę, kai pasijunta dūstantys ir leidžiasi ieškoti kitokios, tarkim, dvasinės tikrovės - kad ir ką jie tokia tikrove laikytų. Arba, kai juos užgriūva lig tol nepatirti dalykai, kuriems paaiškinti ir pateisinti ligtolinių gyvenimo taisyklių ir žinių apie jį nebeužtenka, kai jie atsiduria kitaip veikiančioje realybėje ir yra priversti aiškintis jos veikimo principus, kad rastų savo kelią jiems atsivėrusiame nepažįstamame kosmose.
Lig šiol tų nevikrių „kosmonautų“ ieškojimus Lietuvos teatruose daugiausia interpretavo vietiniai režisieriai. (Nuo 2008-ųjų, kai pjesę „Deguonis“ tarptautinėje „Sirenų“ programoje suvaidino pats autorius, jau buvo režisuotos šešios jo pjesės, o naujausias spektaklis, Aleksandro Špilevojaus režisuotas „Jaudulys“, Kauno dramos teatre pasirodė praėjusį sezoną). Šįkart Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje pjesę „Girti“ (2012) pastatė pats Iwanas Wyrypajewas[1]. Kartu dirbo lenkų dailininkės Anna Met (scenografė), Katarzyna Lewińska (kostiumų dailininkė) ir kompozitorius Jonas Jurkūnas, vaidina įvairių kartų LNDT trupės ir kviestiniai lietuvių aktoriai.
Annos Met scenovaizdis apjungia siurrealistišką romėnišką arkadą, žingsniuojančią į keistomis spalvomis scenos gilumoje švytintį dangų (metafiziškų Giorgio de Chirico miesto vaizdų citatą) ir šiuolaikinį pasiturinčios vidurinės klasės svetainės interjerą su draperija uždengta ovaline anga sienoje (teatrališkos prabangos ir pramoginės erdvės žyme), ar nužymi jaunos moters butą, vėliau - nedidelio restorano virtuvę. Spektaklio veikėjai susitinka ir bendrauja šiuose jaukiai ir saugiai atrodančiuose miestietiškuose interjeruose arba išklysta į keistą, sapnišką, įprastos tikrovės žymių stokojantį miesto peizažą - kurį galima sieti su tam tikra iracionalia sąmonės būsena.
Visa scena išklota minkšta kilimine danga, labai panašia į naująją teatro fojė dangą. Turbūt panašumas neatsitiktinis: scenoje spektaklis, kuris pats primena esąs spektaklis („teatriškas“ Giedriaus Arbačiausko balsas praneša spektaklio veiksmo laiką - 2012 metus - ir informuoja apie pjesės veiksmų pradžią ir pabaigą). Pats teatras ir teatrališkumas yra svarbus spektaklio dėmuo. Ne tik kaip medija „Girtų“ istorijai papasakoti, bet ir kaip substancija, užimanti nemenką dalį iš pažiūros neteatrališkų veikėjų gyvenimuose. Teatriška (gal net teatrališka) ir bala avanscenos kairėje, priešais romėniškąją arkadą - minkštoje kilimo dangoje iškirptas maždaug gulinčio žmogaus matmenų siluetas, jame įklotas stiklas, ant jo palieta šiek tiek vandens - kaip tik patogu nukristi ir taškytis teatrališkoje nevilty. Spektaklis prasideda (ir pasibaigia) fonograma - meilės duetu iš Gaetano Donizetti operos.
Švelnus komizmas - pagrindinė šio spektaklio statybinė medžiaga. Jo keturiolika veikėjų, pasirodantys kaip naktiniame mieste klaidžiojantys ir ant kojų nebepastovintys vienišiai, arba kaip mieloms draugų kompanijoms priklausantys taip pat sunkiai pusiausvyrą išlaikantys miestiečiai, įvairaus amžiaus (kaip nurodyta programėlėje - nuo 21-erių iki 53-ejų), įvairių socialinių sluoksnių (nuo tarptautinio festivalio direktoriaus, bankininkų, vadybininkų iki prostitutės) - visi be išimties labai girti. Ar tiksliau, pakankamai girti. Pakankamai, kad per juos galėtų kalbėti Dievas. Nes, kaip pamatinę „Girtų“ perspektyvą įvardija vienas iš veikėjų, „kas Dievui minty, tas girtam ant liežuvio“.
Personažų gyvenimų istorijos čia nėra svarbios, jiems pristatyti beveik pakanka įvardijimų programėlėje - vardas pavardė, profesija ir amžius. Spektaklyje nedaug apie juos ir tesužinome, vos po vieną kitą faktą (pvz., kad viena iš dviejų draugių „atmušė“ kitos vaikiną ir šiandien įvyko laimėtojos vestuvės, arba kad besibičiuliaujančių porų nariai buvo neištikimi savo antrosioms pusėms su kitos poros nariais, arba tai, kad banko operacijų vadybininkas savo vestuvių išvakarėse švenčia bernvakarį su savo draugais, kad didžiulio tarptautinio festivalio direktorius serga vėžiu ir netrukus mirs). Tačiau „kaip“ ir „kodėl“ personažams atsitiko tai, kas atsitiko, „Girtuose“ neturi reikšmės. Matome tik tam tikro momento išklotinę, savotišką miesto gyventojų, įstrigusių savo nuobodžiuose gyvenimuose, panoramą.
Svarbiausia čia tai, ką tiems pakankamai girtiems personažams „pašnabžda“ Viešpats. O „pašnabžda“ labai gražių, teisingų ir įkvepiančių dalykų. Pirmiausia jau tai, kad Dievas apskritai nuolatos šnabžda žmogaus viduje, ir tas šnabždėjimas padeda net visiškai juo netikintiems ištverti savo nepakenčiamai nykius gyvenimus. Kad visi žmonės sudaro Viešpaties kūną. Kad reikia iš naujo mokytis mylėti. Nebijoti, nepasiduoti savigailai ir labiau stengtis (personažo žodžiais tariant „nemyžti į batą“). Visa tai gražu, teisinga, įkvepia.
(Tiesa, čia norisi įterpti vieną ilgą „bet“. Pjesė sukurta 2012 m., spektaklio pradžioje ir paskelbiama, kad yra 2012-ieji. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, tas laikotarpis atrodo „nekaltas“ laikas, europietiškas „aukso amžius“. Visas spektaklis yra lyg kokia laiko kapsulė, atribojanti nuo šiandienos istorinių aplinkybių. Viena vertus, tokias žaidimo taisykles būtų galima priimti - juk privačių „europietiškų“ gyvenimų sutrikimas, inercija ir prasmės praradimo pojūtis (tikriausiai) niekur nedingo. Kita vertus, girdėti kritiką pertekliniam europietiškam susikoncentravimui į individualius psichologinius sunkumus („visa tai yra europietiška šūduva“, kaip tai vadina Luko Malinausko personažas) šiandien vykstančio karo kontekste - nebėra taip vienareikšmiška ir savaime suprantama, kaip būtų buvę prieš dešimtmetį. Nesinori leistis į ilgas kalbas apie tai, apie ką spektaklis net neketina kalbėti, bet šmėsteli nepralaidžiõs, netolimoje praeityje įšalusios laiko kapsulės įspūdis.)
Kaip bebūtų, šioje saugioje europietiškoje kapsulėje gyvenančius personažus kuriantiems aktoriams tenka pagrindinė atsakomybė ištransliuoti padrąsinančius, viltingus „Girtų“ pranešimus. Išlaviruoti išvengiant patetikos ir naivumo, atrasti tikslią sceninio nuoširdumo tonaciją. Būti subtiliems, išvairuoti tarp girtumo vaizdavimo ir jame atsiveriančių properšų - „tiesos akimirkų“ (kalbant spektaklio žodžiais), kai tiesiog reikia išsakyti į komiškumo rūbą įvilktas idealistines maksimas. Kad jos neišputotų lyg šampanas, bet taptų tvariu spektaklio kūnu, paliekančiu įspaudą žiūrovo atmintyje. Kadangi šitie „Dievo šnabždesio“ momentai pjesėje nėra „įžeminti“, susieti su personažų istorijų dinamika (kaip ir minėta anksčiau, žiūrovai mato greičiau tam tikrą personažų panò dabarties momentu), įtikinti žiūrovus jų tiesa įmanoma tik absoliučiai tikslia aktoryste, sceninio čia ir dabar sėkme. Jokių kitų atramų pjesės struktūra aktoriams neduoda. Išskyrus tai, kad jie gali remtis vienas kitu.
Ir šitai jiems sekasi labai neblogai. Wyrypajewo surinkti aktoriai tikrai žaidžia į vienus vartus, LNDT trupės aktoriai ir spektakliui pakviestieji veikia kaip vienas kitą puikiai girdintis ansamblis. Pirmąją premjeros dieną vaidinusi Sofija Gedgaudaitė taikliai kuria Martos dar paaugliško maišto ir nevilties, o vėliau meilės patetikos komizmą, kurį subtiliai pratęsia Ryčio Saladžiaus Gustavas. Jo įrodinėjimas gerokai pesimistiškam Karlui (Arūnas Sakalauskas), kad visi esame Viešpaties kūnas, užtikrintas lyg mokslininko, gerai pasirengusio disputui. Viltingąjį „Girtų“ flangą palaiko ir Nelės Savičenko Lora, pradžioje juokingai užtikrinta, o vėliau gerokai sutrikusi, bet pasiryžusi branginti galimybę mokytis mylėti. Puikus bernvakario ketvertukas - Gediminas Rimeika, Vainius Sodeika, Aurelijus Pocius ir Laurynas Jurgelis - ryškiaspalvis (ne vien dėl iškalbingų Katarzynos Lewińskos kostiumų) šiandienės trisdešimtmečių kartos paveikslas. Nuo Viešpaties šnabždesį išgirdusio ne itin gabaus ir įžvalgaus, nykų bankų operacijų vadybininko gyvenimą gyvenančio Makso (Rimeika) iki melancholiškai ekscentriško Gabrieliaus (Sodeika), kuris atkakliai kalba apie Viešpaties šnabždesį apeliuodamas į neegzistuojančio brolio, katalikų kunigo, autoritetą. Pirmąją premjeros dieną atrodė dar ne iki galo išryškėję Adrijos Čepaitės Lindos (tiesiog pavyzdingos ir ištikimos žmonos?) ir Anastasijos Marčenkaitės Lauros (paliktos vaikino ir išduotos draugės, bet nedrįstančios pykti ir dar nelabai žinančios, kas ji?) vaidmenys, tikėtina, irgi ras savo vietą spektaklio vaidmenų mozaikoje. Ryžtingas Luko Malinausko Lorencas (tai jis visai įtikimai išbarė pesimizmą ir savigailą, realistiškai kviesdamas pastangoms, o ne verkšlenimui) ir Aistės Zabotkaitės Magda (kai abejoja, ji net abejoja kažkaip ryžtingai, o kai patiki, tai vėlgi, visa savimi) išbaigia šį nedrąsiai viltingą „Girtų“ pasaulėlį.
Tačiau baigiamasis spektaklio akordas sugrojamas toli gražu ne jų. Du meistriškai sukurti personažai: Dainiaus Gavenonio Markas, didelio tarptautinio festivalio direktorius, ir Tomos Vaškevičiūtės (pirmąją premjeros dieną) Roza - dvi savaip ribinės spektaklio figūros. Markas - todėl, kad serga vėžiu ir po keleto mėnesių mirs, Roza - nes šiame vidurinės klasės pasaulėlyje ji yra įsibrovėlė, įsileidžiama tik trumpam, bet kada galinti būti išprašyta. Pakviesta bernvakariui ir ten draugiškai įtraukta į Viešpaties šnabždesio klausytojų būrelį, finalinėje spektaklio scenoje Roza susitinka su Marku gatvėje. Pradžioje viskas klostosi viltingai: mirčiai į akis žiūrintis Markas uždegančiai kalba apie tai, kaip reikia atiduoti visą melą apie save, apie tai, kad apskritai reikia išmokti atiduoti, ir kad jis lig šiol tik ėmęs, bet niekada nedavęs pats, dabar norėtų grąžinti. Prašo ją stipriai jį apkabinti ir sakosi esąs kaltas prieš Rozą už tai, kad geisdamas tokių kaip ji, atėmė iš jos gyvenimą. Roza išsigandusi priešinasi, bando ištrūkti, bet Markas jos nepaleidžia. O kai galiausiai paleidžia ir Roza nukrenta, ji klausia pavymui: „Ar tu Jėzus Kristus?“, Markas atsako „Taip“. Ir šita Iwano Wyrypajewo minties ekvilibristika manęs nebeprisiveja. Arba aš nebeprisiveju jos. Ir nežinau net, ar noriu vytis.
---
Projektą Menų faktūra: neužmegzti dialogai iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (12 000 Eur).
[1] Nuo 2022-ųjų Lenkijos pilietis, vienareikšmiškai smerkiantis agresiją prieš Ukrainą ir aktyviai veikiantis organizuojant pagalbą ukrainiečių pabėgėliams Lenkijoje.
